Sukaktys, jubiliejai

Minint Žemaitijos krašto šviesuolės S. Niūniavaitės šimtmetį, aną kartą kiek plačiau buvau užsiminęs apie jos, kaip mėgėjų teatro režisierės ir apskritai kultūros darbuotojos, ryšius bei pažintis su Lietuvos meno pasaulio žmonėmis, o šiandien bent kiek plačiau stabtelėsiu ties jos literatūrine veikla.

Kai pas mus „gimė" internetas ir prasidėjo archyvų skaitmenizavimas, radosi galimybė nusikelti į tuos tolimus tarpukario Lietuvos laikus ir pasirausti įvairiuose dokumentuose, kurie iki tol buvo nežinomi ar sunkiai pasiekiami archyvuose. Prieš porą dešimtmečių kilus minčiai rankioti duomenis apie mūsų, t. y. Naujosios Akmenės tuometinio liaudies teatro režisierę Stasę Niūniavaitę, ėmiau ieškoti Viekšnių valstybinės progimnazijos pradedančiųjų literatų veiklos pėdsakų, nes turėjau duomenų, kad ji, tik pradėjusi mokytis Viekšniuose, netrukus jau buvo tarp viekšniškių literatų žinoma, girdima. Jau pirmaisiais mokslo metais Stasė pajunta ryškenį potraukį literatūrai, o mokytojo M. Stonio žodžiai apie kūrybą kaip aukso dulkės gula jos širdin, žadina vaizduotę. Internete tada ir radau viekšniškių progimnazijos moksleivių leidžiamą kūrybos laikraštėlį „Pirmieji žingsniai", o jos ankstyvuosiuose dienoraščiuose net tokias eilutes: „Nesuprasdavau matematikos - ir nesimokydavau... O eilėraščius pildavau per visas pamokas, nors draudė, atiminėjo iš rankų tą mano „kūrybą".

Nuo ankstyvos jaunystės „užsikrėtusią" poezijos, apskritai literatūrinės kūrybos bacila, Stasę Niūniavaitę toji bacila persekiojo visą gyvenimą. Skaitome jos dienoraščius, kuriuose pagauta ir jos plunksna užfiksuota labai daug gamtos grožio akimirkų, o kai seki jos bendravimo su giminaičiais peripetijas, pagaliau kai akimis perbėgi laiškų jos pažįstamiems eilutėmis, stebiesi ir negali atsistebėti - Stasė Niūniavaitė buvo labai talentinga literatė, jautriai, vaizdingai, subtiliai pastebinti grožį ir bjaurastį, meilę ir neapykantą, žmogaus džiaugsmą ir jo širdies graužatį. Tą įgimtą sielos turtą ji jautė turinti, nešiojanti visą gyvenimą - nuo ankstyvosios jaunystės, per kančių golgotas tremtyje iki gilios senatvės.

Kai kuriuos S. Niūniavaitės kūrybos bibliografinius metmenis esu rinkęs, iš jų matyti, kad visais gyvenimo periodais jausmus ji neslėpė, ne dėjo vien į dienoraštį, bet, kiek leido galimybės, spausdino tai jau minėtame viekšniškių laikraštėlyje (1939 m.), tai Telšių laikraštyje „Žemaičių žemė" (1942 m.), tai žurnale „Karys" (1943 m.). Nuostabu - keletas jos eilėraščių gimė net Lukiškių kalėjimo kameroje („Tave kaip baltą obelį...", „Paskutinis atsiklaupimas savo žemėje" 1946 m., „Nemirsim mes!" 1947 m.).

Žinoma, gūdžiais sąstingio metais S. Niūniavaitės kūrybą priėmė tik jos dienoraščiai, kuriuos kažkiek susisteminęs, chronologiškai „surikiavęs" esu atidavęs į Lietuvos literatūros ir meno archyvą.

Po visų pokario peripetijų, kurias gyvenimas kažkiek nustūmė į šalikelę, Stasei Niūniavaitei likimas darėsi kiek dosnesnis ir jos kūryba tarsi pavasariniai želmenys palengva ėmė kilti į šviesą. Kai Akmenės rajono laikraščiui ėmė vadovauti redaktorius Algirdas Černa (nuo 1956 m.), pamenu, nes tada jau dirbau tuometinėje „Pergalės vėliavoje", tik ką pasirodžiusiuose laikraščio literatūriniuose puslapiuose greta kitų pradedančiųjų rajono literatų ėmė rastis ir S. Niūniavaitės eilėraščių („Sugrįžimas" 1956 m., „Mes mokame už širdį širdimi" 1958 m.), o jau vėlesniais metais, dešimtmečiais ne tik tuometinėje „Vienybėje" bet ir periodinėje Lietuvos spaudoje S. Niūniavaitės kūrybos - eilėraščių, originalių prozos kūrinių, prisiminimų - buvo gausu. Tai „Lagerinė išpažintis: tremties archyvas", trijų rašinių ciklas „Mano miręs kaime", „Jaunystė su Žemaičių rašytojų sambūrio ąžuolais", publicistinių rašinių ciklas „Penketas tarp nepamirštamų žmonių", „Išsiskyrimai: su tėviške, su garsiais žmonėmis" ir dar daug daug kitų. Visuose S. Niūniavaitės rašiniuose betarpiškas jos žvilgsnis, asmeninis vertinimas, kas matyta, patirta, išgyventa, visur jos dabarties sąsaja su praeitimi, kartais optimistinis žvilgsnis, kartais minorinis, o neretai ir ironiškai sarkastiškas - toks, kaip ir ji pati.

Būdavo nuvažiuos į savo jaunystės kraštą prie Tryškių, aplankys savo giminaičius ar pažįstamus Kairiškiuose, o ten, anot jos, pas tuos kaimo jurgius išgertuvės, arba paskalos, arba nesantaika. Ir ką, Stasė eina prie Virvytės, kur sraunioji jos jaunystės draugė plukdo vandenėlį Ventos ir Viekšnių link. Suranda akmenį, panardina kojas į gaivią srovę ir... Virvyte, Virvyte, mana - rimuojasi eilutė prie eilutės. Arba štai Naujojoje Akmenėje išeina pasivaikščioti ir po kiek laiko dienoraštyje eilutės: „Ruduo. Stoviu ir ilgai žiūriu į balą, prikritusią geltonų drebulės lapų. Plūduriuoja auksinės monetos juodame vandeny. Gražu. Praeiviai dviračiais, karučiais velka iš daržų rudens gėrybes - jiems nėra kada net pažvelgti į moterį, žiūrinčią balon..."

S. Niūniavaitė kurį laiką, ieškodama papildomo uždarbio, buvo priimta mokyti lietuvių kalbos ir literatūros vidurinėje mokykloje. Aš dar ir dabar pamenu, kaip anuometiniai abiturientai kalbėdavo apie jos mokymo stilių: tai nebuvęs įprastas vadovėlinis mokymas, Niūniavaitės programinių literatūrinių kūrinių nagrinėjimas buvęs itin originalus, negirdėtas, užtat labai įdomus, o rašytojų, poetų biografijos moksleivių atmintyje sušvisdavo visai kitaip, tad ir patys kūriniai įgaudavę daug prasmių, atspalvių. Tokia tad buvo Stasė Niūniavaitė, ne tik scenos meno žinovė, bet ir gabi, talentinga literatė. Gaila, per anksti gimusi ir sudėtingu, bjauriu tarpsniu kurį laiką gyvenusi.