2022 m. spalio 5 d., Treciadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Sukaktys, jubiliejai

*print*

Archyvas :: Žurnalistui darbas brangesnis už žmoną ir vaikus

2016-11-13
 
Interviu autorius (dešinėje) su žurnalistais Algimantu Čekuoliu (kairėje) ir Justu Vincu Paleckiu. 1987 m.

Interviu autorius (dešinėje) su žurnalistais Algimantu Čekuoliu (kairėje) ir Justu Vincu Paleckiu. 1987 m.

 

Algis Kusta

 

Prie svetainėje paskelbto LRT.lt žurnalistės Vilijos Andrulevičiūtės interviu su Algimantu Čekuoliu norėčiau pridurti ir savo trigrašį. Yra taip, kad mano žurnalistiniai keliai buvo susiėję (laimei) su A. Čekuolio žurnalistine veikla, kai jis redagavo „Gimtąjį kraštą". Tas laikraštis buvo įsteigtas  su tikslu skleisti išeivijai žinias apie „laimingą ir šviesų" tarybų Lietuvos gyvenimą. Tą propagandinį darbą, tiesa, ir su geromis išimtimis, ypač palaikant kultūrinius išeivijos ir Lietuvos ryšius, jis darė du dešimtmečius - nuo 1967 m. iki 1986 m., kai jam ėmė vadovauti A. Čekuolis. Atgimimo upėje savaitraštis netikėtai pasikeitė - tapo, pasak paties A. Čekuolio, ledų laužytoju. Spaudos laisvės ir drąsios minties ledlaužiu, vaduojantis iš ideologinių dogmų, nutylėjimų, propagandinių štampų įšalo. „Gimtasis kraštas" savo drąsiomis tiesos sakymo publikacijomis tapo pačiu populiariausiu to laiko leidiniu, Atgimimo šaukliu -  jo tiražas viršijo dabar sunkiai įsivaizduojamus 300 tūkstančių egzempliorių. Esu dirbęs tame savaitraštyje įvairiais jo gyvavimo laikotarpiais, likimas lėmė būti ir paskutiniu jo redaktoriumi. Nepamirštamos liko A. Čekuolio „epochos" dienos ir pamokos. Nes tai iš tikrųjų buvo, galima sakyti,  epochinis mūsų žurnalistikos virsmas. Pakeitęs ir mūsų spaudos veidą, ir pačių žurnalistų mąstymą bei profesinę veiklą. Bet tai jau būtų kito rašinio tema.

Skaitytojams noriu pasiūlyti pokalbį su A. Čekuoliu, jis darytas 1997 m. žiemą, senokai, bet gal pridės viena kitą štrichą prie spalvingos šio nepailstančio žurnalisto ir rašytojo asmenybės paveikslo garbingos 85-mečio sukakties proga.

 

          Tai buvo dviejų „Gimtojo krašto" redaktorių - bene garsiausio ir paskutinio - pokalbis. Algimantas Čekuolis vėl sėdėjo tame pačiame „Gimtojo krašto" redakcijos kabinete, kuriame savaitraštį redagavo 1986-1992 m. Po penkerių metų, ko gero, pirmąkart vėl čia, name Tilto skersgatvyje. Laiko pokalbiui buvo nedaug, ir sakėm, gal ateity pasitaikys proga ilgesnei valandai susėsti pasišnekučiuoti - nebūtinai apie „Gimtąjį kraštą, gal ir apie „duoną, meilę ir šautuvą". „Kad liko tik meilė", - pertarė A. Čekuolis. Tada, 1997 metų žiemą, tiesiai ir paklausiau:

          - Ar Jums nerūpi kada, kaip šį rytą, imt ir vėl ateiti į mūsų redakciją ir dirbti?

          -  Dabar atėjau todėl, kad pakvietėt. Dirbti? Ne. Į tą pačią upę, kaip sakė Heraklitas, negalima dusyk įbristi. Lygiai kaip su ta pačia pana du kartus „ženytis" - džiaugsmo antrąkart nebūna. „Gimtasis kraštas", kai jį redagavau, turėjo savo funkciją - ledų laužytojo. O ką ledlaužis veiktų vidurvasario Neryje? Juokingai atrodytų.

          Tuo metu A.Čekuolis dėstė Vilniaus universitete derybų meną. „Visada domėjausi bendravimo su žmonėmis menu. Ir galiu pasakyti, kad tai ne tik sugebėjimas, menas, bet ir mokslas. Pavyzdžiui, JAV tokie specialistai yra apmokomi geriau negu puikiausi širdies chirurgai. Jie narplioja žmonių, jų grupių, regionų konfliktines situacijas ir ieško abiems pusėms priimtino sprendimo. Tas mokslas ir menas sugyventi su žmonėmis svarbus ir kasdieniniame gyvenime. Aišku, nelendant be muilo, žinot, kur, neatsisakant savo interesų ir orumo, ir jeigu norit - principų". (beje, praėjus septyneriems metams po šio pokalbio A.Čekuolis buvo išrinktas Lietuvos tolerancijos žmogumi.)

          O kai užėjo kalba apie žurnalistiką, A.Čekuolis pasakė taip: „Žurnalistas turi būti fanatikas, įsimylėjęs savo darbą labiau - nebijau pasakyti - negu žmoną, vaikus ir būstą kartu sudėjus. Visa kita - ir uždarbiai - atsiras savaime. Svarbiausia degti, o ne smilkti. Antraip geriau dirbti taksistu ar prekeiviu".

          - Sakėte, gyvenate sau. Kaip įsivaizduoti tą Jūsų gyvenimą - maudotės eketėje, skraidote balionais, slidinėjate aukštuosiuose kalnuose, rašot per naktis knygas...

          - Ne, ne, į tokius kraštutinumus nepuolu. Darau tik tai, kas man patinka. O tai plati skalė.

          - Jūs - gurmanas?

          - Teisybė.

          - Minty turėjau ne tik maistą.

          - Ir dėl maisto, ir dėl visa ko. Galiu panaudoti žodį „bonvivanas" - mėgstantis gerai gyventi. Ne kitų sąskaita - nei iš ko prašau, nei į valstybės kišenę lendu. Užsiminėt apie valgį - aš nemėgstu daug valgyti, tegu būna nedidelis gabaliukas, bet paruoštas taip, kaip privalo būti paruoštas. Taip ir gyvenime.

          -  Jūs visada bėgote į įvykius.

          - Taip ir dabar. Girdėjau juokaujant: o, pasirodė Čekuolis, tai kas čia dabar vyksta? Mano radijo imtuvuose automatiškai nustatytos tam tikros stotys: Maskva, Paryžius, Londonas, Madridas, Roma, keli miestai JAV ir, žinoma, - Vilnius. Kai perbėgi radijo bangomis, perskenuoji pasaulį, aiškiau tampa, kur yra Lietuva - kokią vietą užima, kokia jos švieselė pasaulio ekrane. Ką reikia padaryti, kad ją truputį pastebėtų. Iš karto imu veikti. Ieškau logiško sprendimo - komentuoti ar informuoti, arba net dvi tris savaites nieko nedaryti. Bet visada laikau save sustyguotą. Jeigu nėra ką daryti - važiuoju gidu su turistine grupe į Ispaniją. Kodėl nevažiuoti? Pirmiausia, tai gera mankšta, kai keletą naktų pamiegi ant autobuso grindų - paskui žinai, ar tavo kaulai jau visiškai niekam tikę, ar dar lankstūs. Antra, susitikimas su naujais žmonėmis - tai iššūkis susibičiuliauti, bet ne dirbtinai, ne vaizduoti, kad taip yra, o iš tikro susibičiuliauti. Taigi, kai tik pasitaiko kelios savaitės ramybės, važiuoju gidu į Ispaniją, kad liežuvis ir kaulai nesustingtų. Kodėl ne? Stebisi kai kas - kaip gali? Argi darbas žemina? Gatvę irgi šluočiau - kad nesukaulėčiau ir žmonėms į akis drąsiai galėčiau žiūrėti.

          -  Matyt, Jūsų toks charakteris - nenustygti vietoje?

          - Tas teisybė. Negaliu ramiai ir ilgai sėdėti vienoje vietoje. Bet ne todėl, kad nenuorama būčiau - „Gimtajame krašte" šešerius metus dirbau. Tiesiog būna situacijos - viską išklojęs, neturi daugiau ką pasakyti. Tada vietą reikia keisti. Ko nereikia keisti - tai draugų.

          Aš kuklus dėstytojas ir žurnalistas stringeris - t.y. neetatininkas. Nesimaivau - tikrai taip. Praėjusių vasarų griaustiniai - Sąjūdžio, „Gimtajame krašte" - ranką pridėkim prie širdies, kam jie rūpi? Tai iš kur tas domėjimasis manimi? Nereikia man to populiarumo. Aš pripratęs būti katinu, kuris vaikšto savo takais. Tik nedėkit šios frazės į antraštę - per daug ji šmaikšti.

 

 

Rubrika Sukaktys, jubiliejai yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-01-02 12:25
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media