Sukaktys, jubiliejai

Garbė visiems, kas rūpinosi išplėsti, sutvarkyti ir tvarko naująsias Palangos kapines. Tam labai daug pritariančių.

Nes ką gali žinoti, kada pats (ar pati!) „nudžiazuosi" paskui Šarlį Aznavūrą ar, kaip sakydavo senovės palangiškiai, „visiems atein čėsas ait pri stakne lentų pjaut..." Nes Palangos kapinės prasidėjo būtent toje vietoje, kur buvo į Ameriką dukart emigravusio lentapjovio Antano Staknio namai ir darbovietė.

„Pri pat Stakne suodybas buva dideli pyva ir didelės ganyklos - be vyna mede... Mede - puo kara... Aš pats į ganyklą palungiškių karvikes vaks būdams vedžiodavau", - sakė šių eilučių autoriui 80-metis Vacius iš Sermiesčio.

Staknių šeimoje buvo 13 vaikų. Jų biografija aprašyta JAV išeivijos laikraštyje „Draugas". Tai yra labai šviesūs ne tik Palangos istorinio metraščio puslapiai.

Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio proga pirmiausiai minėtinas tasai faktas, jog Antanas Staknys 1918-aisiais dalyvavo delegacijoje, kuri vyko pas Amerikos prezidentą, demokratą Vudrovą Vilsoną (1856-1924) prašyti Lietuvos Nepriklausomumo pripažinimo.

1992 metų gegužę dar būdamas miesto tarybos laikraščio „Palanga" redaktoriumi aš susipažinau su kaip reta intelektualia, įžvalgia, darbščia ir sąžininga, iš Amerikos į Palangą „širdies atostogų" parvykusia moterimi, ponia Margarita Staknyte-Samatiene.

Tada lyg giminaičiai nusifotografavo du su Palanga „tėvašaknėmis" glaudžiai susiję iškilūs inteligentai, tai inžinierius Vytautas Šliūpas (1930-2017) ir Margarita Staknytė-Samatienė (1917-1993). Man asmeniškai ketvirtį amžiaus labai rūpėjo „suuosti", atrasti daugiau faktukų apie ponios Margaritos tėvelį.

Štai, labai garbingo vyro solidžiai išraiškingas „Gyvenimo sprindis" iš JAV lietuvių sąrašo, kurie (nekeičiant, - aut.) yra aprašyti JAV lietuvių biografijų žinyne, 2 tome, 16-ojoje dalyje, 273 puslapyje: „Staknys Antanas (Staknevičius); (1882.5.17 Saliamos Būdoje, Sasnavos vlsč., Marijampolės aps. - 1954.9.3 Newarke, NY), visuomenininkas. Mokėsi Lomžos gimnazijoje, Lenkija.

1904 m. atvykęs į JAV, apsigyveno Newarke.

Dirbo statybų rangovu. Dalyvavo katal. organizacijos veikloje, rinko aukas TF.

JAV lietuvių visuotinio suvažiavimo (1918) vicepirmininkas, delegacijos pas JAV prezidentą W. Wilsoną narys.

1922 m. grįžęs į Lietuvą, Palangoje įsteigė medžio apdirbimo ir cemento gaminių įmonę.

Buvo Vilniui vaduoti s-gos vietos skyriaus, Palangos verslininkų pirmininkas, Palangos miesto tarybos narys.

1941 m. grįžo į JAV."

Nėra mirusių. Todėl save vis primena. Laiko bangos - kaip jūra skenduolius, anksčiau ar vėliau prasmingus darbus gyvenimui vėl prikelia. Todėl ir Pilnaties naktimis su jais pasišnekam, todėl ateinam ir į kapines pasitarti. Yra klydusių, - kaip klystam čia gyvendami! - ir klaidose nepalikusių - „apie mirusius kalbam gerai arba nieko". 

Viena yra aišku, kaip ankšta ilgesio kopa šalia Nemirsetos: mirusieji yra patikimiausi Gerumo ir žmogiškumo mokytojai.

Siela - tai smėlynų Vienis,

Kuris mus visus suvienys,

Aršūs vėjai žemėj gaus, -

Nepamiršk, žmogau, žmogaus.

(Gedimino Griškevičiaus eilėraštis „Jūros krantu - artyn Palangos")

Gėrio autoritetų tarpe ir 2018-ųjų spalio mūsų autoritetų „Stiklo kalne" tebėra ir 1992 metų gegužę netikėtai Palangos Ganyklų gatvėje, laikraščio redakcijoje pažintoji A. Staknio, pirmojo Palangos verslininkų pirmininko ir miesto Tarybos nario, dukra Margarita.

Ji minima tarp „Didžiojo New Yorko Tautos Fondo darbuotojų" (leidinys „Tautos Fondas" - Lithuanian National Foundation, mc. 1943-2002), New York, 130 puslapyje (cituoju ištisai, - aut.): „Margarita Staknytė-Samatienė gimė 1917.11.24 Blomfield, New Jersey, visuomenininkė.

1922 m. tėvai parsivežė į Lietuvą, gyveno Palangoje, ten lankė pradžios mokyklą ir progimnaziją. Kaune mokėsi Šv. Kazimiero gimnazijoje. 

1947 m. grįžo į JAV. Čia išėjo banko paskolų ir administracijos mokslus ir toje srityje darbavosi.

1948-1952 m. dirbo National Catholic Welfare Conference, rūpindamasi lietuvių pabėgėlių įkurdinimu JAV. 1951-1952 m. buvo tos įstaigos skyriaus vedėja. Nuo 1980 m. VLIKO ir Eltos įstaigos Washingtone vedėja. Spaudai ruošė Eltos biuletenius lietuvių ir anglų kalbomis.

Keliais atvejais 1978-1981 m. buvo Lietuvos Moterų klubų federacijos pirmininkė.

Lietuvėms moterims atstovavo tarptautiniuose General Federation of Women‘s Clubs suvažiavimuose, pravesdama rezoliucijas Lietuvos laisvės reikalu.

Ilgametė Tautos fondo valdybos narė.

Mirė 1993 m. Californijoje."

Telieka pasidžiaugti, jog ši be galo Palangą ir palangiškius, Lietuvą įsimylėjusi moteris niekad nenulietuvėjo, buvo šalia mūsų garsiojo ambasadoriaus ir „Vilties Prezidento" Stasio Lozoraičio, šiam rūpinantis „mums patogia informacija iš Amerikos į Lietuvą gerbiamam Vytautui Landsbergiui apie politinį būvį Maskvoje, kad nebūtų komplikacijų ar suvaržymų, skelbiant „Raudonosios vergijos" panaikinimą ir nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą, pasirinkta 1990 m. kovo 11-oji".

Beje, sykiu su Palangos ir Klaipėdos žurnalistais 1993 metais teko lydėti, stenografuoti, aprašyti „Vilties Prezidento" Stasio Lozoraičio (1924.08.02-1994.06.13) susitikimus su pajūrio rinkėjais. Be kita ko, jis labai pagarbiai užsiminė ir apie buvusios bendradarbės Palangai, lietuvybei ištikimos Margaritos Staknytės-Samatienės veiklą Amerikoje. 

Mirusiųjų pagerbimo dienomis (ir ne tik!) mūsų žvilgsniai visuomet stabteli ties skaičiais paminkliniame ženkle, kuriais įrėmintas visas žmogaus gyvenimas: „Gimė" plius „mirė". Jie parodo, kiek ilgai žmogus čia gyveno. O kiek gero kuris per gyvenimą sukūrė. Tai gyvena dabar. Galvok, dar čia esantis žmogau, galvok. Tam ir einam pasišnekėti į kapines.

Didžioji prasmė ir Lemties paskirtis žmogui - gyventi, o gyvenant - dvasiškai nenusigyventi, nes juk klaustukai augina išmintį, meną. Jautriai ir graudžiai gražiai žmogiškosios Būties trapumą, o sykiu - Kosmoso smiltelės tvarumą - amžinumą eilėraščių cikle „Zodiako ženklai" 2002 metų pavasariui bundant Kelmės rajono laikraščio „Bičiulis" literatūriniame puslapyje „Tėviškės medžiai" įprasmino poetas Vytautas Šimkūnas. Taip ir jauti, kaip Laikas mus visus „okupuoja", tarsi vėjingos smiltys pajūrį, ir mes nuo „žiloramos", nuo neramybės galim pasislėpti tik ... eilėraščiuose:

Renkam žvaigždes, akis nusideginę,

Kol išaušta, kol į langą pabeldžia lietus.

Visata - mumyse, kuri gimė ir negimė,

Ta pati, trankiai velkanti savo ratus.

Senas Grįžulas laukia nubundančių,

Lyg vežėjas neapšviestos gatvės gale...

Nuodėminga mintie, susigundančių,

Tavimi - ir sustojusių laukit šalia...

Gyvenam pavėjui, už vakaro vakaras,

Žybsi žiežirbom neatvėsusiuos pelenuos...

Jau nelikę namų, nepakrautas ugniakuras,

Vienos naktys, o mums - nei dienos...

(V. Šimkūno eil. „Ožiaragis")

Bus taip, kaip bus - net kai mūsų nebebus.