Sukaktys, jubiliejai

 

Brangioji Saliute, 

Rodos tik vakar sėdėjome su draugais Jūsų jaukiame bute Justiniškėse. Paskui Jūs vėl nutolote už Atlanto į didžiausią pasaulio knibždėlyną Niujorką. Jame praleidote pusę šimtmečio - nuo 1949-ųjų, kai atskridote iš perkeltųjų asmenų stovyklos Vokietijoje. Netrukus įstojote į niujorkietiškąjį Kolumbijos universitetą ir gavote slavistikos magistrės diplomą.

O rašyti spaudai pradėjote dar prieškariniame Vilniuje, kai mokėtės lietuviškoje Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Jau tada ir Antrojo pasaulinio karo metais studijuodama lituanistiką Vilniaus universitete, iš bendraamžių išsiskyrėte aktyvumu, nuovoka ir altruizmu - tuo nedirbtinu noru kuo galėdama padėti žmonėms. Šiuos Jūsų bruožus teko girdėti šiltai prisimenant mūsų chorvedybos patriarchą Konradą Kavecką. Jis ypač švelniai su senajai inteligentijai būdingu paminkštinimu tardavo:

- Sa-lio-mė-ja...

Iš tolimosios laiko gelmės pasiekė mus šis skambus vardas, persikūnydamas iš kartos į kartą vis naujose jo nešiotojose. Evangelijoje pagal Morkų skaitome apie pirmąsias budynių valandas prie Nukryžiuotojo: „Ten buvo moterų, kurios žiūrėjo iš tolo, tarp jų - Marija Magdalena, Marija - Jokūbo jaunesniojo ir Jozės motina - ir Salomė. Kai Jėzus dar buvo Galilėjoje, jos jį lydėjo ir jam tarnavo."

Jūs, Saliute, uoliai, talentingai tarnavote lietuviškam žodžiui - per „Vilniaus balsą", „Naująją Lietuvą" dar Tėvynėje, per „Ateitį" ir kitus Vokietijos pabėgėlių stovyklose leistus laikraščius, per jau Amerikoje spausdintus „Lietuvį", „Mintį", „Žiburius", „Vienybę", „Draugą", „Darbininką". 

Daug fotografavote ir filmavote. Ne tik Amerikoje, bet ir Lietuvoje. Nuo 1965 metų fiksavote gražiausias Vilniaus ir Čikagos lietuvių Dainų švenčių akimirkas, susitikimus su įvairių visuomenės sluoksnių atstovais, kurie visi jus mėgo už nedirbtinį nuoširdumą. 

Kaip aukščiausios kvalifikacijos kalbininkė, padėjote tvarkyti išeivijoje leidžiamų knygų kalbą ir stilių. Labai simboliška, jog paskutinis stambus Jūsų šios srities darbas buvo profesoriaus prelato Antano Rubšio versto Šventojo Rašto Senojo Testamento kalbos peržiūra. Juk Šventasis Raštas - tai ir Jūsų vardo lopšys. 

Jūsų pačios kūdikystės vygė suposi gimtojoje Salomenkoje netoli Mielagėnų Rytų Aukštaitijoje. Iš tų vietų kilęs ir mano fotografijos Vilniaus universitete dėstytojas Hubertas Paluševičius. Kiekvienąkart grįžusi į Lietuvą, Jūs skubėdavote į gimtąsias vietas, trokšdama vėl prisiliesti prie savo šaknų. Šių eilučių autoriui teko Jus sutikti ir pažinti per pirmąjį sugrįžimą 1961 metais. Bet ne vaikystės Salomenkoje ar jaunystės Vilniuje, o Maskvoje - pagal anų laikų aplinkybes. 

Buvo pati liepos pabaiga. Prieš mėnesį gavę Vilniaus universiteto žurnalistikos specialybės diplomus, pasklidome po dideles ir mažas Lietuvos redakcijas. Tačiau dvi mūsų kurso panelės - Giedrė ir Irena - užuot pagal paskyrimą vykusios į Šilalę, patraukė romantikos ieškoti į Rytus - į tolimąjį Kazachstaną. Iki Maskvos jas lydėjo vienas kursiokas. Trys studijų draugai paskutinį vakarą užsuko į anuometinės Sąjungos sostinės užeigą „Nacional" viešbutyje. Gurkšnodami gruzinišką vyną, linksmai čiauškėjo gimtąja kalba, manydami, jog niekas iš aplinkinių jų nesupranta. Jaunuoliai pernelyg nekreipė dėmesio ir į laisvon vieton prie jų stalo prisėdusią nedidukę tamsiaplaukę moteriškaitę. Ji, bičiuliams kiek pritilus, švariai lietuviškai paklausė: „Iš kur esate?" - „Iš Vilniaus, vakarykščiai studentai. O jūs iš kur?" - „Iš Niujorko. Rytoj į jį skrisiu, o grįžtu iš Lietuvos, kur patekau pirmąkart po karo."

Galima suprasti mūsų sutrikimą, kai viešoji propaganda kasdien kalė apie imperializmo grėsmę ir patologinį įtarumą žmonėms iš Vakarų. Jūs, Saliute, puikiai apie tai žinojote ir todėl pakvietėte pasivaikščioti po vakarinę Maskvą kuo toliau nuo slapta įtaisytų ausų. Mes godžiai gaudėme kiekvieną Jūsų žodį ir juo patikėjome. Dar pamenu, fotografavomės po gatvės žibintais ir išsiskyrėme mažai vildamiesi dar kada nors susitikti. 

Tačiau likimas mėgsta iškrėsti ne tik piktų, bet ir linksmų pokštų Taip jau nutiko, kad Maskvoje prasidėjusi mūsų draugystė truko ketvertą dešimtmečių. Ji tęsėsi laiškais ir nuolat gyvai atsinaujindavo kiekvienąkart Jums atvykstant į Lietuvą. Vėliau likimo vingis lėmė mums beveik penketą metų drauge dirbti ir bendrauti už Atlanto akredituotiems prie Jungtinių Tautų spaudos centro. Jus, darbščią žiniasklaidos korpuso veteranę ir aktyvią fotografę, pažinojo ir gerbė patys JTO Generaliniai sekretoriai - nuo Trygvės Lie iki Kofio Anano.

Kai kovo viduryje Jums paskambinau, tarėmės vėl susitikti ateinantį rudenį numylėtame Vilniuje per Jūsų jubiliejų. Deja... Tiesiog nėra jėgų apie Jus kalbėti būtuoju laiku. Brangioji, nepakartojamoji Salomėja, Jūs liekate ir būsite su mumis savo gerumu, savo tauriais darbais - rašytiniais ir užfiksuotais filmų juostelėse.

Toks paskutinis laiškas Jums, Saliute, jau į Nebūtį. Sudiev amžinai.

P.S. Iš Niujorko atėjo žinia, kad 2000 metų birželio pirmąją mirė žymi JAV lietuvių veikėja, žurnalistė Salomėja Narkėliūnaitė. Užuojautą jos kolegoms Amerikoje ir gimtinėje, Vilniuje gyvenantiems artimiesiems pareiškė Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus. Kremuoti velionės palaikai amžinam atilsiui pargabenti į gimtinę.