KŪRYBINE energija pasižymintis grafikas, parodų, meno renginių, konkursų organizatorius, eksperimentuoti nepailstantis menininkas Alfonsas Čepauskas pateikia naują grafikos ciklą „Žemaitijos gintis" - istorinį, besiremiantį autentiškais faktais (...). Pagrindinės įvykių scenos apsuptos papildomais kovų epizodais, kuriuose įkomponuojami žodiniai komentarai. Tai suteikia žiūrovui papildomos informacijos. (...) Ne vienoje ciklo kompozicijoje panaudotas negatyvo efektas sustiprina įtampos atmosferą, prideda dinamikos - atgyja kariai, sužvanga ginklai, šuoliuoja žirgai. Daugiaplaniškumas, siužetiškumas, skirtingų efektų derinimas įveda kinematografinę dimensiją. Šis ciklas suskamba net kaip meninio-dokumentinio filmo apmatai. Gebėjimas suvaldyti tokias masines scenas - tokį gausų figūratyvą - neabejotinai rodo autoriaus meistrystę, meninės kalbos taisyklių išmanymą. Istorinė tematika visada dalyvavo A. Čepausko kūryboje. Istorinius įvykius autorius pažįsta giliai, išsamiai, juos apibendrina (...) Taip ir „Žemaitijos gintis" - ne tik pasakoja apie Lietuvos praeities įvykį - Medininkų mūšį, bet ir liudija lietuvių drąsą, ryžtą, vieningumą.

Menotyrininkė AUSTĖJA MIKUCKYTĖ-MATEIKIENĖ

DAILININKUI Alfonsui Čepauskui Lietuvos ir užsienio šalių kolegos yra sukūrę ir padovanoję pluoštą portretų. Tai gana gausi vieno asmens meninių atvaizdų kolekcija. Kaip tai įvyko? Alfonsas Čepauskas yra aistringas keliautojas, aplankęs daug artimojo ir tolimojo užsienio valstybių, kur susitikdavo su pažįstamais dailininkais, užmegzdavo naujas pažintis. Daug piešė ir pats buvo piešiamas (...). Dailininko pėdsakų geografija įspūdinga: Kinija, Prancūzija, Švedija, Ispanija, Tunisas, Indija, Turkija, Egiptas ir t.t. (...) Portretai daugiausia greitos vizualizacijos: škicai, šaržai, eskizai, sukurti rašikliu, kartais pieštuku. Taip pat yra lakštų, reikalaujančių didesnio atidumo - tai raižiniai, skaitmeninio meno kūriniai, netgi medžio skulptūrėlė (...). Atkreipia dėmesį išskirtinis šios ekspozicijos bruožas - kiekvieno portreto foną A. Čepauskas praturtino kelionėse patirtų įspūdžių vaizdais, pagyvindamas kompozicijas laisvai traktuotomis abstrakcijomis, geometrinėmis formomis. Tokį vaizdo sprendimą padiktavo siekis apjungti šalies ir užsienio dailininkų kūrinius į vieną ciklą (...). Į meno erdvę orientuotos esaties fiksavimo akimirkos A. Čepausko portretuose gali būti įdomios ne tik meno vertintojams, bet ir kiekvienam, kuris rūpinasi savo dvasiniu tobulėjimu, galimybėmis palikti būties pėdsaką nueitame gyvenimo kelyje.

Menotyrininkas ALBERTAS VAIDILA

PASTARŲJŲ metų įvykiai, paskatino dailininką sukurti svarbius, meninėje biografijoje išsiskiriančius kūrinius. Anot paties autoriaus pasakojimo, 2019 m. rudeniop jį užplūdo „keisti, net šiurpūs vaizdiniai, kurie nedavė ramybės nei dieną, nei naktį". Spontaniškai pradėjęs juos atkartoti popieriaus lape, po kurio laiko išgirdo trenkiant žinią - koronavirusas. Taip gimė trys neišvengiamybės nuojauta paženklinti estampų ciklai. Tai itin personalizuoti kūriniai, paremti asmeniniais išgyvenimais, tačiau juos galima traktuoti ir kaip kūrėjo epochos atspindį, kupiną baimių ir nežinomybės netikėtai užkluptos nelaimės akivaizdoje.(...).

Trys tarpusavyje susiję ciklai įprasmina Lemties temą, kurią dailininkas atskleidžia skirtingais aspektais. Dviejuose pirmuosiuose dominuoja žmogus ir jo prigimties prieštaringumas. Protinga ir kurianti būtybė nuolat susiduria su tykančiais pavojais ir baimėmis, ją persekioja išorės ir paties susikurtos grėsmės.

Pasakojimas pradedamas „Nuojautų" ciklu, įkūnijančiu mintį apie žmogaus bejėgiškumą ir užkoduotą prievolę kentėti. Nuo pirmojo estampo autorius įtraukia žiūrovą į egzekucijų ir bauginančių reiškinių aplinką (...). Jeigu „Nuojautų" cikle pranašaujama nelaimė ateina visiškai netikėtai iš mums nepavaldžių šaltinių, tai „Robotizacijoje" gvildenama problematika tiesiogiai nukreipta į žmogaus veiklą bei civilizacijos sukeltus padarinius. Utopinėje plotmėje autorius svarsto apie žmogaus sukurtą milžinišką technikos pažangą, kuri atsigręžia prieš jį patį ir tampa susinaikinimo įrankiu.

Paskutiniame cikle „Invazija" autorius apibendrina ankstesniuosius apokaliptinius ciklus ir prabyla apie įvairius invazijų keliamus pavojus. Pirmojoje dalyje pavaizduota atakuojanti grėsmė, kurią įkūnija įvairių rūšių biologinės būtybės: ropojančios, skrendančios, žengiančios. Antroje ciklo dalyje invazijos tema plėtojama pasitelkiant technikos suponuotus įvaizdžius. Čia nesunkiai atpažinsime karo motyvus, kurie išreiškia grėsmes žemėje ir danguje bei kelia mintį, kad karo mašinų akistata yra neišvengiama.

Trečiojoje ciklo dalyje stebime invazijos sukeltas pasekmes. Nedviprasmiški simboliai - vėžio, dujokaukių, kaukolių motyvai - konstatuoja visa ko pabaigą. Idėjai tarnauja ir kompozicinė struktūra: pasirinkdamas simetrišką, statišką komponavimo būdą, autorius uždaro plastinę ciklo tėkmę ir užbaigia temą.

Menotyrininkė GRAŽINA GURNEVIČIŪTĖ

Paskutinį kartą atnaujinta: 2024-06-03 11:50

Atgal