2022 m. rugpjucio 12 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Sukaktys, jubiliejai

*print*

Archyvas :: Kūrėjas, mokėjęs mirti už savo Žodį. Poeto Vytauto Mačernio 100-osioms gimimo metinėms

2021-06-04
 
Vytautas Mačernis

Vytautas Mačernis

Alfredas Guščius

 

 

Su literatūros kritikų kursų Maskvoje klausytojais 1972 metų rudenį teko nuvykti į Jasnają Polianą (Tulos sritis) ir pamatyti didžiojo rusų klasiko Levo Tolstojaus gimtinę. Joje jis ir palaidotas - ąžuolų parke šalia vieno iš daugelio takelių netikėtai išvydau nedidelį žemės kauburėlį... Ir kai pamačiau vos ne vos už parko taką aukštesnį žemės kauburėlį, akimirksniu patyriau sielos sukrėtimą, net kepurė savaime nukrito nuo galvos. Didelis, ryškus menininko talentas nesubręsta bevaisėje „niekieno" žemėje ir geografine, ir dvasine prasme. Tą mintį prisiminiau, kai 1994 metais išvydau žymaus lietuvių poeto Vytauto Mačernio kapą, atėjo į galvą būtent Kūrėjo ir Gamtos analogija: ir Levas Tolstojus buvo suaugęs su Jasnaja Poliana, ir Vytautą Mačernį, gimusį 1921 m. birželio 5 d., siejo toksai pat ryšys su Šarnele. (Beje, šis žemaičių poetas, labai palankiai vertino didžiuosius rusų rašytojus Levą Tolstojų ir Fiodorą Dostojevskį, jiedu paskatino išmokti rusų kalbą, rašyti apie juos straipsnį, kuris yra įdėtas į knygą „Po ūkanotu nežinios dangum".) Šių kūrėjų pasaulėjauta ir pasaulėžiūra susiurbė gyvybinguosius savo krašto ir tautos syvus. Jaunojo V. Mačernio dvasinio brendimo greitis fenomenalus. Per nepilnus 24 metus gyvenimo metus paliko puikių kūrinių; o juk, galima įsivaizduoti, kiek jis dar būtų sukūręs, jeigu būtų gyvenęs kaip Vincas Mykolaitis-Putinas, kaip Bernardas Brazdžionis ar Justinas Marcinkevičius.
1994 metais pasirodė Tomo Sakalausko esė knyga „Regėjimų naktis: Poeto Vytauto Mačernio gyvenimas ir vizijos". Autorius rašo: „V. Mačernis gyveno 23 metus ir 133 dienas. Šarnelėj užgimė V. Mačernio poezija: iš 209 mums žinomų jo eilėraščių - apie 200 sukurta Šarnelėj. Čia jis sustojo, čia ieškojo atsakymų, kuriuos jam kėlė neramusis pasaulis. Atsakė eilėraščiais. Nusigręžęs nuo aistrų, nuo kūno vilionių ir pagundų... Kaip paukštis atsiskiria nuo būrio, išmeta juodas plunksnas ir pasukęs atgal skrenda vienas. Horizontalioji laiko ašis bematant nulūš. Jis skuba. Sparčiai keliauja į save. Jis keičiasi su kiekviena diena. Rodos, į jo vieno pragyventą valandą kito sutilptų dvi trys, o gal ir dar daugiau. Gal dėl to jis nepritampa prie bendraamžių, nesuranda tarp jų artimų sielų. Jo amžininkams, sulaukusiems 15, 16, 17 metų, tokie klausimai ne galvoj: tik prasideda įsisukt jų gyvenimo ratas, jis dar tik rieda į pavasarį. Jie mano, kad gyvens kartu su saule ir dievais".
Žmonės tą poeto išskirtinumą pastebėjo. Kaip liudija mokslininkas Vytautas Kubilius, kalbėjęsis su poeto motina Elžbieta 1971 metais, ir su Vytauto broliais Aloyzu, Jonu, Juozu Šarnelėje, kai 1981 metais jų broliui būtų sukakę 60 metų, „kartais Vytautą Mačernį pagaudavo haliucinacijos, keisti sapnai vidury dienos... Haliucinacijos, matyt, būdavo pakankamai stiprios, jei nuo šitokių vizijų prasidėjo ir kūrybinis gyvenimas". Kiekvienas naujas eilėraštis - nauja pakopa. Atrodo, lyg paskutinis rašomas žodis atsisveikinant. Tame žodyje, „tobulajame rutuly", jis surado stiprybę, atramą ir išsigelbėjimą, savo egzistencijos pateisinimą. Tais žodžiais galėjo džiaugtis, galėjo šypsotis. Švytėti. Turėjo tiek maža ir tiek daug. Kaip mena poeto bičiulis Paulius Jurkus, 1938 metais V. Mačerniui įvyko gyvenimo lūžis, kuris jį iš linksmo berniokėlio padarė paniurėlį. Jis smarkiai susirgo: „Liga jam davė pasinerti į didelę retrospekciją. Viena po kitos griūva ant jo negandos: ankstyvos artimųjų mirtys, išsiskyrimai ir sklindanti, besiplečianti nežinia. Kas lieka trapiai, greitai pažeidžiamai sielai, nakties tamsybėse reginčiai savo baigtį, persekiojimai kraupių sapnų ir nuojautų?"
T. Sakalauskas knygos pabaigoje rašo: „Vytautas paskutinę dieną rašė „Songs of Myself" XV giesmę. Ji viską pasako: poetas susitaikė. Jis galutinai įsitikino, kad skirtas tai žemei. Jo lemtis - čia likti, čia būti. Jis žino, kaip atsakyti į klausimą: būti ar rūpintis, kaip apginti gyvenimą? Eiti ir išsaugoti kūną ar likti ir išgelbėti dvasią? Jis apsisprendė, kas turi pergalėti: žmogus - poetą ar poetas - žmogų? Jis rašo Viziją apie save. Švelnūs XV giesmės balsai gieda pabaigą, kuri nėra pražūtis. Kuri nėra prapultis. Tai - žodžiai iš „aukštųjų poezijos akimirkų".
T. Sakalauskas aprašo visas septynias vizijas iki poeto tragiškos mirties nuo patrankos sviedinio skeveldros. Jis žuvo 1944 metų spalį. Plati knygos istorija, daug iškiliausių vardų: nuo Naujojo Testamento šventųjų, nuo tarptautinių klasikų iki lietuvių rašytojų ir filosofų.
* * *
Vytautas buvo poetas, bet jį domino filosofija. Skaitė vokiečio filosofą Frydrichą Nyčę, Sioreną Kirkegorą, kitus egzistencialistus, o filosofas Vosylius Sezemanas tikėjosi iš jo rimto filosofo ateities. Kai 1946 metais buvo išleista poeto Alfonso Nykos-Niliūno poezijos knyga „Praradimo simfonijos", eilėraštis „Marche Funebre" buvo skirtas V. Mačerniui. (A. Nyka-Niliūnas buvo pasitraukęs į Vakarus ir per laiškus sužinojo, kad žuvo V. Mačernis). To eilėraščio pabaiga tokia:
Tik Tu liepsnosi tamsoje šalia galingų šviesos fontanų:
Artur Rimbaud, Lautreament, John Keats,
Kol sups Tave ironiškos būties lopšinėmis gimtoji žemė,
Neramiai amžių valandai paguldžiusi akis.
Ar gyvenamasis laikas buvo lengvesnis V. Mačerniui? 1940 metais okupuojama nepriklausoma Lietuva, 1941 metų birželio 14 dieną - pirmieji lietuvių trėmimai į Sibirą, birželio 22-oji - vokiečių ir rusų karo pradžia. Kokie baisūs dalykai prasidėjo. O nepamirškime ir asmeninių šeimos negandų. Pagal prigimtį V. Mačernis - vienas liūdniausių Lietuvos poetų, tačiau pagal sąmoningumą - vienas tvirčiausių.
PAVARGIMAS
Aš taip skubėjau jau visada kažkur,
Bet kartą... pavargau.
Atrodė, lyg laimėjimui pasaulin
būsiu aš atėjęs.
Dar saulėn akys žvelgs ne kartą,
Tačiau ir ten jos ras dėmių...
Todėl norėtųsi visai
Be pėdsako išnykt, pražūt.
Aš nežinau, kodėl šiandien toks pavargimas
Sukaustė protą ir jausmus.
Ak, būki dar, nors dūžtančiose formose,
Pasauli, man prasmingas ir gražus.
Eilėraštis „Pavargimas" parašytas 1942 m. liepos 6 d. Kas padėjo V. Mačerniui atlaikyti karo metų likimo išbandymus, nuvyti šalin pesimizmo šmėklą? Tikėjimas, krikščioniškasis humanizmas, savaiminga žemaičių natūrfilosofija. Didžiausiose Mačernio kūrinių vizijose, taip pat moteriai bei meilei skirtuose eilėraščiuose šios savybės tiesiog dvelkte dvelkia kiekviename posme, įvaizdyje, perteikiama kalbėjimo būdu. Pamenate Kristaus žodžius apie tai, jog nauja gyvybė prasikals tik iš tokio kviečio grūdo, kuris patsai numirs (apmirs), o po to duos vaisių? Ši evangelinė mintis tampa leitmotyvu daugeliui eilėraščių mirties tema. Pavyzdys - trečiasis „Pavasario sonetų" eilėraštis. Poetas išgyvena gamtos prisikėlimą kaip amžinojo ir „praeinančio pasaulio" žavią, bet pranykstančią viziją.

Praeinančiame pasaulyje praeisiu,
Kasdien suduždamas, bet išdidus:
Mylėdamas skurdžiosios žemės vaisių
Ir moteris, ir saulę, ir sapnus.
Kaip svečias, pakviestas į šventę šviesią,
Aš paragausiu, vynas ar svaigus,
Aš tik gėlių spalvom pasigėrėsiu,
Savin giliai įkvėpsiu jų kvapus;
Ir mylimos nerūpestingą veidą
Lengvai palietęs pirštais virpančiais,
Triukšmingai muzikai aplinkui aidint
Ir atsisveikinęs mostu tik su svečiais,
Palikęs žiburius toliau jų šventei degti,
Išeisiu vienišas į amžinąją naktį.
V. Mačernio talento didumas gali būti matuojamas ir jo požiūrio į mirtį, į amžinybę, į Dievą drąsa bei nuoširdumu. Laiške Bronei Vildžiūnaitei V. Mačernis rašė: „Jeigu kas nors vertinga yra tiek šiapus, tiek anapus, - tai aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia visatos pilnatvėje. Tu klausi, kas yra gyvenimas, ir aš atsakau: aukštosios akimirkos. Jos vienos padaro žmogaus gyvenimą tikrai vertingą".
Dar norėčiau pasiremti jauno poeto, publicisto, redaktoriaus Vaidoto Daunio straipsniu „Vytautas Mačernis ir jaunoji poezija", kuris yra knygoje „Pastoviųjų vertybių versmė", išleistoje 2003 metais (Autorius netikėtai žuvo 1995 m. liepos 29 d. Vilniaus Vingio parko estradoje, nespėjęs laiku paleisti pakilusio oro baliono krepšelio. Mačiusių tą tragišką vaizdą liudijimu, „poetas nusileido lyg iš dangaus"; jam tada buvo 37 metai.) Gilios yra V. Daunio mintys apie šį žemaičių poetą: „Vytautas Mačernis, Nykos-Nilūno apibūdinimu, yra greičiau konservatorius revoliucionierius, grįžęs link Mykolaičio-Putino, link tradicijos, iš kurios jis lukštenasi. Paradoksalu, kad pokario metais būtent Putino poezija liko savotiška Mačernio tradicijos tęsėja... Man rūpi pasakyti, kad dabartinis jaunas žmogus, jeigu ir pajėgia nujausti komplikuotą V. Mačernio regėjimų erdvę, tai kartu su poetu pasakyti tokius itin paprastus žodžius (kuriuos tuojau pacituosiu) jam yra beveik neįmanoma. Tuo tarpu kaip tik šie žodžiai yra liudininkai, jog Mačernis - Didžiosios krizės poetas; Didžiosios - todėl, kad ji yra pajėgi išskalauti štai tokius poezijos grynuolius:
Paniekinę džiaugsmus ir potroškius žemus,
Negrįžkime daugiau į nupuolimo vietą.
Staiga sulaikančia ranka palietus,
Tesaugo Viešpaties malonė mus,
Kai nuodėmių taurė pilna
Jau tapo žemėn išlieta...
Palaukim, kol šviesos ir meilės vandenais
Jis Pats malšinti troškulio ateis.
„MALONĖ"
Laiškai merginoms Danguolei Jackevičiūtei, kuriai rašė eiliuotus laiškus (ji po ligos, būdama 16 metų ir šešių mėnesių, mirė) ir Bronei Vildžiūnaitei pilni meilės, skausmo, gailestingumo. Rašytoja Aldona Ruseckaitė, remdamasi V. Mačernio laiškais šioms merginoms bei kita medžiaga, 2017 metais parašė romaną „Dūžtančios formos". Knygos užsklandoje autorė rašo, kad Bronei Vildžiūnaitei 2016 m. gruodžio 1 d. sukako 96 metai. Rašytoja paaiškina, kodėl romane vardas ir pavardė pakeisti: vietoje Bronės Vildžiūnaitės - į Sofiją Visvaldaitę (skaitytojai yra įvairūs; man būtų geriau, jeigu tos romano „vardų bei pavardžių operacijos" nebūtų).
A. Ruseckaitės biografinį romaną „Dūžtančios formos" skaitė ir Audrius Sabūnas, Japonijoje, Kioto universitete, studijuojantis jaunuolis. Knygą jam dovanojo mama. Su šeima nuvyko į V. Mačernio gimtinę, į nedidelį Šarnelės kaimą Žemaitijoje, aplankė jo kapą. Poetas mokėjo aštuonias kalbas, nemažai vertė, rašė kursinį darbą apie Kristų ir Nyčę, žadėjo tęsti studijas Sorbonos universitete. Bet viską sujaukė netikėta jo žūtis.
A. Sabūnas turi gražią kultūrinę misiją: sumanymą per „You Tube" televiziją perskaityti keliolika į įvairias užsienio kalbas išverstų V. Mačernio eilėraščių; jau paskelbė septynis eilėraščius. Jie perskaityti anglų, japonų, rusų, baltarusių, ispanų, korėjiečių, latvių kalbomis. Į „XXI amžiaus" (Nr. 15) žurnalistės Daivos Červokienės klausimą - „Kuo kalba egzotiškesnė, tuo ieškojote trumpesnio eilėraščio?", studentas atsako: „Pasakyčiau, taip. Kuo prastesnės mano kalbos žinios, tuo trumpesnio vertimui ieškau. Korėjietiškai moku silpnai, išverčiau trioletą. Juk japonai pirmieji susidomėjo M. K. Čiurlioniu, tai kodėl jie negalėtų ir V. Mačerniu susidomėti. Tarkime, Japonijoje susidomėjusių Lietuva yra pakankamai nemažai. Žinau, kad viena japonė, atrodo, visiškai neraginta, išvertė Salomėjos Nėries poezijos rinkinį „Anksti rytą". Esu išvertęs į japonų kalbą V. Mačernio eilėraštį „Atradau karalių tavyje". Poetas kelia universalius klausimus ir peržengia tautines ribas, nors labai akivaizdus ir lietuviškumas, žemaitiškumas. Kita vertus, šiaurės krašto protėvius įsivaizduoti skaitydami gali ir islandai, arba žmogaus karališkumą gali pastebėti ir japonas". Ryškiausi V. Mačernio kūrybos motyvai - pasaulio svetimumas ir jam atsvarą teikiantys namai, ryšys su protėviais, gimtoji žemė, atsakymų į būties klausimus ieškojimas ir „dūžtančių formų" pasaulio pastebėtas grožis bei kiti motyvai A. Sabūnui artimi.
* * *
V. Mačernis pažadėjo žmonėms paskelbti gerą naujieną: „Aš atnešiu jums saulės patekėjimą". T. Sakalauskas knygoje „Regėjimų naktis: Poeto Vytauto Mačernio gyvenimas ir vizijos" įdėjo tą alegorinę „Viziją" iš žurnalo „Ateitis", išleisto 1937/1938, nr. 3. Pagrindinė to vaizdo figūra - Viešpats. Į lyrinio subjekto klausimą - „Viešpatie, kodėl teikeisi aplankyt mane?" - sulaukiama atsakymo: „Jis tik pažiūrėjo į mane ir tyliu patraukliu balsu pratarė: - Tu laukei saulės, jos laukimą pakeitei miegu. Ir jūs visi taip darote. Šviesos laukiate miegodami. „Tegul ji ateina", - sakote jūs. Bet budint Aš jūsų nemačiau, nors jūs skundžiatės ir verkiate, nesulaukę saulės. Bet saulė dažnai pro jus praeina, tik jūs nepastebite jos, nes niekada nebudite sargyboje. Jūs saugote gyvybę, bet šviesos nesaugote. Jūs bijote tamsos, bet šviesos nelaukiate. - Staiga Jis nutilo, žiūrėdamas į tekančią saulę".
V. Mačernis savo nakties regėjimą baigia tokiais žodžiais:
„Ar ir su tavim taip pat neatsitiko, mano mielas drauge? Bet štai mes pamažėle pamiršome tą gražų atsitikimą ir galbūt tik retkarčiais jį beprisimename. Pradėkime budėt, saulės laukdami, ir tas malonus saulės užtekėjimas vėl ateis pas mus. Žinoma, tai bus sunku, nes tavyje pabudusi šviesa bus šlapiais skudurais gesinama, bet tu gali nepasiduoti ir palikti žmogumi, kuris niekada neišleidžia saulės iš akių ir iš širdies".
„Vizijos" - poeto dvasios energija, prisilietimai prie amžinybės. V. Mačernis sprendžia amžinybės ir laikinumo lygtį: būti ar imti? Į šį klausimą turi atsakyti jo žodžiai. Jie privalės išganyti, išvaduoti žemumų gyventojus iš nelaimių ir paklydimų.
1937 metais jaunas poetas rašo „Laišką Kristui", tam, kuris įveikė pragarus, pasiekė dvasios kalną ir mirė už „pakalnių žmonių nuodėmes". Kristus tikisi žodžiais atpirkti žmonių kančią. Tai - šauksmas iš gilumos į pasaulį. Jis turi pasakyti žodį, kad kiti išgirstų, pakilti virš kitų.
LAIŠKAS KRISTUI
Mes parašysim, Kristau, Tau šį menką laišką,
Žodžius gražiausius iš pačios širdies.
Gal nesuprantamas, gal bus kitiems neaiškus
Ir žmogui mirusiam širdy lyg varpas neskambės.
Šiandieną mylime Tave mes, Kristau,
Nes su Tavim gyvent lengviau.
Aukojau Tau save, jaunystę,
Gražias dienas aukojau Tau.
Tavy viltis, kai saulė teka rytą,
Kai žvaigždės blėsta vakare.
Nebus Mesijo mums, ir Pranašo nebus mums kito,
Ir niekas niekad nepakeis Tavęs.
Jau mintyse žali žolynai želia -
O auga meilė Tau tokia stipri.
Ir lenkias prieš Tave balti laukų berželiai,
Ir žiba žvaigždės naktimis.
* * *
1942 metais V. Mačernis jau buvo baigęs savo „Vizijų" ciklą. Vilniuje, universiteto filologijos fakulteto auditoriuje, išklausęs V. Mačernio vizijas, profesorius V. Mykolaitis-Putinas pasakė: „Va, tikra poezija ir tikras poetas". Prisimindamas tą įvykį, 1969 metais apie Vytautą Mačernio poeziją, rašė poetas Kazys Bradūnas: „Tai buvo, man rodos, ta pati kūrybinė kaitra, kuria, nujausdamas savo likimą, kadaise degė ir Čiurlionis, tapydamas paveikslą po paveikslo, per daug nesirūpindamas nei dažų, nei popieriaus kokybe"...
Priminsiu Henriko Nagio ir V. Mačernio pokalbį, įvykusį 1940 metų rudenį Vilniuje: „Klausiausi jo, kalbančio apie vizijas. Jis tuo metu rašė pirmąsias vizijas ir planavo kitas. Niekaip negalėjau suprasti, kaip jis įstengia tokiu beviltišku metu, kai atrodė, kas buvo brangu, amžiams nužudyta brutalios ir nesuprantamos politinės mašinos, sumindyta miestan barbarų, dar kurti ir planuoti, tarytumei nieko nebūtų atsitikę. Aš pats buvau bežadis. Buvau miręs. Taip pasakiau tada. Jis pažiūrėjo į mane stebėdamasis ir pasakė, kad visa tai esą nesvarbu, visa tai praeinama, laikina. Tai, ką rašome, tėra svarbu, nes tuo gyvename tikrai. Ir vėl kalbėjo apie Yeats, Byroną, Poe, apie naują žodį, kurį turim atrasti ir mes... Tą vakarą temačiau jo dideles ramias akis, ir žinojau, kad atradau, kad dar vieną žmogų, kuris mokėtų mirti už savo žodį".
Henrikas Nagys 1951 metais sukuria eilėraštį „Epitafija ant poeto kapo. Vytautui Mačerniui" („Aidai", 1952 m., nr. 1). Jos paskutinę strofą pacituosiu:
Tavo antkapio raidėmis teka pavasario vandenys.
Vaiko akys mato, pro tirpstančias ledo gėles, už stiklų.
Tavo upės pabunda, atmerkia akis ežerai, ir į dangų
kelias debesys paukščių iš klegančių tavo miškų.
* * *
Pradėjau šį rašinį nuo L. Tolstojaus palyginimo su V. Mačerniu. Nesupraskite, kad norėjau šiuos du kūrėjus lyginti, tiksliau sakant, mūsiškį talentą pakylėti ant koturnų. Taip elgtis man neleistų dar ir tautiniai, ir žanrų, ir veikalų mastai, ir amžius, ir daug kitų dalykų.
Pacituosiu V. Mačernio mintis iš jo straipsnio „Mūsų gyvybės upė", parašyto, kai autoriui buvo tik 20 metų (straipsnis yra įdėtas į knygą „Po ūkanotu nežinios dangum", 1990). „Nesu specialiai nagrinėjęs, kas mūsų rašytojų yra vitalistas, kas ne, kuo tas vitalizmas reiškiasi. Man rūpi labiau ne tai, kas jau yra, bet kas bus. Visa tai, ką čia minėsiu, bus daugiau skirta ateičiai nušviesti, remiantis praeitimi, o ne praeities nagrinėjamas. Pagaliau ir paties žodžio „vitalizmas" aš nevartosiu biologine prasme. Vitalistiška man reikš visa tai, kas gyvybinga, aukščiausia gyvybės apraiška. Gyvybė yra jėga, išsireiškianti įvairiausiais atributais: paprastu gyvenimu, sudėtingesniu, galių susikaupimu, kūryba. Todėl man didelis rašytojas yra ryškus vitalizmo reiškinys".
V. Mačernis straipsnio pabaigoje rašo: „Nors Europa yra pavargusi ir lyg išsisėmusi, tačiau gyvybė ir yra tuo nuostabi, kad ji prasiveržia ir vis gyvena. Mes dar neparodėme tikro savo gyvybingumo. Jis dar ateities dalykas. Taigi geiskime likimo palankumo, Apvaizdos laiminimo, kad po šito karo mes galėtume toliau gyventi laisvi, o patys stenkimės tapti tautos gyvybingumo viršūnėmis, pačiu vainiku".
* * *
Ir šiandien, kai dėl Rusijos gresia karas Ukrainai (kaip ir 2008 metais karas Sakaratvelui), Lietuva negali dėl karingosios kaimynės nurimti. Suprantama, kiekvienas iš mūsų visų pirma atsakome už savo individualias dienas. Betgi dienų grandinėje esame tvirtai sukabinti vieni su kitais. Vadinasi, velkame tą pačią grandinę ir nešame tą pačią Būtį. Vardan šio šviesaus, iškilaus Poeto prisiimkime didesnę atsakomybę ir už savo dienas, ir už Lietuvos, ir už viso pasaulio likimą. Prieš šimtą metų gyveno V. Mačernis, bet iš kūrybinio palikimo mes galime pasisemti kūrybinės išminties, laisvos egzistencijos ir drąsos, reikalingos ir gyvenime, ir kūryboje.
* * *
1994 m. birželio 4 d. dalyvavau V. Mačernio 73-ojo gimtadienio minėjime Žemaičių Kalvarijoje. Esu taip pat žemaitis, kilęs iš Mardosų kaimo, netoli nuo Plungės. Buvau to gimtadienio minėjimo, skirto V. Mačerniui, giliai sujaudintas... O iš patirtų jausmų atsirado ir šis eilėraštis.
Poeto liūdnojo buveinė
Dosni man buvo šiemet liepa -
Ne medumi, mėlynėm ar avietėm...
Garsai Kalvarijos graudingi liepė
Ieškot dosnesnės sielai vietos.
Ėjau ne į triukšmingą aikštę.
Kurioj menkystė ir tuštybė stumdės.
Sekiau tik paskui šviesą aiškią -
Jos auroj blogis nesugundė.
Taku pro kapines kalvotas
Ėjau ir vieno kapo dar ieškojau.
Štai jis - Kryžium paženklintas, gėlėm užklotas -
Poeto liūdnojo buveinė mažam gojuj.
Pagarbiai nukeliu prieš jį kepurę,
Ir „amžinątilsį" jaunuoliui šiam tariu:
„Nesigraudenk, kad laivo burės
Išskleist jam nepavyko anuomet - galiu
Dabar kartu su tėviškės laukais ir medžiais,
Su Žemaitijos kalvomis ir ežerais
Pajaust, kaip energingai veržias, plečias -
Mačernio Žodis, tapdamas saldžiais kerais"...
 
2021 m. gegužės 10 d.
 
Rubrika Sukaktys, jubiliejai yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.  

 

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-07-02 16:52
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media