2022 m. gruodžio 8 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Sukaktys, jubiliejai

*print*

Archyvas :: Alfredo Guščiaus jubiliejinis interviu (neoptimistinis ): LAIKAS ČIA NIEKUO DĖTAS

2015-11-10
 
Alfredas Guščius tarp kolegų literatų

Alfredas Guščius tarp kolegų literatų

 

Alfredas Guščius 

Jubiliejinis interviu (neoptimistinis ): LAIKAS ČIA NIEKUO DĖTAS  

                                                                                        

      Gerbiamas Gintarai, (autorius kreipiasi į žurnalistą Gintarą Visocką - red.) į Tavo klausimą, kaip jaučiuosi, sulaukęs 75-ečio, atsakysiu: kaip eilinis pilietis bei individas, - visai neblogai, o kaip literatas, o, tiksliau pavadinus, kaip literatūros kritikas - prastai.  Jaučiuosi tartum stovėčiau prieš didelę, grėsmingą sieną, iškilusią tarp manęs ir viso literatūros kritikų cecho, /ūkio/.   Nebeliko kritikų cecho vienybės jausmo, atsirado kritiko kūrybinio darbo nereikalingumo pajautimas. Mūsų nebevienija nei Rašytojų sąjunga, nei literatūrinės redakcijos.  Anksčiau, turėtum ir pats atsiminti, nes buvai plataus kultūrinio akiračio žurnalistas, mano „motininėje" organizacijoje buvo daug kūrybinių sekcijų, komisijų pagal žanrus,-- buvo net Kritikų sekcija, kuriai vadovavo talentingasis   Algimantas Bučys. Joje  būdavo diskutuojama apie naujas knygas, stilistines tendencijas, jaunųjų debiutus, taip pat ir apie kritikos žanro būklę... 

  Šiandieninis literatūrinis procesas kelia nemažiau klausimų, problemų, ir  visų pirma tradicijų ir novatoriškumo, turinio ir formos, klasikinio paveldo įsisavinimo, senosios ir jaunosios kartų santykio, literatūrinės atmosferos/klimato būklės, literatūrinės spaudos vaidmens ir pan.  Šitos problemos „amžinos", tik su naujo laiko antspaudais. Tačiau apie visa tai kažkodėl tylima. Kodėl? Ar nesurandama diskusijų „padegėjų", ar kitokios priežastys tai nulemia? Manau, kad kitokios. Mudu abu sunkiai būtume prieš 25 metus patikėję pranašu, teigiančiu, kad laisvę ir nepriklausomybę išsikovojusios Lietuvos spaudoje įsivyraus „viena tiesa" arba vienašališkos nuomonės monopolis. Kitaip tarus, „partinė" diktatūra, - suteikiant   šitam žodžiui pirminę reikšmę (lot. k. pars - dalis, grupė). Palyginkime du  savaitraščius: tą, kuriame mudu dirbome iki Nepriklausomybės ir dabartinį. Nepalyginami dydžiai! Nelyginu jų tiražų, nes visos spaudos šiandien jie kritę ir suprantama, kodėl, - dėl interneto ir dėl apskritai literatūros prestižo visuomenėje sumenkėjimo. Tačiau norisi juodu palyginti ir kitokiu kampu, - demokratijos požiūriu. Nustebai? Be reikalo, tuojau argumentuosiu. Pameni, kokios karštos diskusijos virdavo mūsų laikų „litmenyje"? Ir apie apsakymą, ir apie romaną, ir apie poeziją, ir apie teatrą, kiną ir apie tą pačią kritiką? O šiandien (teisybės dėlei reiktų sakyti - pastaraisiais metais) ką jame regime? Dykumą su vos kur ne kur leisgyviu, polemiką primenančiu šaltinėliu. Kodėl taip atsitiko? Manau, tai vis dėl tos vienos „partinės tiesos" monopolio! Ir tas monopolis dabar gina tik vieną tiesą - postmodernizmą, istoriškai atsiradusį vietoj iškoneveikto socrealizmo. Ar šitas izmas pažangesnis, t. y. ar jame daugiau demokratijos, tolerancijos? Deja...      

  Pabandyk, pavyzdžiui, „Literatūros ir meno" dabartiniam redaktoriui pasiūlyti tekstą, išreiškiantį autoriaus ir jo bendraminčių nuomonę, bet nepriimtiną redaktoriaus estetinėms pažiūroms bei jo orientacijai nacionalinės literatūros gyvenime. Nepavyks,  - tai sakau, remdamasis  savo paties ir kitų „atstumtųjų"  patirtimi. Postmodernizmas aršiau nei socrealizmas netoleruoja kitaminčių bei kitakrypčių... Didesnė demokratija ir tolerancija galėtų būti ir žurnale „Metai", ypač redakcijos rengiamuose metų kūrybos derliaus aptarimuose. Skaitytojai laukia išsamesnės analizės, platesnio rašytojų vardyno, diskusijos apie senosios ir jaunosios kartų adoruojamas vertybes, puoselėjamus idealus bei kitas literatūrinio proceso keliamas problemas. Laukia, aišku, ne panegirikų, bet argumentuotos analizės, pagrįstų apibendrinimų.  Šiandien nutylėjimo, šališkumo bei ignoravimo būdais iš kultūrinės spaudos akiračio paribiuose atsiduria didelė dalis vyriausiųjų ir vyresniųjų prozininkų, poetų. Prie didesnio objektyvumo, tiesos siekimo ne ką teprisideda ir Literatūros institutas.

  Todėl dabar  tradicionalistų rašytojų kūrybai atsiveria tuštuma, prieš ją išauga aukšta tylos siena. (Jau čia nebeminiu kuriančių religinę literatūrą). Dauguma vyresniųjų tenkinasi tiktai renginiais jų jubiliejinių sukakčių ar knygų pasirodymo progomis. Keistoje padėtyje atsiduria ne vienas dabartinis prozininkas ar poetas, rašantis šiuolaikinei postmoderniai madai nepataikaujančius kūrinius, nenorintis turėti ryšių su tais leidėjais, užsakovais, kurie yra nusitaikę į  visokias tarptautinius skaitymus ar stovyklas bei muges, į jų taisyklėmis aprobuotus „meniškumo" kriterijus. Netgi savaimingoji poetė, prozininkė, dramaturgė Vidmantė Jasukaitytė šiandien sunkiai išsisuka nuo tos plačiai pražiotos Tuštumos burnos. Gerai dar, kad ir ji, ir kiti rašytojai „tradicionalistai"  turi savo ištikimuosius skaitytojus, klausytojus.  Tačiau tie skaitytojai/klausytojai neturi savo laikraščių nei žurnalų, o ką kalbėti apie Institutą.

 Neturint viso to būtino „inventoriaus", didelė dalis literatūrai ir kultūrai nusipelniusių rašytojų mūsų visų akyse skęsta į Letą - užmaršties upę.  Dažnai apeliuojama: dabar tokia pragmatiška tikrovė, toks komerciškasis laikas. Tačiau laikas  reiškia ne ką kita, kaip tik mūsų pačių žmogiškąsias pastangas, mūsų pačių „žemiškuosius" principus, ambicijas, pretenzijas. Tariamo visagalio Laiko išbandymo rezultatus dažniausiai lemia visai ne kažkokie  abstraktūs, universalūs ar virtualūs (kaip dabar madinga sakyti) kriterijai, bet tie žmogiškieji/žemiškieji instrumentai, kurie pakitusiose istorinėse bei politinėse sąlygose pakliuvo į vienokių ar kitokių sprendėjų, vertintojų ir lėmėjų rankas. O prie svertų, prie vairo bet kokiomis istorinėmis sąlygomis visada atsistoja Kažkas, - ir tas Kažkas nėra bevardis Anonimas, kaip skųsdavomės anais nedemokratiškais  laikais. Dabar skaidrumo, demokratiškumo (taigi, - išsikovotos Laisvės) esama žymiai daugiau, tiktai gaila, kad nelabai mokame tais Laisvės teikiamais privalumais  pasinaudoti. Ir taip yra bemaž visose gyvenimo srityse, o kalbant apie rašytojų cechą, mes tebetūnome po to menamo Anonimo gaubtu, kai netgi per „masinius forumus", kokiais galima įvardinti eilinius ir neeilinius /renkamuosius/ plunksnos bičiulių suvažiavimus, seniai pamiršome įdėmiai, rūpestingai apžvelgti savo narių kūrybos ūkį, padiskutuoti apie atskirus žanrus, stilistines tendencijas ar aktualias laikui ir rašytojams keliamas problemas. 

  Nors ir pavėluotai, tačiau šiandien būtinai reikia daugiau diskutuoti apie tradicijas, šaknis,  kurias „naujojo meno" adoratoriai rauna „su gyva mėsa", o savo kūrybos namus statosi ant smėlio... Kai pusė milijono lietuvių gyvena emigracijoje, kai naujus demografinius išbandymus kelia pabėgėliai iš arabų šalių, tai tikimybė praskiesti mūsų tautiečių kraują (moksliškai kalbant, išsaugoti tautinį identitetą) išauga maksimaliai. Todėl bent jau literatūra (arčiausiai intelekto bei išminties esantis menas) privalo karžygiškai kautis dėl tautos išlikimo. Nuojauta byloja, kad vien tiktai postmodernistinės literatūros pastangomis - be tradicinės, į klasikinę harmoniją, grožį ir gėrį orientuotos kūrybos, - šito tikslo neįmanoma pasiekti. Tikslas, kuris mūsų klasikams buvo aiškus: "Žmogaus kūryba kovoja su chaosu, jį apvaldydama ir formuodama. Dėl to ir tos kūrybos pradai turi eiti iš tvarkos, šviesos ir harmonijos. Kuriamoji mintis turi būti šviesi ir aštri, o valia kieta, nes gaivalinis chaoso pasipriešinimas sunkiai nugalimas". Taip kalbėjo V. Mykolaitis-Putinas 1939 metais Vytauto Didžiojo universitete jaunimui apie eilėraščio gimimo psichologiją, jo poetinę vertę, apie tai, kaip iš intencionalios poetinės žarijos įpūsti „poezijos ugnį".  Tokią  „poezijos ugnį", kuri šildo ne tiktai rankas, bet ir sielą, o žmogui teikia tikėjimą ir viltį. (Kn. Literatūros vertybių beieškant. Vilnius, „Vaga", 1984, p. 151, pabraukta - mano).

  ...Taip išdrįsau atsiverti tiktai todėl, kad šią pareigą „privertė" man atlikti mano personai sukakę 75-eri metai. Kitu atveju ir aš bevelyčiau pratūnoti, pabūti tuo „tyleniu", kuriuo, po karo, pasikeitus politinėms sąlygoms, kaip skaitėme, arba dar kai kas ir atsimena, buvo priverstas pabūti ne vienas prozininkas, poetas.  Manau, kad tarp „tylenių"  pasitaikė ir vienas kitas kritikas.           

 2015, spalis 

    

Rubrika Sukaktys, jubiliejai yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis. 

 

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2016-01-03 13:14
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media