2022 m. rugpjucio 12 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Sukaktys, jubiliejai

*print*

Archyvas :: Algirdas Butkevičius: Gimtosios kalbos takais. Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai

2021-05-06
 
Antanas Macijauskas

Antanas Macijauskas

Algirdas Butkevičius

Biržai


Pabaiga. Pradžia gegužės 1 dieną

\

 

ANTANO MACIJAUSKO LAIMĖTAS MŪŠIS
Tokiais sunkiais lietuvių kalbai metais gimtosios kalbos puoselėtojai rankų nenuleido. Iš mūsų rajono, Pasvaliečių, kilęs inžinierius ir visuomenės veikėjas Antanas Macijauskas, išleidęs lietuvišką „Žemlapį lietuviškai latviško krašto" (jis Rusijos vidaus reikalų ministro įsakymu buvo konfiskuotas) Senate laimėjo bylą, nors jos svarstymas užtruko beveik ketverius metus, iki pat 1904 metų pabaigos, kada jau buvo panaikintas lietuvių spaudos draudimas. „Tai buvo, - rašo monografijos apie A. Macijauską autorius Vytautas Pocius, - paskutinis laimėtas mūšis 40 - ties metų lietuvių kovoje dėl tradicinio lietuviško rašto, atvėręs vartus į legalią spaudą ir švietimą."
Antanas Macijauskas buvo universalus žmogus: inžinierius mechanikas ir statybininkas, žurnalistas, vertėjas, rašytojas, visuomenės veikėjas bei mokslininkas. Nesiekęs karjeros, visada dirbęs tą darbą, kuris tuo metu lietuvių tautai buvo reikalingiausias.
Dar studijuodamas Peterburgo technologijos institute, devyniolikmetis studentas buvo priimtas į slaptąją lietuvių studentų draugiją, suprato, kad tiesiausias kelias į gimtojo krašto tautinį atgimimą yra lietuviškos kultūros puoselėjimas ir švietimas. Nuo 1895 metų pradeda bendradarbiauti „Varpe", „Lietuvos ūkininke" ir kituose leidiniuose, susirašinėja su Jonu Basanavičiumi. Apie 1896 metus Tilžėje išspausdinamos jo parengtos knygelės, o artėjant 1900 -aisiais metais Paryžiuje rengiamai pasaulinei parodai, ryžtasi išleisti pirmąjį lietuvišką žemėlapį.
Atgavus spaudą, A. Macijauskas keliolika metų (1902 - 1914) gyvena ir dirba Rygoje. Jis vienas iš lietuviško laikraščio „Rygos balsas" steigėjų, rašo straipsnius ir juos spausdina „Vilniaus žiniose", „Lietuvos ūkininke", „Viltyje". Rygoje, o vėliau ir Kaune įsteigia knygynus, parašo arba pats pagal kitus autorius parengia ir išleidžia apie 30 mokslo populiarinimo bei praktinio pobūdžio leidinių, yra vienas iš Rygos lietuvių muzikos ir dainos draugijos „Kanklės" steigėjų, žinomas kaip aistringas lietuviškų dainų ir muzikos populiarintojas, savo parengtą dainų rinkinį „Biržiečių dainos" išleidęs net tris kartus.
RAŠĖ GRAMATIKAS, RŪPINOSI BIRŽIEČIŲ ŠVIETIMU
Dar viena įsimintina biržietiška pavardė tarp veiklių gimtosios kalbos puoselėtojų - prelatas, profesorius ir kalbininkas Povilas Januševičius. Gimęs Biržuose, baigęs Kauno kunigų seminariją ir Peterburgo dvasinę akademiją, kur turėjo progos klausytis įdomių ir turiningų žymaus kalbininko profesoriaus Kazimiero Jauniaus paskaitų, buvo paskirtas dėstyti lietuvių kalbą ir homiletiką Kauno kunigų seminarijoje. Naudodamasis iš Kazimiero Jauniaus gautomis žiniomis, parengė ir Petro Gražbylio slapyvardžiu išleido lietuvių kalbos gramatikas „Naujas lietuviškas kalbamokslis", „Santaika (Syntaxis) lietuviškoje kalboje", „Lietuviškas kalbamokslis" ir kitas. Ieškojo būdų, kaip apeiti neteisėtą caro valdžios draudimą spausdinti lietuviškas knygas lotyniškais rašmenimis. 1900 metais jis Petro Gražbylio slapyvardžiu išleidžia knygutę „Trys lekcijos I.II.III. Geram išsimokinimui puikiai rašyti." Viršelyje - rusiškas užrašas, kad tai yra naujoji čekų abėcėlė. Taip buvo padaryta siekiant išvengti carinės Rusijos valdininkų persekiojimo. Januševičius, suradęs Kaune nežymią spaustuvėlę, paprašė spaustuvės savininką išspausdinti knygelę be cenzoriaus leidimo, tvirtindamas, kad tai - čekiška knyga. Knygelė buvo išleista tris kartus ( trečią kartą jau atgavus spaudą) bendru 39 000 egzempliorių tiražu.
Svarūs Januševičiaus nuopelnai Biržams. Jis parūpino 1917 metais steigiamai Biržų gimnazijai iš „Saulės" draugijos lėšų, siekė Biržuose įsteigti amatų mokyklą, kuriai turėjo vadovauti jo sesuo Ona Januševičiūtė. Išsirūpino iš gubernatoriaus leidimą, kad Biržuose būtų įsteigtas lietuviškas knygynas, kuris iki 1940 metų buvo šviesos židinys, biržiečių inteligentų susitikimų ir bendravimo vieta.
LIETUVIŲ KALBOS MOKĖ REFORMATŲ KUNIGAS
1909 - ųjų metų kovo 27 dienos „Rygos garso" laikraštyje aptikau tokią informaciją: „Biržai. (Pan. Ap.) Čia nuo rudens yra įsikūrusi keturių klasių miesto mokykla. Šitos mokyklos lietuviai mokiniai kreipęsis į savo inspektorių, prašydami, kad jiems būtų išguldoma ir lietuvių kalba. Inspektorius atsakęs, kad šiemet jau esą per vėlu; be to, jis nesuprantąs, kam jiems besimokyti lietuvių kalbos, kad jie ir taip visi gerai moką. Tuo gi tarpu „Liet. ūk." ( „Lietuvos ūkininkas") redakcija rašo, kad Biržų keturklasės mokyklos mokiniai taip rašą lietuviškai laiškus, jog kiekvienas žodis reikiąs ištaisyti. Kai kurie mokytojai nemėgsta lietuvių, ypač tų, kurie prašę, kad lietuvių kalbos būtų mokoma, be to jiems gina ir lietuviškai šnekėti."
Ir vis dėlto lietuvių kalbą šios mokyklos mokiniams dėstyti buvo leista. Jos be atlyginimo mokė Biržų evangelikų reformatų kunigas Povilas Jakubėnas. Aukso medaliu baigęs Mintaujos gimnaziją, studijuodamas teologiją Dorpato (Tartu) universitete, jis buvo vienas pažangiausių studentų. Jam rūpėjo ne vien mokslai, bet ir lietuvybės išsaugojimas, tautos švietimas, meilės gimtajai kalbai ir tėvynei ugdymas. Susipažinęs su studentu Vytautu Juškevičiumi (tautosakininko, etnografo, leksikologo kunigo Antano Juškos giminaičiu) įsteigė slaptą lietuvių studentų draugiją, hektografavimo būdu naktimis atspausdino apie 100 egzempliorių lituanistikos mokslui reikšmingos profesoriaus Kazimiero Jauniaus gramatikos „Lietuviškas kn. Jauniaus kalbamokslis Baltiko padangėse."
IŠKILUS PEDAGOGAS
Nuo 1919 iki 1940 metų Biržų gimnazijoje lietuvių kalbą ir literatūrą vyresniųjų klasių moksleiviams dėstė Jurgis Kutra. Pirmojo pasaulinio karo metais Voroneže surengtuose mokytojų kursuose jis klausė žymiausių to meto kalbininkų Jono Jablonskio, Kazimiero Būgos, Juozo Balčikonio paskaitų, žinių apie lietuvių kalbos dėstymo metodiką jam suteikė vadovėlių autorius Jonas Murka. Literatūros klausimais paskaitas skaitė rašytojai Sofija Čiurlionienė - Kymantaitė ir Juozas Tumas - Vaižgantas. Neabejotina, kad šios įžymių gimtosios kalbos ir literatūros šviesuolių pamokos buvo labai naudingos jaunam pradedančiam pedagogui Jurgiui Kutrai, kurį po keliasdešimties metų jo buvusi mokinė Biržų gimnazijoje rašytoja Halina Nastopkaitė (Korsakienė) prisimins kaip ypač reiklų, karštą kalbos norminimo šalininką ir entuziastą, kalbėjusį pabrėžtinai akcentuojant skiemenis, balsių ir dvibalsių priegaides, su tikru įniršiu „blusinėjantį" barbarizmus. Siekdamas praplėsti mokinių literatūrinį akiratį ir bendrą jų išprusimą bei lavinti iškalbos meną, jis gimnazijoje ruošdavo populiarius literatūrinius teismus.
Talentingas ir veiklus inteligentas, reiklus pedagogas Jurgis Kutra pamokose moksleiviams suteikdavo kalbos ir literatūros žinių daugiau negu reikalavo programa. Tačiau to jam nebuvo gana. Kartu su mokiniais Jurgis Kutra aktyviai talkino lietuvių kalbos žodynui rinkusiam medžiagą profesoriui Juozui Balčikoniui, siųsdamas žodyno redakcijai tūkstančius kortelių su retesniais Šiaurės Lietuvos žodžiais ir posakiais. Matydamas, kad moksleivijai labai trūksta pasaulinės literatūros veikalų lietuvių kalba, J. Kutra pasitelkė į pagalbą mokinius ir paskirdavo jiems išversti į lietuvių kalbą po keliolika puslapių teksto. Redaguodamas moksleivių išverstą tekstą, aiškindavo ir taisydavo mokinių padarytas klaidas. Vėliau šiuos vertimus išleido Spaudos fondas, Kultūros ir šv. Kazimiero draugijos atskiromis knygelėmis. Šitaip pasirodė pirmieji lietuviški Viljamo Šekspyro „Otelo", „Venecijos pirklio", Čarlzo Dikenso „Deivido Koperfildo", „Oliverio Tvisto", Servanteso „Don Kichoto" ir kitų klasikų vertimai.
KALBININKĘ A. KUČINSKAITĘ PRISIMINUS
1990 - ieji buvo paskelbti Lietuvių kalbos metais. Rengdamas gimtosios kalbos puslapius (jie „Biržiečių žodyje" buvo spausdinami kas mėnesį) pateikdavau ištraukų iš kraštietės ( gimė Plikių kaime, Vabalninko valsčiuje) kalbininkės Antanės Kučinskaitės knygos „Lietuvių kalbos etiketas." Taip redakcija populiarino šį mielą gražiam tarpusavio žmonių bendravimui reikalingą leidinį, apie kurį kalbininkas Vytautas Vitkauskas yra pasakęs, kad „tai ypatingas leidinys, tarsi švieste šviečiantis gerumu, noru kelti tautos kultūrą, taisyti blogį, švarinti ir puikinti mūsų susargdintą visaip kraipomą ir kraipytą kalbą. Aprašymai, kaip kreiptis į žmones, prašyti ko, klausti, užjausti, pagirti; yra paremiami gyvenimo pavyzdžiais, pedagogiškomis įtaigiomis nuorodomis; jie skaitomi kaip meno kūrinėliai. Kultūros siekiantys žmonės tvirtai laikosi A. Kučinskaitės pamokymų."
Tais metais ji buvo atvažiavusi į Biržus skaityti paskaitų savivaldybės darbuotojams, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojams, vidurinių mokyklų abiturientams. Iki šiol atmintyje išliko susitikimo su gimtosios kalbos puoselėtoja įspūdžiai. Jos paprastas, įtaigus ir nuoširdus kalbėjimas, jaučiant gilią pagarbą ne tik tėvų kalbai, bet ir tauriausiems mūsų tautos papročiams ir tradicijoms.
Po paskaitos, užšnekinęs gerbiamą viešnią, priminiau, kad artėja jos gražus jubiliejus. Gal rašant apie filologijos mokslų daktarės gyvenimo kelią ir mokslinę veiklą nederėtų konkrečiai nurodyti koks tas jubiliejus? Kalbininkė, kuriai netrukus turėjo sueiti 75 - eri, atsakė, kad noras slėpti savo metus jai yra svetimas. Netrukus gavau jos laišką su biografiniais duomenimis.
Pasinaudodamas jais, mokslininkės žodžiais, labai sausai pateiktais, nes užgriuvę skubių darbų, juos papildęs iš kitur sulesiotais fakteliais, parašiau jubiliejui skirtą rašinėlį. Jį pavadinau: „Reikalinga atgimusiai Lietuvai." Straipsnelis atrodė gana kukliai. Ir nuotrauka neypatinga. Nedrąsu siųsti. Bet vėl gaunu jos laišką, kuriame rašo: „Mūsų instituto bendradarbis literatūrologas Vytautas Kubilius sakė matęs išspausdintą straipsnį, susijusį su mano jubiliejiniu gimtadieniu. Būtų įdomu jį pamatyti. Jeigu Jūs galėtumėt man tą numerį atsiųsti, būčiau labai dėkinga."
Nusiunčiau vis dar abejodamas savo darbo kokybe. Nusiraminu, kai gaunu mokslininkės atsakymą: „Neįsivaizduojate, kokį džiaugsmą man padarėte... Ačiū ačiū! Viskuo esu labai labai patenkinta: ir nuotrauka meistriška, ir jubiliejinis tekstas vertas pagyrimo!" Įdėtos dvi antrojo pataisyto ir papildyto leidimo „Lietuvių kalbos etiketo" knygeles ir Lietuvių katalikų mokslo akademijos nario anketa. Kviečia į šios akademijos narius.
Kauno Vytauto Didžiojo universitete įgijusi lietuvių filologijos diplomą, mokytojavusi Leipalingio, Linkuvos, Šiaulių vidurinėse mokyklose, 30 metų dirbusi leksikografinį darbą Lietuvių kalbos ir literatūros institute, parašiusi kelis šimtus straipsnių iš terminologijos ir kalbos kultūros, pelniusi valstybinę premiją, buvusi aktyvi „Mūsų kalbos" laidų dalyvė per televiziją ir radiją, Antanė Kučinskaitė, išėjusi į pensiją daugiausiai jėgų skyrė religinei literatūrai leisti - kartu su kitais redagavo Šventąjį Raštą (Naująjį Testamentą), katalikų kalendorius - žinynus, maldynus ir kitus religinius leidinius, rašė atsiminimus apie lietuvių kalbai ir kultūrai nusipelniusius žmones.
JIEMS RŪPĖJO GIMTASIS ŽODIS
Keliolika metų rajono laikraštyje „Biržiečių žodis" straipsnius kalbos kultūros klausimais ir pasakojimus apie žymius lietuvių kultūros veikėjus, kurių daugelį pažinojo asmeniškai, rašė ir spausdino mokytojas lituanistas Stanislovas Stonkus. Biržuose jį pažinojo daugelis. Aukštas, tiesus, iš kitų išsiskiriantis inteligentiškumu. Mandagus ir dėmesingas, niekad neatsisakantis patarti, pasidalinti savo prisiminimais.
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo duonos neišvengė ir poetas bei vertėjas Kostas Snarskis, savo eilėraščius ir straipsnius pasirašinėjęs Žvaigždulio slapyvardžiu. Pedagogo darbas jam nebuvo lengvas. „Visų pirma, - prisimena jo bičiulis rašytojas Petras Skodžius, - dėl skrupulingumo. Sakysim parsineša į namus mokinių rašomuosius darbus ir ima taisyti. O taiso ne bet kaip. Apsikrauna žodynais, pagalbine medžiaga, ant popieriaus skiaučių surašo toli gražu ne vieną galimą pataisyto sakinio variantą. Kitąkart dėl pastraipos ar sakinio sugaišdavo ištisas valandas, nesumerkęs akių prie sąsiuvinių išsėdėdavo visą naktį, o rytą pustekinis lėkdavo į mokyklą."
Keliolika metų rajono savivaldybėje kalbos tvarkytoju dirbo pedagogas, žurnalistas, politikas Emilis Trečiokas. Daug metų kauptas žinias ir gebėjimus jis skyrė lietuvių kalbos puoselėjimui ir saugojimui nuo svetimybių. Ypač atidžiai žiūrėjo, kad būtų taisyklingai rašomi Biržų rajone esančių kaimų pavadinimai. Kruopščiai perskaitydavo rajone leidžiamus laikraščius ir apie pastebėtas klaidas informuodavo redakcijos darbuotojus. Nuolat ragino žmones rūpintis savo kalba, kreiptis į jį patarimo ar pagalbos, suabejojus dėl galimų klaidų. Visada mielai patardavo abejojantiems dėl sakinio taisyklingumo, terminų, dėl naujų įmonių pavadinimų (pats Emilis buvo ne vienos įmonės pavadinimo „krikštatėvis"), ypač dėl vietovardžių, kurie buvo (ir tikriausiai tebėra) negailestingai kraipomi, niekaip nenorint suprasti, kad tarmiškai tariamas vietovardis visiškai neteiktinas oficialiuose dokumentuose.
 
Rubrika Sukaktys, jubiliejai yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis. 
 
 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-07-02 17:05
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media