2022 m. rugpjucio 12 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Sukaktys, jubiliejai

*print*

Archyvas :: Mažosios Lietuvos fenomenas ir Donelaitis. Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms

2014-09-01
 
Dr. Algirdas Matulevičius

Dr. Algirdas Matulevičius

 

Dr. Algirdas Matulevičius

Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro

vyresnysis mokslinis redaktorius

Lietuvoje, Karaliaučiaus krašte (Kaliningrado srityje), gal ir kitose šalyse vyksta iškilmingi minėjimai, Donelaitianos šventės, skirtos lietuvių grožinės literatūros klasiko ir kunigo Kristijono Donelaičio jubiliejui. Žydams švenčiausioji vieta yra Jeruzalė, arabams - Meka, mums, lietuviams, - Donelaičio žemė, ne tik Tolminkiemis, bet ir visa Mažoji Lietuva. Šioje apžvalgoje apsiribosiu Mažvydo-Donelaičio epocha. Žinome, kad Mažąją (dar vadintą Prūsų) Lietuvą sudaro Karaliaučiaus kraštas (jos pagrindinė dalis) ir Klaipėdos kraštas. Gyventojų pagrindą sudarė autochtonai lietuvininkai (nuo XIX a. vadinami ir mažlietuviais); iki XVI a. pradžios iš vakarinių baltų genčių, iš šiek tiek didlietuvių iš Didžiosios Lietuvos bei iš vakarinių lietuvių susiformavo Prūsijos lietuvių etnoteritorinė ir etnokultūrinė kompaktinė bendruomenė. Tas kraštas vokiečių ir kitomos kalbomis terminu Lietuva, Mažoji Lietuva, Prūsų Lietuva, Lietuvos provincija, Lietuvos departamentas, vadinamas Prūsijos valdžios oficialiuose dokumentuose, įvairiuose atlasuose bei žemėlapiuose, istoriografijoje, nekalbant apie raštiją, literatūrą, etnologiją, kalbotyrą, tautosaką, lituanistiką bei apskritai etnokultūrą. Nekartosiu daugeliui žinomų faktų, kad, palyginus su Didžiąja Lietuva (etnine Lietuva) bei Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, Mažojoje Lietuvoje pirmiausia kūrėsi ir plėtojosi lietuvių raštija, literatūra, jau XVII a. viduryje susiformavo lietuvių bendrinė rašomoji kalba (Didžiojoje Lietuvoje - tik XIX amžiuje), nuo XVI a. buvo steigiamos pradžios mokyklos (ir bibliotekos), kuriose mokyta ir lietuvių kalba, jąja evangelikų bažnyčiose sakyti pamokslai; nuo XIX a. leista lietuviška spauda. Evangelikų tikėjimas ir knygos lietuvių kalba skleista visiems luomams ir visiems socialiniams sluoksniams. Dauguma lietuviškų švietimo, kultūros šedevrų pirmiausia sukurta Mažojoje Lietuvoje. Maždaug kas šimtmetį gimdavo genijų: Martynas Mažvydas ir Jonas Bretkūnas, vėliau Matas Pretorijus, Kristijonas Donelaitis, Martynas Liudvikas Gediminas Rėza, Vydūnas.

Kokia tų lietuviškų procesų mažyčiame vokiečių valdomame krašte varomoji jėga, kokie versmių šaltiniai, lietuvybės stimulai? Visų pirma tai Prūsijoje įvykusi kultūrinė religinė revoliucija - reformacija, pirmojo Prūsijos hercogo (kunigaikščio) Gediminaičio Albrechto Brandenburgiečio pastangos ir rūpestis kurti raštiją prūsų ir lietuvių kalbomis. Antra, vietoj karingojo Vokiečių ordino susikūrė pasaulietinė protestantiška taiki Prūsijos hercogystė (kunigaikštystė), 1701 m. tapusi karalyste. Ir Evangelikų liuteronų bažnyčia, ir hercogystės pasaulietinė valdžia reikalavo viešajame gyvenime vartoti valstybėje gyvenančių tautų ir etninių grupių kalbas. Vokiečiai kunigai, mokytojai, mokslininkai mokėjo lietuviškai ir ta kalba rašė kūrinius. Netgi kai kurie valdininkai. Bet be XVI a. lietuvių imigrantų iš Didžiosios Lietuvos (Abraomo Kulviečio, Martyno Mažvydo, Stanislovo Rapolionio, Simono Vaišnoro, Jurgio Zablockio ir kitų) intelektinio potencialo nebūtų taip vaisingai Mažojoje Lietuvoje ugdyta ir lietuvių kultūra (plačiąją prasme). Mažosios ir Didžiosios Lietuvos intelektualų bendravimas formavo lietuvių tautos bendrumą.

Ją kūrė ir Mažosios Lietuvos šviesuoliai: Jonas Bretkūnas, Jonas Bylaukis, Zacharijus Blotnas vyresnysis, Jonas Getkantas, Danielius Kleinas, Mykolas Merlinas (Mörlin), Johannas Šulcas, Pilypas ir Povilas Ruigiai, Jokūbas Brodovskis, Matas ir Frydrichas Pretorijai, Friedrichas Haackas, pagaliau pats Kristijonas Donelaitis, Kristijonas Milkus, Martynas Liudvikas Gediminas Rėza ir kiti. Lietuviški raštai (originalūs ir verstiniai) - giesmynai, postilės, Biblija, maldaknygės vartoti bažnyčiose, elementoriai - mokyklose. Dvikalbiai žodynai sudarinėti lietuviškų parapijų kunigams, mokytojams, vertėjams. Unikalu: karts nuo karto vykdavo Mažosios Lietuvos lietuviškų kūrinių autorių konferencijos, pasitarimai, kuriuose būdavo apsvarstoma kūrinių tematika, stilistika, korektūra. Taip XVI a. Mažojoje Lietuvoje išleista 17 lietuviškų spaudinių, Didžiojoje - tik 5, XVII a. atitinkamai 24 ir 33, XVIII a. - 232 ir 164. Gausėjo Mažojoje Lietuvoje gimtąja kalba leidinių: 1524-1940 m. veikė 376 spaustuvės ir leidyklos, išspausdinta apie 3500 lietuviškų knygų ir smulkiųjų leidinių, apie 140 lietuviškų periodinių leidinių. Ši gausi produkcija plito ir Didžiojoje Lietuvoje, minėtose spaustuvėse spausdinta ir Didžiosios Lietuvos rašytojų, poetų, publicistų, mokslininkų kūryba. Tokia gana sparti plėtra skatino ir Didžiosios Lietuvos Katalikų bažnyčią rūpintis lietuviškų religinių raštų kūryba ir leidyba.

Prisimintina, kad, mano duomenimis, iki XVIII a. I pusės, iki 1709-1711 m. Didžiojo maro bei bado (per kurį išmirė didelė dauguma prūsų ir apie 53% (arba iki 160 000) lietuvininkų), ir po to vykusios Didžiosios vokiškosios kolonizacijos Mažosios Lietuvos branduolyje - lietuviškiausiose Klaipėdos, Ragainės, Tilžės ir Įsruties apskrityse (oficialiai vad. Lietuvos provincijoje) - gyveno daugiau kaip 90% , Klaipėdos apskrityje - iki 100% kaimiečių lietuvininkų. Vokiečių (dauguma gyveno miestuose) visai mažai, dauguma - ponai, bet ir jie turėjo mokėti susišnekėti lietuviškai arba prūsiškai (kol šie nebuvo germanizuoti). Šiame baltų krašte nebuvo vokiečių kultūros šaknų. Po XVIII a. I pusės Didžiosios vokiškosios kolonizacijos, kai tarp lietuvininkų kaimiečių įsimaišė kitataučių, Mažojoje Lietuvoje įvyko demografinis, socialinis ekonominis lūžis. Vokiečiai kolonistai turėjo įvairiausių privilegijų, o baudžiavos jungą tempė vietiniai. Prūsijos valdžios daromas neteisybes tautiniu pagrindu matė poetas ir tai realistiškai, skaudama širdimi pavaizdavo poemoje. Apšvietos epochoje kūryboje imta aprašyti kaimo žmogų, jo darbus ir buitį. Dievobaimingumas, moralumas, darbštumas, - svarbiausias doros asmenybės kriterijus. Tą diegė pietizmo ideologai, ši religinė kryptis stipriai įsišaknijo ir tarp Mažosios Lietuvos gyventojų. Tų vertybių griežtai laikėsi klebonas K. Donelaitis.

Be to, Prūsijoje plito fiziokratizmo, Apšvietos idėjos: mokytas žmogus ne tik geriau supras Dievo bei kunigo, valdovo žodį, bet ir geriau ūkininkaus (priešybė - nutautęs žmogus). Unikalu: jau XVI a. Mažosios Lietuvos branduolyje veikė apie 20 lietuviškų parapinių mokyklų. Liuteronybės nuostata viešajame gyvenime vartoti vietos žmonių kalbą galiojo ir bažnytinėse, vėliau pasaulietinėse mokyklose. Prūsistikos ir lituanistikos, apskritai baltistikos, židinys, vienas svarbiausių lietuvių kultūros ir mokslo centrų buvo Karaliaučius ir jo universitetas (1544-1944) su moksline biblioteka, didžiausia ir turtingiausia Vidurio Europoje. Universitete 1718-1944 m. veikė Lietuvių kalbos seminaras. Esu ištyręs, kad universitete studijavo šimtai lietuvių iš Mažosios ir Didžiosios Lietuvos. Baigusieji seminarą tapo Mažosios Lietuvos inteligentijos branduoliu. Švietimui, lietuvybei svarbios buvo Tilžės gimnazija (1586-1944) ir Karalienės mokytojų seminarija prie Įsruties (1811-1926).

XVIII a. mokyklas savo pavaldinybėn perėmė pasaulietinė valdžia. 1732-1736 m. pasibaigus masinės vokiečių kolonizacijos etapui (tuomet Lietuvos provincijoje, išskyrus Klaipėdos apskritį, apsigyveno daugiau kaip 10 000 zalcburgiečių), Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas I (valdė 1713-1740 m.) įvykdė svarbią švietimo reformą - šalies valdžia viena pirmųjų Europoje stengėsi įgyvendinti, vykdydama įstatymą Reguliuojamieji principai, visuotinį pradžios mokymą. Vien 1736-1741 m. senojoje Prūsijoje (be Brandenburgo kurfiurstystės), be jau veikiančių 320 bažnytinių mokyklų, pastatyta net 1160 kaimo (žemininkų) mokyklų, iš jų 275 - Lietuvos provincijoje. XVIII a. lietuviškiausiose apskrityse veikė 449 pradžios mokyklos, iš jų 340-yje mokyta vien lietuviškai arba vien vokiškai. Taip Mažojoje Lietuvoje plito raštingumas, daugėjo raštingų kaimiečių valstiečių. Tiesa, lietuvininkams mokytis didelė kliūtis buvo baudžiava, lažo darbai (kolonistai vokiečiai ir vokietkalbiai temokėjo činšą). Prisimintina, kad nuo 1736 m. veikė Gumbinės karo ir domenų rūmai, administravę Lietuvos departamentą (1736-1818 m.), į kurį įėjo diduma Mažosios Lietuvos ir Mozūrija (likusi, vakarinė Mažosios Lietuvos dalis, priklausė Rytų Prūsijos departamentui).

Donelaičio gyvenamuoju laikotarpiu jaunoje protestantiškoje (ne katalikiškoje, o Vokiečių ordino valdomoje Prūsoje) Prūsijos karalystėje (nuo 1701 m.), siekiant Europoje politiškai ir ideologiškai pagrįsti jos gyvavimą (ypač protestantiškos karalystės nenorėjo pripažinti popiežius, seniau rėmęs katalikišką ordiną), imta propaguoti vadinamąją prūsiškąją politinę kryptį, vadinamąjį prūsiškąjį-lietuviškąjį patriotizmą. Visus įvairių tautybių gyventojus imta vadinti prūsais, naujaisiais prūsais. Retsykiais ir šiandien buitiškai kalbant apie Rytų Prūsijos vokietį ar lietuvininką sakoma prūsas. Nepaisant kolonizacijos ir vėlesnės akultūracijos bei asimiliacijos procesų (nekalbant apie nuo 1871 m. Vokietijos imperijos valdžios vykdytą prievartinę lietuvininkų germanizaciją), tai teigiamai veikė lietuvių kultūros plačiąja prasme plėtrą. Viso to nebuvo Didžiojoje Lietuvoje, ypač nuo 1795 m. prijungtoje prie Rusijos imperijos, kai caro valdžia vykdė lietuvių kalbos, kultūros genocidą. Vokiečių valdomoje Mažojoje Lietuvoje plito Vakarų Europos žemės ūkio, pramonės, mokslo naujovės, šviečiamosios demokratinės idėjos. Nuo XVIII a. pabaigos Prūsijoje imta skelbti, nors ir formaliai, kad visi gyventojai yra lygūs piliečiai. Padaryta reikšmingų pažangių reformų visose gyvenimo srityse. Darau išvadą, kad Prūsijos karalystėje bei Mažojoje Lietuvoje buvo sukurta provakarietiško tipo visuomenė. Didžiuliai vokiečių šviesuomenės (vardyti jų pavardes reiktų bent 2 puslapių) nuopelnai plėtojant lietuvių kultūrą, ginant unikalią dar gyvuojančią indoeuropiečių grupės lietuvių kalbą. Viso to nebuvo Didžiojoje Lietuvoje.

Vokiečiai tyrėjai XVI-XVIII amžių lietuvininkus laikė ne tautine mažuma, o lietuvių tautos, gyvenančios šiapus ir anapus Prūsijos valstybės sienos, dalimi. J. Behmas (1578-1648) knygoje Psalteras Dovydo (1625) prakalboje pabrėžė lietuvių kalbos, paplitusios „Lietuvoje, Žemaitijoje ir didelėje Prūsijos dalyje", svarbą. Iš tikrųjų, netgi Donelaičio laikais, po vokiškosios kolonizacijos, lietuvininkai Mažosios Lietuvos branduolyje dar sudarė gyventojų daugumą. Dauguma lietuvininkų kalbėjo vakarų aukštaičių terme, tik gyvenantieji palei Kuršmares - žemaičių tarme. Mažlietuvius ir didlietuvius jungė etnoteritorinis, etnokultūrinis, tautinis bendrumas. Skyrė skirtingos religijos, skirtingas gyvenimo būdas ir kita specifika. Lietuvių kultūra Mažojoje Lietuvoje buvo svarbi beñdrai lietuviškos kultūros raidai, ji plito ir Didžiojoje Lietuvoje. Be Mažosios Lietuvos būtų buvę sunkiau kovoti už išlikimą Didžiajai Lietuvai.

Taigi, lietuvininkų kraštas Mažoji Lietuva - fenomenas, bet dėl to genialusis Donelaitis nėra išskirtinis reiškinys. Juolab, kad jo senelis Hansas (Ansas) ir tėvas Kristupas buvo kulmiškiai - privilegijuoti turtingiausi valstiečiai, - ir Kristijonas turėjo galimybes ir sąlygas išsimokslinti ir tapti garsiu kūrėju, t. y. susilyginti su žymiausiais vokiečių humanistais klasikais. Tai Rytų Prūsijos specifika.

Manau, kad K. Donelaičio protėviai buvo sūduviai: Prūsijos pasienio su Lietuva ruožas nuo Dubeninkų tolyn į šiaurę su Tolminkiemiu, Mielkiemiu, Pilupėnais, Gumbine, Stalupėnais, Eitkūnais, Katinava, Piliakalniu, Širvinta, link Lazdynų buvo vakarinių sūduvių žemė, po 1422 m. Melno taikos atitekusi Vokiečių ordinui. Didžioji dalis Sūduvos liko Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Juk Kristijono senelis Ansas gimė Baičiuose, kurie, kaip ir Lazdynėliai, buvo keletas kilometrų nuo Gumbinės, arčiau Lietuvos, taigi sūduvių žemėje.

Norėčiau parodyti, kad visa Donelaičių giminė buvo talentinga. Aukščiau pasakyta, kad buvo kulmiškiai, arčiau bajorų nei baudžiauninkų valstiečių. Tolminkiemio parapijos (priklausė 36 lietuviški kaimai) precentorius (1771-1780 m.) K. W. Schulzas mirimų knygoje įrašė, kad K. Donelaitis mirė „dėl visiško nusilpimo. Jis buvo puikus mechanikas, pagaminęs 3 gražius pianinus ir fortepijoną, [vieni pirmųjų Prūsijoje - A. M.], taip pat mikroskopą, termometrą, barometrą <...>, kartu sąžiningas žmogus. Ne pagal šio pasaulio madą, ištikimas draugas. Per 9 metus nesu nė sykio su juo susikivirčijęs". Jo priešininkai, kankintojai Tolminkiemio dvaro amtmonai K. H. Beringas (m. 1766) ir jo žentas T. Ruigys (m. 1780), su kuriais dėl parapijos žemių ilgai kovojo klebonas ir kuriam bylos teismuose pakenkė sveikatai, buvo palaidoti, kaip ir K. Donelaitis, prie bažnyčios altoriaus (daugiau bažnyčioje nelaidota!). Paradoksas? Tolminkiemio krikšto metrikų knygose klebonas įrašė pastabų. Pvz., „Aš iš prigimties buvau gyvo temperamento ir mokėjau dainuoti bei skambinti savo fortepijonu ir pianinu". „Mes privalome visomis jėgomis išlaikyti bažnyčios žemę <...>. „Ruigys sudarė man daug vargo <...> Mano įpėdini, įsidėmėk tai ir ateityje ieškok savo teisių". „Aš iš visų jėgų bylinėjausi". „Viešpatie, teisingasis Dieve, įbaugink šito niekingo žmogaus sąžinę! [apie amtmoną T. Ruigį]. „Mano Dieve! Aš Tavęs prašau nepadaryti šitų vargšų  žmonių [lietuvininkų baudžiauninkų - A. M.] nelaimingų". „Aš visiškai vienas turėjau gintis". K. Donelaitis palinkėjo įpėdiniui: „Tegul tavo sūnūs, jeigu jų turėsi ir norėsi paskirti teologijai, laiku išmoksta geriau lietuviškai, kad galėtų tinkamai vadovauti parapijai lietuvių kalba. <...>. Tūlas vokietis kunigas per pamokslą sakydavo, pvz.: ryt bus turkas (vietoj turgus).

Poemoje Metai poetas kėlė lietuvių tautinį sąmoningumą, pasididžiavimą turtinga kultūra, suprato jiems ir kalbai gręsiantį asimiliacijos ir germanizacijos pavojų ir tai smerkė; jam tautiškumas, lietuvybė - esminis rūpestis. K. Donelaitis poemos personažų lūpomis smerkia kolonistų vokiečių iš įvairių Europos kraštų, Šveicarijos prancūzų blogą elgesį lietuvininkų žemėje: veltėdžiavimą, girtuokliavimą, kortavimą, amoralumą, pašiepia juos, iškelia lietuvininkų pranašumus.

Ir Kristijono tėvas Kristupas (1680?-1719?) Lazdynėliuose mėgo ne tik žemės, bet ir technikos darbus. Kristijono brolis Friedrichas (1715?-1797) Karaliaučiuje garsėjo kaip auksakalys juvelyras. Kitas brolis Adomas (g. 1796?) tapo geru kalviu Jociūnuose. Brolis Mykolas (1700?-1757) (t. p. meistravo) liko Lazdynėliuose, senatvėje persikėlė pas Kristijoną į Tolminkiemį. Jų giminaitis Jonas Donelaitis (g. 1660, m. 1710 maru) buvo Didlaukių, nuo 1686 Valtarkiemio kunigas; sulotynino pavardę į Donalitijus. Jo sūnus, taip pat Jonas, buvo Tilžės lietuvių parapijos precentorius, o šio sūnus Georgas Albrechtas Donalitius (1719 Tilžėje-1792) tapo Zaumarų ir Kuršių (Ragainės apskritis) dvarų nuomininku. Mikroskopu tyrė gamtos kūrinius, konstravo elektrolizavimo prietaisus, kaupė biblioteką. Poeto Kristijono pusbrolis. Vienas iš Donelaičių (m. 1805) buvo Karaliaučiaus karo ir domenų rūmų (administravo Rytų Prūsijos departamentą. Lietuvos departamentą administravo Gumbinės karo ir domenų rūmai) patarėjas; tai aukštos pareigos. Christian Donalies (1763-1813) vedė zalcburgiečio (1732-1736 m. iš Austrijos krašto Zalcburgo Mažojoje Lietuvoje apsigyveno 10 156 zalcburgiečių) Gumbinės miestiečio dukterį. Poetas juos vadina zambrais, zalcburgeriais. Mano tyrimų duomenimis (esu parašęs studiją apie „XVI a.-XIX a. I pusės Karaliaučiaus universiteto studentus iš Mažosios ir Didžiosios Lietuvos", net keliolika Donelaičių studijavo Karaliaučiaus universitete. Poetas skundėsi nervingumu: „dėl įtempto darbo studijų metais buvau tapęs hipochondriku".

Vienas iš Donelaičių, Donalitius, būdamas Rytų Prūsijos provincijos Landtago (parlamento) narys, 1843 m. valdžiai pasirašė protesto raštą „dėl lietuvių kalbos ignoravimo" (XIX a. viduryje, ypač po 1871 m., germanizacija spartėjo).

Visų įžymių Donelaičių nesuminėsiu. Jų genealogijos tyrėjai Kurt Donalies (1909 Erfurte-1994 Mannheime, Vokietija) ir Lutz Friedrich Wilhelm Wenau (1930 Berlyne-2007 Lilienthalyje, Bremeno priemiestis) ištyrė, kad Vokietijoje šiuo metu Donalies pavardę turi net 59 šeimos. Dr. Napoleono Kitkausko duomenimis, L. F. W. Wenau senelė buvo Augustė Donelaitytė (1865-1941) iš K. Donelaičio brolio Adomo genealoginės šakos. Nuo 1735 m. žinoma M. Lietuvoje gyvenusi Wenau giminė. L. F. W. Wenau, tirdamas Mažosios (Prūsų) Lietuvos praeitį Berlyno ir Leipcigo archyvuose, Vokietijos bibliotekose suradęs Tolminkiemio bažnyčios krikšto metrikų knygų kopijas, surinko vertingų duomenų apie Donelaičių giminę, apie poeto asmenybę ir kūrybą (ją populiarino Vokietijoje). Donelaitikos tematika sukaupė turtingą įvairių šaltinių, knygų archyvą, parašė keletą veikalų apie Tolminkiemio kleboną ir poetą, Tolminkiemio parapiją. Donelaitiana ir šiandien gyva ne tik Lietuvoje, Vokietijoje, bet ir Karaliaučiaus krašte (Kaliningrado srityje).

Baigiu šią apžvalgą linkėdamas: tegyvuoja Donelaitis mūsų darbuose ir širdyje, tesaugo jis lietuvininkų (mažlietuvių) žemę ir europinės reikšmės baltų kultūros paveldą, nes „esmi begalinės skaisčios šviesos" (Vydūnas). Poeto vardas ir žodis tesklinda plačiau po pasaulį!

Rubrika Sukaktys, jubiliejai yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2014-09-29 11:39
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Jonas

2014-09-09 09:28

Mes mažai žinome apie mažąją Lietuvą

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Gražina

2014-09-07 09:34

Įdomus straipsnis.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media