Sukaktys, jubiliejai

Gediminas Griškevičius

Palanga

Studentiškos ir meninės gyvensenos Vilniaus universiteto „Tauro" bendrabutyje 1967-1968 m. vienintelei - žinomai filologei, poetei Ritai Dambrauskaitei-Jancevičienei atminti.

Radviliškio viešoji biblioteka internetiniuose švieslangiuose pagarsino 2019 metų Radviliškio krašto iškilių sukakčių kalendorių, iš kurio tarytum pirmųjų pavasarinių žibučių kalvelė prie Vilniaus, žvilgsnyje sušvinta niekaip nebeištrinama eilutė: „... 70 metų, kai (1949) Šiauliuose gimė Rita Dambrauskaitė-Jancevičienė, pedagogė, poetė. Mirė 2017 m. birželio 9 d. Vilniuje".

Leidžiu sau pasikartoti: „nebeištrinama eilutė". Talpi. Prasminga. Liudijanti Kūrėjos gyvenimą ir kūrybinių galių gajumą bei amžinumą, ir ... lietuvių kalbos ir poezijos grožį. Prasmingumą. Menininkės Ritos paliktinės pėdos mums brangios kaip švelnūs šio Pavasario bučiniai.

Balandžio pietys paspartino gerbiamo literatūros darbščiuko Stasio Lipskio iš Vilniaus į Palangą išsiųstosios naujausios žinomos „Žuvėdros" leidyklos knygos eilėraščių ir prisiminimų knygą „Vėją glaudžiu ir laukus", kurios autorė yra ir mano pažintoji, manau, neblogai ir gilokai suprastoji menodarininkė, anuomet studentė - anglistė Rita Dambrauskaitė. Ilgus dešimtmečius teberegiu šios švelnybės veido profilį, tebegirdžiu su gitaros melodija susivienijusį jos balso tembrą: „... Pelėsiais ir kerpėm apaugus aukštai Trakų štai garbinga pilis, jos aukštus valdovus užmigdė kapai, o ji - tebestovi dar vis..."

1968 metų pavasarį, - patikėk, skaitytojau, - tai buvo ir dieviškai, ir velnioniškai drąsu...", šitaip dainuoti VISU garsu!..

Aš esu tebegyvas liudininkas: taip, o ne kitaip - buvo, buvo, buvo. Mes drąsinomės NIEKO nebijoti. Atvirai? Niekas mūsų ir negąsdino, juk „ne karo metai".

Mes - tai ne tik aš ir mano 320 kambario VVU „Tauro" bendrabutyje kaimynai - nūnai daug puikių literatūrinių dirvų jau suaręs ir tebeariantis, intelektualusis lituanistas-prozininkas Petras Venclovas, prancūzų kalbą ir literatūrą studijavęs išmintingų aforizmų autorius Leonidas Šimoliūnas, germanistas Vytautas Markevičius (Markas), tai talentingi literatai Bronius Kašelionis, Viktoras Brazauskas, Algimantas Krapavickas, Vladas Vaitkevičius, Rimantas Urbonas, Alma Karosaitė, mano paties brolis, poezijai, menui neabejingas Kęstutis, - ansambliuko „Vida + Vita + Rita" dainas (ir „Bitlų" moderną!) girdėjo, jomis žavėjosi pats Paulius Širvys ir Bronius Radzevičius, Jurgis Kunčinas, Antanas Kalanavičius, Eduardas Selelionis, o 1968 m. pavasarį netgi - netgi LTSR Valstybinio televizijos ir radijo komiteto vyriausiasis redaktorius, „Panoramos" rengėjas, meniškos genetikos, supratingas žmogus Talis Vienožinskis. Su juo ir merginomis, pasidainavę, prisižibuokliavę Panerių kalvose, taksi pasiekėm Kauną ir grįžom į Vilnių. Mes drąsinomės drįsti, ir pirmiausiai bet kokią cenzūrą vijome iš savęs: Poezija, vynas, žvakių šviesa ir dainos klasikų žodžiais.

O, kokia drąsi mergina buvo Rita Dambrauskaitė ir jos 218-ojo kambariokės!..

„Nu, ir eik, būk pas savo anglistes, mane jau visai pamiršai. Girdėjau, jau net pas mamą Šaukėnuose buvot", - priekaištavo man grupiokė, beje, kretingiškė Nijolė. Dainuojančias anglistes supažindinau su I tarybinės ligoninės neurochirurgu Vladu Čekuoliu.

Ir šiandien pagarbiai tvirtinu, jog „pogrindinis" „Ritos ir Co" ansambliukas tikrai buvo įdomesnis negu monotoniški, buitiški „Plep-pelai". Tai buvo dvasinis „relišeris", antirutininis maištas. Studentijai - nebaugi.

Tai buvo originalus „sielosparnių padrąsinimas", ko neradom jokioj Vilniaus redakcijoj, net „Šluotos" satyriniuose puslapiuose. Mes buvom laimės vaikai ir ta prasme, kad visi nerealiai praturtėjom... lietuvybe, nacionaliniu kultūros pažinimu nemeluotai, be laikraštinių štampų ir lozungų.

O aš juk tada aktyviai bendradarbiavau ir „Komjaunimo tiesoje", ir „Tiesoje", o kritikas Stasys Lipskis „Literatūroje ir mene" energingai spausdino ir mano eilėraščius, ir knygų recenzijas.

Su jokia pasaulio žvalgyba „intymesnių" ryšių ar komplikacijų neturėjau iki šios dienos ir valandos. Menas išlikti menininku, o išlikti ir Ritai Dambrauskaitei, ir visai mūsų „Anuomenei" padėjo ir tebepadeda haveliškoji humanistika, dieviškoji Kūrybinė Kibirkštis. Tai ji supratingai suartina ir ištrina bet kokias žmonių nuoskaudas, paliekanti autentišką rašytinį - pieštinį - muzikinį palikimą. Atmintį apie žmogiškos širdies Meilę be griovybos, nes „purslas" kvapaus vyno prie aistringos dainos tikrai nuvedė mano draugų į šunkelius.

Poezija - tylus rėkimas,

Kai siela ima ašarot,

Poezija - apsirikimas,

Nes tikro skausmo - neįgrot,

Kariaujant su savim, prieš vėjus,

Save sau laimint - palengvėja

Ir, nors kančia - kantri, kaip siena

Tu su eilėraščiu - ne vienas.

(Gedimino Griškevičiaus eilėraštis „Aromaterapija sielai")

2016-ųjų gegužę, buvodamas Vilniuje, žavėdamasis nenusakomo gražumo žibuoklių šlaitu prie Neries, ten, kur Birutės gatvėje Nr. 40 buvo Respublikinio tuberkuliozės dispanserio Naktinė gydykla - gaivykla arba „Afroditės sanatorija", širdies žvilgsniais ilgesingai nužvalgiau ir studentiškų Vilniaus universiteto bendrabučių balkonus, langus, duris su amžinom bičiulių šypsenom, dainom ir palaimingai atsidūsėjau: „Tik tiek, o viskas".

Už savuosius ir mūsų kartos spalvingus jaunadienių puslapius ir bemieges naktis, mielą šėlą aš šiandien padovanočiau visus Vienos dienos Palangoje esančius naujausių modelių automobiliukus.

1965-1971 metų karta, kurios „genealoginį medį" papuošė ir Rita Dambrauskaitė, neiššvaistė, neprabaliavojo, nepametė sąžiningumo ir pagarbos greta esančiam rašančiajam, skaitančiajam, muzikuojančiam, piešiančiam Broliui ir Sesei, ir ne vienam DARBO žmogui nebūtinai komunizme. Prisimindamas šiltadūšius, vėlgi minėčiau Leoną Braziulį, Leonardą Aleksiejūną, Algį Kustą, Zigmą Ambrazaitį, Vytautą Barauską, Žymantą Paliulį, Adolfą Strakšį, Ipolitą Skridlą, Jeronimą Laucių, Juozą Sabaliauską, Vladą Kalvaitį, „akmenų poetą" Juozą Liaudanskį, o dar net ir žurnalistų dainų knygą baigiantį ruošti poetą Vytautą Žeimantą.

„Mūs išsiravėjimų gėlės", - užsirašiau dienoraštyje, išsivardinęs mano pažintų nūdienos, t. y. „pokarinukų kartos" poečių, vaisingai ir kantriai tarnavusių gimtajai literatūrai, kultūrai dvyliktuką (pagal raidyną): 1. Onutė Baliukonytė, 2. Regina Biržinytė, 3. Nijolė Blaževičiūtė, 4. Rita Dambrausakitė, 5. Onutė Dovidavičiūtė, 6. Jadvyga Gabriūnaitė, 7. Vidmantė Jasukaitytė, 8. Alma Karosaitė, 9. Marytė Kontrimaitė, 10. Bronė Liniauskienė, 11. Birutė Lengvenienė, 12. Auksė Vasaitytė. Tai - lietuvių tautos poetinis visų kraštų žiedynas. Tebegerbiam, nes tebemylim.

Tebeskaitom. Žodžio, minties, saviraiškos žaismo neužasfaltuosi. Kaip ir šio poetės Ritos Dambrauskaitės eilėraščio iš Ją visa sielos Esybe tebesižavinčio, mums rašytinį mylinčios Mamos - žmonos palikimą paruošusio šaunaus „žurnalistinio Alpinisto" Alvydo Jancevičiaus spaudai rengtos knygos „Vėją glaudžiu ir laukus":

Ajerais pakvipusiu veidu

Atbėgu atbėgu...

Apie kaklą vyniojas

Atkakli horizonto linija,

Plaukai - rugienojai

Su tankiais miškais susivijo.

Artojo delne vagotam

Didelę prasmę įžiūrėjus

Šaukiu: Žeme,

Mano tyrąją meilę

Miško ežerų dugne surasi,

Ji ištrykš kalnų upeliais...

Tavo medžiams paukščiu čiulbėsiu,

Tavo dykumai būsiu medžiu...

Aš turiu begalybę širdžių,

Ir žodžiai,

Skambantys, verkiantys, šviesūs,

Rasa į šulinius byra...

Tau taką į meilę, į džiaugsmą

Nutiesiu -

Ir kiekvienos dainos pabaigoj

Skaidrų mėnesio tašką padėsiu,

Kad būsimos

Tavo ir mano pradžios

Ateitų šviesios.

Šitaip ir ESAM su sava Ugnele širdyje - visoms gėrio širdims ir 2019-ųjų „Poezijos pavasaryje": Vilniuje - Palangoje - ir Kelmėje - Šaukėnuose ir Šiauliuose - Radviliškyje... Na, argi sustabdysi pavasarinį žiedų gaisrą, taip pat maldas Gyvenimui. 

Rubrika Sukaktys, jubiliejai yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.