2022 m. spalio 5 d., Treciadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Sukaktys, jubiliejai

*print*

Archyvas :: Kaip Mažosios Lietuvos intelektualas Gottfriedas Ostermeyeris sukritikuoja Hallės universiteto profesorių Hansą Eriką Thunmanną (skirta 300-osioms G. Ostermeyerio gimimo metinėms)

2016-10-12
 
Trempų bažnyčia, kurioje daug metų kunigavo Gottfriedas Ostermeyeris

Trempų bažnyčia, kurioje daug metų kunigavo Gottfriedas Ostermeyeris

 

Algirdas Matulevičius,

Daktaras, LŽS narys

 

            1996 metais, minint G. Ostermeyerio (Ostermėjerio) 280-ąsias gimimo metines, Mokslo ir enciklopedijų leidykla išleido jo Rinktinius raštus (502 psl. apimties). Spaudai parengė Vilniaus universiteto germanistė Liucija Citavičiūtė, Mažosios Lietuvos senosios lietuvių literatūros tyrėja. Mokslininkė Raštus išvertė iš senosios vokiečių kalbos (o tai buvo itin sudėtingas darbas) ir parašė išsamius paaiškinimus (net 38 psl.). Šiame leidinyje yra ir mano straipsnis.

            Ir štai 2016 m. minime prūsų ir lietuvių mitologijos tyrėjo, pirmojo religinės lietuvių literatūros istoriko, taip pat jos kūrėjo, poezijos teoretiko ir kritiko, religinių raštų vertėjo, lietuvių raštijos ugdytojo, kunigo 300-ąjį gimtadienį. Dvejais metais vyresnis Kristijonas Donelaitis susitikdavo, kai jiedu studijavo teologiją Karaliaučiaus universitete Knypavos saloje Priegliuje, tobulino lietuvių kalbos žinias lietuvių kalbos seminare prie universiteto (dr. L. Citavičiūtė apie šį seminarą yra parašiusi išsamią monografiją). Mano tyrimų tema - apie G. Ostermeyerį kaip Prūsos bei Mažosios (Prūsų) Lietuvos etnogenetiką, etnologą ir istoriką.

            XVIII amžius - Apšvietos arba Švietimo epocha. Sparčiai vystėsi mokslas, valstybių, tautų, kraštų pažinimas. Vaizdžiai kalbant, nagrinėjama, iš kur prasideda Tėvynė, kur mūsų šaknys. Būtent tuo metu Prūsijos karalystėje (nuo 1701 m.) kilo lituanistinis sąjūdis, vadinamasis prūsiškasis-lietuviškasis patriotizmas, kurį rėmė ne tik vokiečių šviesuomenė, bet kurį laiką ir Prūsijos valdžia. Popiežius ir Vokietijos (Šventosios Romos) imperatorius nenorėjo pripažinti jaunos protestantiškos karalystės karaliaus teisių į katalikiško Vokiečių ordino, valdžiusio vakarinius baltus (prūsus, lietuvius, sūduvius, kuršius), palikimą. Netgi valstybės oficialiojoje ideologijoje imta skelbti, kad prūsai ir lietuvininkai (mažlietuviai) esą autochtonai, čia gyvenę šimtmečius, o katalikai kryžiuočiai - užkariautojai ir vietinių gyventojų žudikai bei pavergėjai. Tautinis šio krašto patriotizmas skatino lietuvių raštijos, švietimo plėtrą.

            G. Ostermeyerį veikė ne tik Apšvietos (Švietimo) epocha, bet ir Vokietijoje bei visoje Vakarų Europoje XVIII a. plintantis pažangus Audros ir veržimosi (vok. - Sturm und Drang) literatūrinis sąjūdis, kurio ideologai buvo Johannas Wolfgangas Goethe, Johannas Gottfriedas Herderis, Gottholdas Efraimas Lesingas. Jo dalyviai domėjosi ir lietuvių papročiais, tautosaka ir kalba, ją aukštino ir skatino kitus tyrinėti, skelbė lietuvių liaudies dainas. Jiems svarbiausia - tautos dvasinės vertybės. Pavyzdžiui, G. Ostermeyeris 1781-1793 m. stipriai polemizavo su konkurentu, vienu iš pasaulietinės lietuvių poezijos pradininku, vertėju Kristijonu Gotlybu Milkumi (gal Mielkus, nes manoma, kad jis buvo lietuvis), parengusiu ir 1806 metais išleidusiu lietuvišką giesmyną. 1781 m. G. Ostermeyeris taip pat parengė giesmyną, pirmasis parašė svarbų veikalą apie lietuviškų giesmynų istoriją; siekė perdirbti senąsias giesmes, jų kalbą priartinti prie lietuvininkų šnekamosios kalbos. Tam priešinosi konservatyviai nusiteikę kunigai, sukritikavo ir K. G. Milkus. G. Ostermeyeris veikiausiai bendravo ir su lietuviais lietuvių raštijos darbuotojais, Lietuvių kalbos seminaro dėstytojais Pilypu Ruigiu ir jo sūnumi Povilu Frydriku Ruigiu.

            G. Ostermeyeris gimė buvusioje Vokiečių ordino valstybės sostinėje Marienburge. Jo tėvai: vokietis amatininkas Baltazaras, motina - lietuvininkė ar prūsė Elžbieta Woytkun (Vaitkutė arba Vaitkūnaitė). Nuo 1744 m. dirbo jis Trempų parapijos mokyklos mokytoju - precentoriumi, o nuo 1752 m. iki mirties 1800 m. - kunigu. Trempai (vok. - Trempen, o nuo 1946 m. sovietinės okupacinės administracijos pervardinti į Novostrojevą) priklausė Darkiemio apskričiai, esančiai Mažosios Lietuvos pietuose, netoli ribos su Mozūrija, lietuviškos Nadruvos žemėje. Trempų bažnytkaimis buvo 12 km į vakarus nuo Darkiemio. Į šiaurės rytus nuo Trempų ir Darkiemio buvo Valtarkiemis, kuriame kunigavo net 3 lietuviai šviesuoliai) ir Tolminkiemis. Trempų parapija buvo lietuviška. Iki G. Ostermeyerio joje dirbo keli lietuvių raštijos kūrėjai. Čia kunigavo Martyno Mažvydo pusbrolio sūnus Baltramiejus Vilentas, Johannas Partacijus, mokytojavo vienas pirmųjų lietuvių tautosakos rinkėjų Jokūbas Brodovskis. G. Ostermeyeris sielojosi: „Lietuviai yra pagrindiniai, pirmykščiai krašto gyventojai ir daugelyje vietovių gausiausi. O vis dėlto leidžiama vokiškas pamaldas laikyti pirmiau už lietuviškas. Priežastis bene bus ta, kad jau nuo seno lietuviai buvo laikomi vokiečių tarnais. Esama vietų, kur vokiečių taip maža, kad net nėra prasmės jiems atskirai laikyti vokiškas pamaldas" (str. - Ueber die Ostpreussischen Kirchen, in welchen Gottesdienst in Litauischer Sprache gehalten wird. Koenigsberg, 1795). Apie tai jis rašė pačioje XVIII a. pabaigoje, kada jau vyko germanizacijos procesas!

Savo veikaluose G. Ostermeyeris vis mini: "Mūsų Prūsija", "Mūsų Lietuva", T.y. Mažoji Lietuva. Iš šioje, ir Didžiojoje Lietuvoje, tvirtina jis, ta pati lietuvių kalba: Mažojoje Lietuvoje gryna, o Didžiojoje Lietuvoje užteršta polonizmais ir rusicizmais. Vis tiktai, iš tikrųjų lietuvninkų kalba Prūsijoje jau buvo užteršta germanizmais.  

            G. Ostermeyerio stipri ir emocinga polemika vyko su garsaus ir seno Vokietijoje Hallės universiteto, kuriame irgi veikė Lietuvių kalbos seminaras, profesoriumi švedu Hansu (Johannesu) Eriku Thunmannu. Šis 1772 m. parašė knygą (išleistą Hallėje) „Kai kurių Šiaurės tautų senovės istorijos tyrinėjimai" (vok. - Untersuchungen über die alte Geschichte einiger Nordischen Völker). Joje nepagrįstai įrodinėjama, kad prūsai ir lietuviai (lietuvininkai) neva nėra Prūsos krašto autochtonai (senbuviai), o esą gotų (germanų pirmtakų), vakarinių slavų (visi europidai) ir finų (šie net nėra europidai, o priklauso mongolidų rasei - aut. pastaba) mišinys. Kitur Thunmannas, prieštaraudamas sau, rašo dar didesnę nesąmonę: lenkai ir lietuviai buvusios skitų gentys. Ką kalbėti apie XVIII a., jei net XX a. pirmoje pusėje kai kurie Vokietijos nacių ideologai ir politikai, pavyzdžiui, Rytų Prūsijos gauleiteris (valdytojas) Erikas Kochas tvirtino, kad prūsai esą kilę iš germanų. Dėl to hitlerizmo laikotarpiu buvo vokietinami tik lietuviški vietovardžiai būtent Mažosios Lietuvos lietuviškiausiose apskrityse.

            Primenu, kad tarp kitų nuo senovės gyvavo ir baltų (pirmiausia prūsų) germaniškos kilmės teorija. Tačiau G. Ostermeyeris, remdamasis anomastika, etimologija ir mitologija, moksliškai įrodė, kad Prūsos krašto bei Mažosios Lietuvos vietovardžiai yra prūsiški arba lietuviški. Išvada: pirmieji gyventojai aiščiai (baltai) šiame areale gyvena tūkstantmečius ir nesimaišė su kitais etnosais, tautomis. Dievų ir šventviečių (alkų, ramovių) vardai yra prūsiški arba lietuviški. Vis tiktai abejotina, kad Prūsoje, anot G. Ostermeyerio, pirmieji apsigyveno lietuviai - skalviai, nadruviai, sūduviai, jiems priskiriami galindai. Veikiausiai lietuviai apsigyveno toje pačioje epochoje (galbūt neolito), kaip ir prūsų. Nepagrįsta, kad prūsų žemėse vartojama jų kalba tėra iškraipyta lietuvių kalba, esanti šios tarmė, kaip manė G. Ostermeyeris.

            Jis visiškai sukritikuoja H. E. Thunmanną, teigusį neva Prūsoje gyventa finų (suomių), kad viena rytinių gotų gentis ėmė vadintis aisčiais, tai yra baltais. Dalis gotų, teigia G. Ostermeyeris, buvo apsigyvenę, bet neilgam, tik iki anapus Vyslos žemupio. Su grauduliu jis rašo: „Tikras juokas pro ašaras. Ir tokiu nusidėjėliu remiamasi kaip įrodymu <...>". Kitur G. Ostermeyeris šaiposi: „Štai kaip gali nusišnekėti protingas (?) žmogus". Dar viena H. E. Thunmanno nesąmonė: „Latvių, kaip ir lietuvių, kalba susidarė iš gotų, slavų ir finų (somų, vitų) kalbų. G. Ostermeyeris sušunka: „To neišneša žmogaus protas!" Dar vienas ypač netikslus H. E. Thunmanno teiginys: vakarinius slavus į Prūsą (iki Vyslos žiočių) atviję iš Azijos įsiveržę chazarai. Ar ne jais grindžiami sovietinių (dabar - rusų) pseudomokslininkų ir propagandistų tvirtinimai, neva kadaise Prūsoje gyvenę senrusiai (pagal Thunmanną - vakariniai slavai lenkai)?

            Savo teiginius ir išvadas G. Ostermeyeris išdėstė veikale „Kritiškos pastabos apie senųjų prūsų religijos istoriją" (vok. - Kritischer Beitrag zur altpreußischen Religionsgeschichte), išleistoje 1775 m., Marienverderyje netoli Marienburgo. Labai svarbu, kaip šis provincijos šviesuolis, remdamasis etnosų bei tautų (prabaltų-baltų, pragermanų-germanų, praslavų-slavų ir kitų genčių junginių) etnogenezės (kilmės) samprata, sukritikuoja garsaus universiteto katedros vedėjo profesoriaus H. E. Thunmanno stereotipus, nurodo jo grubias klaidas, pastarojo minčių prieštaravimus, nenuoseklumą, stereotipus, alogizmus; G. Ostermeyeris piktinasi šio nesąmonėmis, pasakomis. Nemokšiškas ir šis H. E. Thunmanno teiginys: vakarinius slavus į Prūsą (iki Vyslos žiočių) atviję iš Azijos įsiveržę chazarai. Ar ne iš čia sovietinių (dabar - rusų) pseudomokslininkų ir propagandistų tvirtinimai, neva kadaise Prūsoje gyvenę senrusiai (pagal Thunmanną - vakariniai slavai lenkai). Betgi rusėnai, arba senrusiai, buvę rytiniai, o ne vakariniai slavai (lenkai, lužitėnai, sorbai ir kiti)!

            G. Ostermeyeris pranašesnis už savo priešininką tuo, kad vos ne 60 metų gyveno ir dirbo Mažojoje Lietuvoje tarp lietuvininkų, kalbėjo lietuviškai, gilinosi į lietuvininkų tipą, mąstymo būdą, kalbos archaiškumą ir turtingumą, suvokė mažlietuvių ir didlietuvių tautinį tapatumą. Tvirtino, kad jų kalba esanti ta pati, artima latvių kalbai. G. Ostermeyerio nuopelnas, kad jis išsamiai iškėlė prūsų ir lietuvių kilmės (nuo XVI a. būta teorijų, kad pastarieji yra kilę iš romėnų, graikų ar iš herulų, gotų ir kt. - aut. pastaba) problemą ir moksliškai ją ištyrė bei pagrindė. Jis kategoriškai paneigė, kad Prūsoje gyveno finai ar slavai.

            Remdamasis moksliniais metodais - lyginamąja kalbotyra, onomastika, etnologija, geografijos ir istorijos šaltiniais - G. Ostermeyeris padarė išvadą, kad gyventojai šiek tiek vienaip kalbėjo nuo Vyslos iki Alnos upės (prūsai), kitaip nuo Alnos iki Didžiosios Lietuvos pasienio. Iš tikrųjų čia gyveno lietuvėjantys nadruviai ir skalviai, sudarę Mažosios Lietuvos lietuvininkų pradžią ir branduolį. Tarp prūsų ir vakarinių lietuvių tėra tik tarmių skirtumai, tačiau tai yra viena tauta. Tą patvirtino žymūs jau XIX-XX amžių kalbotyrininkai, archeologai, antropologai, istorikai, pvz., A. Bezzenbergeris, M. Toeppenas, M. Gimbutienė, V. Mažiulis, Z. Zinkevičius, A. Tautavičius, G. Čėsnys, V. Pėteraitis, R. Matulis ir kiti.

            Svarbi G. Ostermeyerio mintis, kad daugelio Europos tautų kalbos yra panašios, ypač tos, kurios kilo iš vienos „motinos". Dabar ją vadiname indoeuropiečių prokalbę (indoeuropiečiams priklauso ir baltų, germanų, iranėnų, slavų kalbos - aut. pastaba). Klausytis ir mokytis lietuvių kalbos reikią, anot jo, iš Mažosios Lietuvos kaimiečių (tą vėliau XIX a. darė garsus indoeuropeistas ir baltistas vokietis Augustas Schleicheris - aut. pastaba).

            Nenuostabu, kad ir G. Ostermeyeris kai kur klysta (juk dar tik XVIII a.; antropologijos, archeologijos, kalbotyros mokslai plėtojosi tik nuo XIX a.): esą tik sembai kalbėję prūsiškai, kiti Prūsos gyventojai - lietuviškai, o Kuršių nerijos gyventojai - kuršiškai, kad prūsų kalba tėra lietuvių kalbos tarmė. . Panašiai XX a. II pusėje manė ir garsus Rusijos sovietinis etnologas prof. akad. P. Kušneris-Knyševas).

            G. Ostermeyeris, įskaudintas H. E. Thunmanno ir ypač jo knygų leidėjo Antono Friedricho Büschingo, Berlyno evangelikų konsistorijos vyriausiojo tarėjo nepagrįstų užsipuolimų ir įžeidinėjimų šio recenzijoje, 1780 m., t. y. po penkerių metų Karaliaučiuje išleido savo didesnį veikalą - „Mintys apie senuosius Prūsos krašto gyventojus" (vok. - Gedanken von den alten Bewohnern des Landes Preussen). Jame dar argumentuočiau gynė prūsų ir lietuvininkų autochtoniškumą, tautinį savitumą ir kultūrines teises, smerkė Prūsijos karalystės vykdomą vietos gyventojų germanizavimą, krašto kolonizavimą vokiečiais ir sunkią baudžiavą. Taip G. Ostermeyeris tapo pasipriešinimo Mažosios Lietuvos germanizacijai simboliu.

            Dar stipriau gynė lietuvybę ir lietuvių kalbą jo sūnus - mokytojas kunigas Siegfriedas Ostermeyeris periodinėje spaudoje ir savo knygoje „Ar patartina išstumti lietuvių kalbą ir sulieti lietuvininkus su vokiečiais?", išleistoje vokiečių kalba 1817 m. Siegfriedas Ostermeyeris kėlė lietuvių kalbos svarbą Europos mokslui, kalbotyrai, švietimui, auklėjimui, dorovei, gyrė lietuvius už darbštumą ir kilnumą. Tai buvo atkirtis Prūsijos valdžios propagandai, neva lietuvių, lenkų, mozūrų, sorbų ir kitų tautelių kalbos sudarančios kliūtį mokslo ir švietimo pažangai.

            Kaip rašo G. Ostermeyerio „Rinktinių raštų" sudarytoja, tyrėja ir leidėja L. Citavičiūtė savo apžvalgoje, G. Ostermeyeris įrodinėjo, kad lietuvių kalba esanti ne tik skaisti jaunamartė, neužteršta svetimybėmis, bet ir visų slavų kalbų pramotė. Gryna esanti ir lietuvių tauta, čia gyvenanti nuo neatmenamų laikų. Teoriją, kad slavai kilę iš prabaltų, o slavų kalbos - iš lietuvių kalbos prokalbės, naujausiais tyrinėjimais įrodė garsūs pasaulyje XX a. II pusės - XXI a. pradžios rusų indoeuropeistai baltistai - Vladimiras Toporovas, Olegas Trubačiovas, ukrainiečių - Anatolijus Nepokupnas. L. Citavičiūtė pažymi, kad G. Ostermeyeris knygą užbaigė, kupinas jėgų ir jausdamasis visiškai nugalėjęs savo oponentą. Jo knygos buvo skaitomos ne tik Mažojoje Lietuvoje, Rytų Prūsijoje, bet ir Vokietijoje. Jo dėka ir vokiečių mokslininkai ėmė kitaip traktuoti lietuvininkų kilmę, jų giminystės ir kaimynystės ryšius su gretimomis tautomis. Formavosi jų neigiamas požiūris į prūsų ir vėliau - lietuvininkų germanizavimą, sunkią baudžiavą.

            G. Ostermeyeris įrodinėjo Europos etnosų, tautų bei tautelių vendų (venedų, arba venetų), vitų, vidivarų, gotų, getų, herulų, trakų, frygų, sarmatų, skitų kilmę, gyvenamą teritoriją, giminystės ryšius. Galima sakyti, kad jis pirmasis tai darė, remdamasis tos epochos moksliniais pagrindais. Tačiau G. Ostermeyerio nuopelnai dar nepakankamai įvertinti, nes jis iškėlė baltus, o ne germanus. Be to, jis dirbo nuošalioje Prūsijos karalystės provincijoje.

            G. Ostermeyeris parašė daug straipsnių į to meto besikuriančią vokiečių periodiką: apie Prūsos krašto vietovardžius, XVIII a. lietuvininkus, vakarinių baltų dievus Perkūną, Pikulį ir Patrimpą, savo parapijos Trempų istoriją, lietuviškas bažnyčias Prūsijoje arba tas, kuriose pamokslai buvo sakomi ir lietuvių kalba, parapinių mokyklų. Iš tiesų jų Mažojoje Lietuvoje buvo gausiai, dalyje jų dar ir XVIII a. dalykai dėstyti lietuvių kalba - aut. pastaba) mokytojus.

            Kaip pažymi vienas žymiausių šių laikų baltų tautosakininkas, mitologas prof. Norbertas Vėlius, vykstant germanizacijai G. Ostermeyeris padėjo lietuviams išlaikyti gimtąją kalbą, papročius, senąją baltišką pasaulėjautą. Jo veikalai stimuliavo tolesnius kitų mokslininkų tyrimus. Juo rėmėsi, jo teiginius ir išvadas citavo Johannas Voigtas, Wilhelmas Mannhardtas, Teodoras Narbutas, Jonas Basanavičius, Zenonas Slaviūnas, Jonas Balys, Algirdas Julius Greimas ir kiti mokslininkai.

            G. Ostermeyerio tyrimų teiginiai, išvados ir įžvalgos patvirtintos įvairių sričių XIX-XXI amžių mokslininkų: kalbotyrininkų, archeologų, antropologų, etnologų,, istorikų (pavz., A. Bezzenbergeris, M. Toeppenas, F. O. Tetzneris, V. Vileišis, M. Gimbutienė, J. Endzelynas, V. Mažiulis, Z. Zinkevičius, A. Tautavičius, P. Kušneris-Knyševas, V. Toporovas, O. Trubačiovas, A. Nepokupnas, M. Gelžinis ir kiti).    Trempų (dabar pervardintų į Novostrojevo) bažnyčia, kur buvo palaidotas G. Ostermeyeris, deja, po 1945 m. atsikėlusių sovietinių kolonistų buvo nugriauta, kapinės sunaikintos. Prieš keliolika metų per ekspediciją (tada dar stovėjo klebonija) matėme tik bažnyčios akmenų pamatus, o dabar gal ir jų neliko. Bažnyčios vietą žymi tik išlikę seni medžiai.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2016-10-13 10:42
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media