2024 m. gegužes 25 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Sukaktys, jubiliejai

*print*

Archyvas :: Jono Laurinavičiaus 80-mečio jubiliejui: brendant gimtinės laukais

2018-06-27
 
Jonas Laurinavičius. Vytauto Žeimanto nuotrauka

Jonas Laurinavičius. Vytauto Žeimanto nuotrauka

 

Ona Trepuilaitė-Virginavičienė,

Dusmenys

 

 

O tėviške!..

Tu toks tylus atodūsis

Ir ašara nuo skruosto

Tyliai nubraukta...

Ne kartą esu mačiusi poetiškos sielos žurnalistą ir  rašytoją Joną Laurinavičių, brendantį savo gimtinės laukais... 

Viskas jam čia buvo miela ir brangu, bet kartu sunkiai beatpažįstama... Gimtasis kaimas jį pasitiko gerokai pasikeitęs, sunykęs. Gimtųjų namų nėra nė pėdsakų. Juos išardė ir kažkur išvežė. Neliko net pamatų. Nė vieno akmens... Nieko... Netoliese dar stovi kelios sodybos, tarp jų ir dėdės Prano, bet jose jau šeimininkauja svetimi. Jie niekada nesupras, kokia brangi jam ši vieta...

Susijaudinęs brido per vešlią žolę, pažastis siekiančius stagarus... Ilgesingu žvilgsniu, rodos, glostė kiekvieną medį, kiekvieną krūmelį. Ieškojo, kas primintų vaikystę... Pagaliau, radęs mažą akmenėlį, įsidėjo į kišenę - vešis į miestą, kad visada primintų gimtinę.

Sunkiai tramdydamas ašaras, suklupo ant kalnelio, toje vietoje, kur stovėjo gimtoji sodyba. Nepakartojama akimirka. Prieš akis tarytum praskriejo vaikystės ir jaunystės metai... Užplūdo prisiminimai... Rodos, taip neseniai šiuose laukuose ganė karves, miško keliuku traukė į mokyklą, žvejojo tvenkinyje, prisiglaudęs prie šimtamečio ąžuolo skaitė knygas, rašė pirmuosius posmus.  Prisiminė, kaip degė namai, kaip basas bėgo nuo kalniuko į dėdės sodybą kviesti pagalbos...

Kadaise, išleidęs knygelę apie Pajautų kaimą, atnešė ant savo gimtojo kalnelio ir padėjo ją buvusios sodybos vietoje. Paliko kaip padėką šiam kraštui, subrandinusiam jo jautrią romantišką sielą... O po daugelio metų vėl čia apsilankęs, savo jausmus išliejo eilėmis:

 

Sustoju ir žvelgiu

Į nesančią sodybą,

Nupjautus ąžuolus

Pirmam kolūkio gardui

Ir kylančius iš kaminų

Alksninių malkų dūmus,

 

Į grūdus,

Byrančius iš tėvo rankų

Į pavasarinę dirvą.

Į mamą,

Skubančią palaukėmis

Į Onuškio bažnyčią.

Į karvutes,

Kurias ganiau

Parėjęs iš mokyklos.

Klausiaus bernų

Naktigonės dainų

Ir girgždančių vežimo ratų,

Ir varnų, šarkų alaso raiste.

 

Giliau aš įkvepiu

Pajautų kaimo oro:

Ak, kaip jis kvepia man

Beržų sula,

Tarkuotų bulvių blynais,

Valstiečių prakaitu,

Vaistažolėm, už balkių užkištomis.

Laiškanešio tik ką atbogintos

Spaudos dažais!

 

Žinomo žurnalisto, kraštotyrininko ir rašytojo Jono Laurinavičiaus gimtinė tyliame ir nuošaliame kaime netoli Vaickūniškių, per šešis kilometrus nutolusiame nuo Onuškio miestelio, prie kelio į Dembiną ir Pasamovį. Daug kas jį sieja ir su Dusmenų kraštu. Jo seneliai (iš mamos pusės) Adolfas ir Marijona Vyšniauskai kadaise nuomojo žemę Iždagų ir Varlių kaimuose, o vėliau ilgą laiką gyveno Griovinuose (šalia Dusmenų).

Į Griovinų kaimą Vyšniauskai atklydo 1928 m., kai dalijo dvarininko Hermano žemes, ir čia gavo kelis hektarus akmenuotos žemės. „Žemė buvo klaiki: jau tiek akmenų, kad plūgo negalėjai įleisti, šokinėjo kaip per „bruką". Bet vis tiek ji buvo sava, ne svetimųjų, kaip buvo iki šiol. Todėl ir senelis, ir dėdė Konradas, ir visa šeimyna iš džiaugsmo žegnojosi, klaupėsi ir bučiavo tą žemę. Paskui senelis su savo vaikais tuos akmenis rinko į krūvas, iš didesnių mūrijo tvartą, rūsį, pirtį. Tik gyvenamąjį namą, daržinę ir klėtį pasistatė iš rąstų, nes jiems iš dvaro buvo atmatuota ir koks hektaras miško", - prisimena J. Laurinavičius. (Laurinavičius J. Iš Pajautų kaimo, 1991, p. 10)

Rašytojo seneliai (iš tėvo pusės) Mykolas ir Pranciška Laurinavičiai XIX a. pab. gyveno kaimyniniame Pasamovio kaime. Pirmojo pasaulinio karo metais jie persikėlė į Packiškių (Pajautų) k. 1933 m. jų sūnus Vaclovas Laurinavičius vedė Zofiją Vyšniauskaitę iš Griovinų k. Dusmenų bažnyčioje juos sutuokė kunigas Stanislovas Smolinskis. Po tėvų mirties vaikai pasidalijo jų žemę. Vaclovui atiteko apie 7,5 ha, ant kurių pasistatė menkus trobesėlius. 1938 m. šeima susilaukė sūnaus Jono.

J. Laurinavičius visada su meile ir pagarba kalba apie savo tėvus. Jis žavėjosi tykiu ir ramiu tėvu, kuris niekados nešaukė, nesikeikė, nebuvo irzlus, susiraukęs bei be galo darbščia ir gera motina. „Regėte regiu savo mamą, paprastą kaimo moterėlę, per visą gyvenimą paknopstom lėkusią, vis neturinčią laiko, vis ūkio darbų slegiamą. Net žegnodavosi Ji greitai. Net valgydavo neprisėdusi, o stačiomis, prie virtuvės... Vis kad greičiau būtų..." (Ten pat, p. 14)

„Man su Tėvu visad buvo gera. Bartis nebarė. Diržu negrasino, nė karto beržinės košės nesu gavęs, nors ne visad buvau „švelnus pūkelis" - iškrėsdavau ir šunybių. Netgi negėdindavo. Tik pasižiūrėdavo atvirom kaltinančiom akim - ir būdavo baisiai nesmagu. Iš Jo žvilgsnio trykšdavo ir tikėjimas, kad daugiau taip nebus, kad ta šunybė - kažkoks nesusipratimas, atsitiktinė klaida." (Ten pat, p. 15)

Kai J. Laurinavičius mokėsi Pasamovio pradinėje mokykloje, įsikūrusioje Vaickūniškių kaime, mokytojai kartais išsivesdavo vaikus į Jukniškių laukus rinkti akmenų. Tuose kalneliuose jie, rodos, dygte dygo. Netoliese buvo ir dvaro liekanos, kažkokie rūsiai. Visa tai labai domino būsimąjį žurnalistą ir kraštotyrininką, žavėjo ir sklandančios legendos, susijusios su dvaro praeitimi ir jo gyventojais, kurstė jo vaizduotę ir svajones. „Romantišką berniuko sielą veikė įspūdingi gamtos vaizdai - kalvos ir kalneliai, miškai, medžių guotai, upelių vingiai ir net savaip įsikomponavę raistai su paukščių lizdais bei jų savitais garsais, čiulbėjimais", - teigia Juozas Kundrotas knygoje „Pilnatvė". (Kudrotas J. Pilnatvė, 2008, p. 23)

Ir paauglystėje J. Laurinavičius labai mėgo svajoti. Vėliau svajonės virto ritmiškais sakiniais. Rašė mokydamasis Onuškio vidurinėje, o studijų metais rašyti neįstengė: slėgė mūrai, dirbtinės šypsenos, trūko gimtųjų laukų gyvasties. Jam visada buvo svarbu jausti po kojomis gimtąją žemę, įkvėpti gaivaus tėviškės laukų oro... „Atgimimo pradžioje vasaromis aš vis nuo autobusų stotelės Pasamovyje ar Dusmenyse atpėdindavau pas dėdę į tą nykstantį Griovinų kaimą. Gaivino vaikystės dienų prisiminimai. Traukė išklausinėti jį, dėdienę, kaip jie, jų kaimynai gyvenę, dar kokią nuotrauką padaryti. Jauste jausdavau, kaip laikas negailestingai į nebūtį traukte traukia visą aplinką, kuri vaikystėje taip giliai ir ryškiai užsifiksavo manyje. Norėjosi paliesti medžius, akmenis, paglostyti žemuogių krūmelių, priglusti prie senų pavargusių obelų, iš šulinio mediniais rentiniais gurkštelėti šalto vandens, perbraukti pirštais per sužėlusius paparčius. Taip viskas miela, sava, gražu..." (Laurinavičius J. Ties užkaltais langais. // Gimtinė, 2008, nr. 9)

Ir dalyvaudamas „Versmės" leidyklos ekspedicijoje Onuškyje, J. Laurinavičius veržte veržėsi į Griovinų kaimą. Norėjo dar kartą po daugelio metų aplankyti dėdės Konrado sodybą. Sunkiai rado į ją kelią. Tiksliau, kelio visai nebuvo. Ėjo apgraibomis lyg aklas, brovėsi per didžiausius dilgėlynus, per krūmynus... Pagaliau vidury miško ant kalnelio kažkas subolavo. Pro sužėlusius brūzgynus matėsi tik pastatų stogai. Prieš keletą metų sodybą prižiūrėjo dėdės dukra, o vėliau ją pardavė. Iki šiol dar stovi akmeninis tvartas, klėtis, gyvenamasis namas, žolėse slepiasi šulinys. Bet ant durų visur spynos, niekas čia negyvena. Jokio takelio... Liūdna ir graudu. Praeitis nyksta. Lieka tik prisiminimai...

Ekspedicijos metu aplankė ir savo gimtąsias Pajautas, kaimyninį Dembinos ir kitus aplinkinius kaimus. Po daugelio metų susitikęs su buvusia kaimyne Marijona Kazakevičiene, graudinosi ir labai jaudinosi. Buvęs pajautiškis nuoširdžiai apsidžiaugė, kai Marijona, ilgai į jį žiūrėjusi, pagaliau ištarė: „Ar tik ne Jonas būsi?" Ji šiltai kalbėjo apie jų šeimą, prisiminė tėvus. Jautrioms kalboms nebuvo galo...

„Nepasakyčiau, kad būtų įstabi, poetiška mano gimtojo Pajautų kaimo gamta, greičiau atvirkščiai - kemsynai, raistai, pelkės, balos... Tačiau ji man buvo tiek miela, sava, suprantama, gyva, kad žadino manyje kūrybinį polėkį, man norėjosi padaryti kažką gero savo gimtinei", - rašė žurnalistas apie savo tėviškę. (Laurinavičius J. Kelias sunkus, bet nenuobodus. // Nepriklausomieji Lietuvos rašytojai, 1998, p. 135)

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-06-27 12:44
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media