Sukaktys, jubiliejai

Kovo 18 -ąją LŽS Vilniaus skyriaus pirmininkė Aldona Armalė mini garbingą jubiliejų.

Aldona gimė Baršiškių kaime, Kelmės r., baigė Luokės vidurinę mokyklą Telšių r., Vilniaus universitete įgijo žurnalistės specialybę.

Kolegė 2009 m. apdovanota Lietuvos žurnalistų sąjungos medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai", 2013 m. tapo Vytauto Gedgaudo premijos laureate už knygą „Jonas Biržiškis. Nenuspėjami gyvenimo viražai".

Nuoširdžiai sveikiname Aldoną gražios sukakties proga ir linkime geros sveikatos, kūrybinės sėkmės ir laimės asmeniname gyvenime. Jubiliejaus išvakarėse su kolege kalbėjomės apie gyvenimą ir žurnalisto profesiją.

Pokario kartos žmonės specialybę rinkosi kiek kitaip negu jaunuoliai šiandien. Kaip tapote žurnaliste?

Mano gyvenimas buvo gana margas. Tėvai buvo kolūkiečiai, kilę iš daugiavaikių ūkininkų šeimų. Ir mūsų šeima buvo didelė - penki vaikai. Aš - vyriausia. Buvau gal 13 metų paauglė, kai mamai prisipažinau, jog norėčiau būti žurnalistė - taip sumaniau skaitydama knygas. Giminės, išgirdę šią mano svajonę, padarė išvadą: „Dramblys lengviau išlįs per adatos skylutę negu ji taps žurnaliste"... Mama vis mėgino mane „nuleisti ant žemės": „Mokykis siūti, siuvėjos visada turės darbo, tu siūti gali". Vaikystėje dailiai siuvinėjau, mokėjau megzti. Daugiau niekam tos savo svajones nepasakojau, bet jos neatsisakiau. Luokės vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Janina Vaigauskaitė, vėliau tapusi Misiūniene, vis atkreipdavo dėmesį į mano rašinius, pagirdavo, padrąsindavo. Esu jai už tai dėkinga.

Kai baigiau vidurinę, reikėjo dirbti. Šiaulių rajono (ten gyveno tėvai) švietimo skyrius mane nusiuntė į nuošalią pradinę mokyklėlę dirbti mokytoja ir mokyklos vedėja. Mokykla erdvi, bet apšiurusi. Dirbdama antrus metus su tarybinio ūkio pagalba apsėjom javais mokyklai skirtą žemės sklypą, o rudenį jau buvo pinigų mokyklos remontui (jį finansavo ir švietimo skyrius), mokiniams iš daugiavaikių šeimų nupirkau batus. Buvo smagu, kai atvažiavo švietimo skyriaus vedėjas ir nustebęs dairėsi šviesioje, jaukioje mokykloje. Jis negalėjo patikėti, kad aš pati parinkau spalvas, organizavau darbus... Jis gi nežinojo, kad pirma bibliotekose susiradau knygų ir studijavau, kokios turi būti spalvos, apšvietimo stiprumas...

Dirbdama mokytoja įsitikinau, kad žurnalistas turi daugiau galimybių priešintis blogiui, neteisybei, tamsumui. Turėdama poros metų darbo stažą įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti žurnalistikos. Po metų studijų stacionare vėl reikėjo galvoti, kaip pragyventi. Išvažiavau į Kauną. VU pervedė į Kauno vakarinį fakultetą, į žurnalistikos specialybę, viena statybos organizacija apgyvendino bendrabutyje. Teko panešioti plytas statybose, bet netrukus pakvietė dirbti valdybos sekretore-mašininke. Vakarais lankiau paskaitas.

Kai vakarinės studijos tapo neakivaizdinės, persikėliau gyventi į Vilnių. Šis miestas man jaukiausias. Kai kyla problemų, pasivaikščioju senamiesčio gatvelėmis, parkais ir sugrįžta jėgos, gyvenimo džiaugsmas.

Kone visą savo amžių skyrėte žurnalistikai, dirbote beveik dešimtyje leidinių. Kur teko dirbti ilgiausiai? Kuo žavus, o kuo sudėtingas žurnalisto darbas?

Teko dirbti "Vakarinių naujienų" redakcijos telegrafininkė, "Vilniaus laikraščio" skyriaus vedėja, telegramų agentūros ELTA, laikraščių "Respublika", "Gimtasis kraštas", „Verslo žinios", "Lietuvos žinios" korespondente, Valstybinės darbo inspekcijos konsultante, "Lietuvos nekilnojamasis turtas" vyriausiąja redaktore," bendradarbiauti žurnale „Veidas" ir įvairiuose laikraščiuose. Daugiausia rašiau socialinėmis, ekonomikos, verslo, transporto, aplinkosaugos temomis. Dvidešimt gražiausių jaunystės metų dirbau Lietuvos aklųjų sąjungos leidžiamame žurnale „Mūsų žodis". Jis ėjo reginčiųjų, aklųjų raštu ir įgarsintas. Metams bėgant šio žurnalo kokybė sparčiai gerėjo. Nedidelis, draugiškas redakcijos kolektyvas kartelę laikė gana aukštai iškeltą. Skaitytojų turėjome tarp sostinės inteligentų - dailininkų, architektų, mokslininkų, o prasidėjus Sąjūdžiui spausdinome visų aktyviausių sąjūdininkų straipsnius, interviu. Šioje redakcijoje ilgiau ar trumpiau dirbo 15-16 žinomų rašytojų, poetų. Beje, jaunam žmogui pažinti nelaimės paliestų žmonių gyvenimą, matyti juos gyvenant visavertį gyvenimą, studijuojant, įgyjant profesiją, buvo svarbi patirtis. Žvelgdama į savo profesinę biografiją, galiu pasakyti, kad likimas mane suvedė su daug puikių, įdomių žmonių, bet esu dėkinga ir už pažintį su tais, kurie nebuvo nei geri, nei padorūs, nes tos pažintys mane padarė stipresne.

Ar daug skiriasi šiandieninė Aldona nuo tos tik pradėjusios arti žurnalistikos aruodus mergaičiukės?

Pirmąkart įžengusi į laikraščio redakciją buvau labai nedrąsi, net vengiau žiūrėti pašnekovams tiesiai į akis. Pirmiausia reikėjo įveikti savo nedrąsumą. Likimas skyrė įvairių išbandymų, bet negailėjo ir gerų žmonių, kurie atsirasdavo lyg iš niekur, savaime. Gyvenime turėjau aiškų tikslą ir  ėjau į jį tiesiai arba aplenkdama kliūtis. Didžiavausi ir didžiuojuosi, kad esu žurnalistė - dramblys išlindo per adatos skylutę...

Kaip trumpai apibūdintumėte savo gyvenimo nuostatas?

Man moto: „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera". Tiek darbe, tiek kitur. Laisvalaikiu labai mėgstu keliones, operą ir baletą, gėlininkystę.

Kaip jaučiatės skaitydama šios dienos spaudą, žiūrėdama televizijos programas? Ko labai pasigendate?

Iš žinomo „Vakarinių naujienų" žurnalisto Saliamono Vaintraubo gavau pirmas praktines žurnalistikos pamokas. Turėjau parašyti informaciją apie F. Dzeržinskio namą-muziejų. S. Vaintraubas permetė akimis mano tekstuką ir patarė pasiskaityti apie Geležinio Felikso asmenį, - žinok, apie ką rašai. Neretai žiūrėdama televizijos laidas, skaitydama spaudą pasigendu to gilesnio konteksto, mažoka protingų pašnekesių, kokie būdavo Dalios Kutraitės ar Liudvikos Pociūnienės laidose. Pasigendu geranoriškumo, gebėjimo džiaugtis tautiečių pergalėmis mene, muzikoje, moksle. Išleidžiami pinigai šalies įvaizdžiui (muilo burbului!) sukurti, kai žmonės ir kolektyvai, realiai kuriantys šalies įvaizdį savo talentu, vargsta, nesulaukdami paramos.

O ką manote apie smuktelėjusį žurnalisto profesijos prestižą, akivaizdų pasitikėjimo žiniasklaida reitingų mažėjimą? Kiek dabartinė žiniasklaida patenkina skaitytojų ar klausytojų poreikius šiandien?

Bėda, kad gyvename „pigios dešros" laikais. Iš žurnalisto reikalaujama aukštojo pilotažo gebėjimų, bet jie vertinami „pigios dešros" įkainiais. Nemanau, kad iš to bus kas gero. Jeigu leidinio redaktorius vietoje stipraus profesionalo samdo bet ką, kad tik pigiau, nususina savo leidinį ir nuskriaudžia skaitytoją (galiausiai ir jį praranda). Iš esmės klaidinga orientuotis į primityviausią skaitytojų sluoksnį, į žemiausius poreikius. Dabar vyksta galbūt sąmoningas tautos moralinis, dvasinis ir materialus susinimas. Kaip kitaip galima suprasti, pateisinti visokius „realybės šou", visuotinį visų profesijų profesionalų nuvertinimą ar nevertinimą (policininkai, gaisrininkai, medikai, mokytojai - visi specialistai uždirba gėdingai mažai). Ar bus žmogui noro stengtis, kai dažnas tinginys pašalpų gauna kone tiek pat kaip dirbantis atlyginimo? Pensininkai supriešinami su jaunimu, atseit, užleisk vietą jaunam. Ir abu lieka bedarbiai. Viena krizė po kitos, atseit, pakentėkite. Lietuvos žmonės kantrūs, išauklėti Vaižganto severiučių ir mykoliukų dvasia, pasirengę aukotis. Širdį skauda, kai matai, kaip tuo piktnaudžiauja šiaudiniai politikai, kaip savivaliauja valdininkai... Žmonės mato neteisybę, nebaudžiamumą ir tai diskredituoja švenčiausias idėjas - laisvę, patriotizmą. Kalbame apie žodžio laisvę, bet nutylime, kad ji ir kultūra, aukšta moralė yra neatsiejami dalykai. Žmonių entuziazmas - neišsenkantis, begalinis, jeigu tik žmogus uždegamas kilniai idėjai. Lietuva jau ne kartą įsitikino, kokią talentingą, darbščią turi visuomenę. Užtenka pervažiuoti skersai išilgai ir įsitikini - šalis keliasi, stiebiasi į šviesą nepaisant krizių, nevykusių valdžios sprendimų: vis daugiau naujų, skoningai tvarkomų sodybų, nedidelių, modernių verslo įmonėlių, tvarkingų gyvenviečių. Ar tai - ne temos mums, žurnalistams? Dabar madingas skandalų vaikymasis, nusikaltimų „šlovinimas" gal ir padeda patraukti dėmesį, išgyventi iki rytojaus, bet iš esmės yra savo valstybės dergimas, žmonių kvailinimas. Nusikaltimais turi užsiimti policija ir teismai, tačiau kai tariamo taupumo sumetimais policijoje mažinami etatai ir žmonės nebegali prisišaukti pagalbos, o niekšeliai darosi vis įžūlesni, jau iš tiesų yra skandalas. Ir apie tai reikia rašyti, rodyti, kur nukeliauja tariamai sutaupyti pinigai.

Prieš metus tapote LŽS Vilniaus skyriaus vadove. Kokie planai, svajonės dabar kirba Jūsų galvoje?

Šis nauja mano veikla ragina daug ko išmokti, sužinoti - nenoriu apvilti kolegų, LŽS Vilniaus skyriaus žurnalistų. Turiu pabaigti rašyti knygą, kuri pasakoja apie Lietuvos mokslą ir verslą, apie žmones, sukūrusius fantastiškų dalykų, nugyvenusius įdomų, sudėtingą, kartais skaudų gyvenimą. Tokie žmonės yra daugiabriauniai lyg šlifuoti deimantai. Rašyti apie juos - didelė atsakomybė ir labai įdomi patirtis, nes turiu nuolat mokytis, gilintis kaskart į naują veiklos sritį.

O kaip manote, kas svarbiausia, kad žmogus galėtų pasakyti prasmingai gyvenęs?

Jeigu niekam nepridergei širdies, nesugadinai gyvenimo, jeigu senatvėje turi žmonių, kuriems esi brangus ir mielas, esi reikalingas, ko dar reikia! Pelnyti valstybinį apdovanojimą - ordiną ar medalį, arba Nobelio premiją - gražu, bet kaip dainuojama vienoje dainoje: „kas iš tos laimės ir iš tos garbės, jei aš vienas džiaugsiuos..." Žinau, kad kiekvienas gyvenimo dešimtmetis turi savo privalumų ir trūkumų. Jei kas nutinka keblaus, sunkaus, tik apsidairai aplinkui - tiek įdomių ir gražių įvykių, tik spėk suktis.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu įvairiapusės sėkmės, spėti visur suktis.

Kalbėjosi Daiva Červokienė.