Sukaktys, jubiliejai

Etiudas poeto Rimgaudo Valentino Graibaus jubiliejiniam vakarui, įvykusiam Rašytojų klube 2019 m. birželio 6 d.

Vilius Gužauskis

Lyg buhalteris laikas

skaičiuoja mano metus.

Man atrodo,

popieriuose viskas teisinga.

Jam atrodo,

kad per daug prirašyta

dienų ir naktų.

Mielas buhalteri,

kam tas triukšmas,

lyg aš būčiau didžiausias nusikaltėlis,

čia tik centai.

                Eil. „Jubiliejus"

Man irgi, kaip tam buhalteriui, atrodo, kad per daug prirašyta, bet ne dienų ir naktų, o metų. Jeigu kas pasakytų, kad šiam jaunuoliui 80 metų, nepatikėčiau, bet jeigu jau pats Jubiliatas sako, kad „popieriuose viskas teisinga", tai belieka tik nulenkti galvą.

Gerokai daugiau kaip pusę šių metų Rimgaudas Graibus keliauja per gyvenimą su literatūra. 1975 m. debiutavęs pirmuoju eilėraščių rinkiniu „Vasaros žemė", vėliau kas 3-4 metai, o nuo 2000-tųjų metų ir dažniau išleisdamas po naują rinkinį, poetas yra jau 23 knygų autorius. Nei daug, nei mažai - vidutiniškai po rinkinį kas dveji metai. 40 m. - RS narys, Pauliaus Širvio premijos laureatas (Meilės temperatūra, 2007).

Dabar, matydamas kūrybos visumą (nors negali žinot ką šis jaunatviškos prigimties poetas dar priskrebens), turėčiau pasakyt keletą apibendrinančių tezių.

Kalbėjimas apie literatūrą šiais skubos laikais (reikia greitai ką nors pasakyt apie pavartytą, bet atidžiai taip ir neperskaitytą kūrinį) yra apaugęs standartinėmis charakteristikomis. Vienur kitur, ypač internetiniuose puslapiuose, gali rasti iš praėjusio šimtmečio anotacijų nusirašytus žodžius, esą Graibus - tradicinės lyrinės poezijos apie meilę ir gamtą poetas. Negali to neigti, bet tai tik bendras pasakymas apie eilėraščių tematiką. O kas gi nerašo apie gamtą ir meilę! Akivaizdu, kad poeto kūryba kardinaliai keitėsi su laiku, kad joje klostėsi ir skaudžios patirties ironiškai nuspalvintas sluoksnis, kad poetas pastaruoju metu vis dažniau nuo išorinių realybės, gamtos vaizdų pereina prie žmogaus vidinio pasaulio vaizdavimo - minties, jausmo metaforos: Laikas iš lauko / Parlinguoja lyg senas kaimietis arba Sutrešę jausmų namai / Šmėžuoja piktžolės liūdesio.

Atidžiau pasekę Rimgaudo Graibaus kūrybinę raidą matome skaudų, bet stoišką suvokimą, kad gyvenimas neina atgal, žmogus nebręsta jaunyn. O ir istorinis mūsų gyvenimo koloritas sklidinas ne tik pozityvių, bet ir negatyvių ženklų: esame liudininkai mažos tautos su dideliu žodynu balansavimo ties lemtinga riba. Poetą liūdina brolių, sūnų ir dukterų skrydžiai dažnai be bilieto atgal. Eil. „Paukščiai":

Vystyklėliai akyse
Kaip balti likimai.
O už durų (ne juokai)
Jau dešimtas gimė.

Tik pavargusi viltis
Šnabžda: „Būsiu, būsiu",
Sukas Žemės kamuolys
Vis į vieną pusę.

Paukščiai išskrenda. Žinia -
Paukščiai myli aukštį.
Liko tėviškėj tėvai
Ir daugybė šaukštų - - -

Tiesa, visoje poeto Rimgaudo Graibaus gal tik vienas eilėraštis šia tema - ja dažnai pasimėgauja bejausmė žiniasklaida. Bet tas paliktų šaukštų įvaizdis yra daug kartų išraiškingesnis už galybę reportažų iš tolimų emigracijos kraštų.
Poetas nevengia ir asmeninės retrospektyvos, itin intymių išpažinčių. Paradoksalus tai apibūdinimas, bet Rimgaudas Graibus - rudens ir vilties poetas: dažnai čia sutinkami - Sustiręs, šlapias, murzinas ruduo, vėjas ir lietus, čia švyti rudenio gėlės, čia gyvena gervės, čia skyla kaštonai, bet čia taip pat plaikstosi išplautos vilties užuolaidos, kaip reti saulės spinduliai rudenį skraido maži vilties paukščiukai. Pastarųjų metų R. Graibaus eilėraščiuose nemažai sarkastiškų žodžių, bet net skaudžiausios patirtys nereflektuoja liūdesio, o dažniausiai palydimos nuostabos arba yra nuspalvintos humoristiniu atspalviu:

Rytas, vakaras. Ar bus kitaip?
O dabar gražiai manieji medžiai meldžias.
Ar šiandieną vėlei pajutai,
Kad ne visos uogos būna saldžios.

Rožės žiedas vazoj sujudės,
O sakei, kad jam sapnai nerūpi.
Vėl diena, ir vėl naktis budės
Ir pamirši, kad dar priešai supa.

Vis nemeilės sieną griaunam atkakliai,
Dangstom sielvartą šešėliais medžių.
Bėgam iš to rato lyg kvailiai
Ir atbėgam į tą pačią pradžią.

Žlungančios iliuzijos, gyvenimo ruduo ir nuolatinis atgaivos pavasaris - šios kaitos poetinė refleksija - daug įvairesnė ir sudėtingesnė, nei įmanoma nusakyti keliais žodžiais. Rimgaudas Graibus yra ryškiai matomas būtent šiame diskurse.
Bene svarbiausia Rimgaudo Graibaus eilėraščio ypatybė, kurios, berods, nenori pastebėti kritika, tai jo laipsniškas brendimas nuo vienalinijinės išpažinties iki paradoksalaus siužeto, nuo aprašomojo turinio iki metaforinio. Ir metafora čia ne tik kaip teksto puošmena, bet ir kaip mąstymo būdas. Gera prisiminti prof. Juozo Girdzijausko pamokas ir pasivaikščioti po „tropikus", t.y. paieškoti metaforų. Svarbu juk ne tai, kad Graibus rašo apie gamtą,­­­ bet tai, kad gamtą jis nuolat personifikuoja, siekdamas žmogaus dvasinę būseną perteikti gamtos reiškinių vaizdiniais. Čia ir „senas mėnulis šlepsi po kiemą", ir „beržo šešėlis užsirioglina ant stogo", o paskui bijo nulipt, čia ir „saulė bėga iš debesų kalėjimo". Dažnas eilėraštis yra kaip ištisinė personifikacija (Pav. eilėraščiai: Naktis išvijo vakarą, Vidurdienis, Pilnatis, Pavasaris, Melagis, Patarimas, Didieji medžiai, Neklaužada ir kt.). O kai kurios Rimgaudo metaforos vertos poetinių metaforų žodynėlio, pavyzdžiui:

Dangus tamsa užsiūtas,
Žaibų išlindę siūlai.

Eil. Naktis išvijo vakarą

Poetinis mąstymas negali nuolat tekėti ta pačia vaga, jis turi nuolat laužyti mąstymo užtvaras, plėsti horizontus, pratinti skaitytoją prie naujų vaizdinių, kitokių stereotipų, kad nauja stilistika vėl grįžtų prie svarbiausių žmogui ir žmonėms rūpimų dalykų. Taip buvo ir bus, o kol kas... kažkas kalbasi tarpusavyje. Todėl visados džiaugiesi radęs eilėraštyje minties ir jausmo vienovę, originalią „nenulaižytą metaforą", galų gale - paprastą, bet suprantamą mintį:

Į mūsų pusę tyliai sninga.
Tikiesi liūdesį užsnigs.
Diena dar niekur nepradingo,
Tačiau žinai, pradings.

Ji atgailauti neišmoko,
Nors vakaras arti.
Žinojo, kad šį snaigių šokį
Paslėps naktis.

Bus nelaimingų ir laimingų.
Kokia esi?
Išaušo rytas, tebesninga.
Baltesnis liūdesys.      

/Eil. „Sninga"/

Koks jubiliejus be „pipirų". Ne visi Rimgaudo Graibaus eilėraščiai yra vienodai įtaigūs. Profesionalumas kartais prigesina emociją, protingas rašymas suformuoja eilėraštį tarsi kokį minties konstruktą be ryškesnių vitališkumo žymių, tačiau akivaizdu, kad ilgametės poeto pastangos susikurti savitą kalbėjimo būdą, rasti savo vietą literatūroje subrandino gerai sunokusius vaisius, kuriuos, mielas skaitytojau, galite drąsiai skinti nuo „Didžiųjų medžių".  

Rubrika Sukaktys, jubiliejai yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.