2020 m. vasario 19 d., Treciadienis

Sukaktys, jubiliejai

*print*

Algirdas Kavaliauskas: Apie identitetą – išlikti savimi. Skiriama Lietuvos Respublikos atkūrimo 30-mečiui

2020-02-12
 
Algirdas Kavaliauskas

Algirdas Kavaliauskas

Pabaiga. Pradžia 2020 m. vasario 1 d.


Algirdas Kavaliauskas
Humanitarinių mokslų daktaras, LŽS narys


Pasikeitimai

 

Keičiantis politinei sistemai atvykėliams, kai pasirinkimo nebeliko, atsiranda svetimumo jausmas, netgi gėda, nerimas: supratimas - svetimas svetimame krašte, kyla pyktis, graužia neviltis, nes juos ginančios partijos nebebuvo, išnyko Maskvos garantijos. Vertybių sistema supainiota, sunku ieškoti ir surasti išeitį. Dalis Visagine gyvenančių žmonių taip ir pasiliko liūdnos praeities reliktu, nepritampančiu prie naujos visuomenės, vis dar naudodamiesi nebe efektyviu savigynos ginklu - mes nieko neokupavome! Jie gynė senąją santvarką ir joje - save. Kitų laisvės idealai jiems buvo svetimi. Nežinantiems ar primiršusiems Rytų Lietuvos istoriją verta prisiminti įvykius energetikų mieste nepriklausomybės tapsmo pradžioje. Be kita ko, jie šaukė, kad reikalavimas mokėti lietuvių kalbą ir išmanyti Lietuvos istoriją yra bereikalingas išsigalvojimas. Taip esą norima diskriminuoti rusakalbius, ir ne kitaip! Kai 2019 m. Rusijos Federacijoje atsirado antologinis reikalavimas, tai energetikų mieste pasilikę ankstesnieji triukšmadariai pritilo, bet... Quod licet Jovi non licet Bovi... Iš tarybinio laikotarpio gerai prisimename dvigubus standartus. 
Kiti kabinosi į gyvenimą, atsirado artumo poreikis, bendravimo būtinybė. Vieni sunkiau, kiti sėkmingiau įveikė kalbos barjerą, daugiau ar mažiau perprato šalies istoriją ir visų gyventojų galimybės susilygino - kiek gali būti lygios rinkos ekonomikos sąlygomis. Nesusipratimų pagrindas nemažai kam išliko. Dažnai buvo primenama Šveicarija, kur nėra vienos valstybinės kalbos. Ką padarysi, jei žinių stygius neleido skirti konfederacijos nuo unitarinės valstybės.
Tačiau kai kam prarasti dalykai kėlė prieštaringus jausmus. Sakysim, Tėvynės netekimas ir su tuo susiję kiti praradimai, bet tai juk buvo suaugusio žmogaus savarankiškas sprendimas. Tačiau yra praradimų, dėl kurių žmogus lyg ir nebesijaučia savimi. Praradimai veikiantys identitetą. Prasideda kaltinimai... Ir valdžiai, ir lietuviams... Netgi nesupranta, kad dėl to aplinkiniai gyventojai tikrai nekalti. Sutikau žmonių, kurie prisipažįsta, jog anksčiau manė, kad tik laiko klausimas, kada visi jei ne visoje Lietuvoje, tai šiaurės rytų Lietuvoje kalbės rusiškai, o šitą internacionalinį siekį padės įgyvendinti lenkai, gyvenantys pietryčių Lietuvoje, kur, jų manymu, vietoj lietuvių kalbos turėjusi įsitvirtinti lenkų kalba.
Paskelbtos energetikų miesto jaunimo apklausos rodo, kad kai kurie tėvai vaikus laiko savo dalimi ir neleidžia nutolti nuo savo senų politinių normų, nusistatymo, kas neretai priveda prie vaikų maišto prieš tėvus. Kartais tėvai ir vaikai atsiduria skirtingose pusėse. Yra tėvų, kurie nesusimąsto, jog vaikų neįmanoma savintis, jų vaikai niekada nebus jų: vaikams galima duoti savo meilę, turtą, bet ne savo mintis. Susidūrę su daugeliu nežinomybių svetimoje aplinkoje imigrantai ieško savos etninės, religinės, ideologinės ar kitos panašios grupės. Dažnai paieškose suklysta, būna suklaidinami, bergždžiai ieškoma bendrumo jausmo su vietiniais gyventojais, o kai kam toks nusistatymas buvo visiškai nepriimtinas.
Myliu ne tik savo vaikus, apskritai, myliu vaikus ir pergyvendavau, kai su visaginiečių vaikais nuvykdavau į sostinę ar kitą šalies miestą. Tada ir įsiminė skys tų, kurie norėjo bendrauti su vietiniais vienmečiais, bet kalbos barjeras tai trukdė daryti. Jau daug kas iš jaunimo nebemokėjo rusiškai. Mano supratimu, vyresniųjų reikalas - kaip jie nori, o jaunimas savo pačių labui privalo suprasti juos supančią aplinką, o be valstybinės kalbos tai neįmanoma. Dirbant aukštojoje mokykloje dauguma rusakalbių studentų tai suprato. Gimnazijoje istorijos, politologijos, pilietinio ugdymo, filosofinės etikos, sociologijos pamokas vedžiau valstybine kalba. Išgirdau suaugusių kaltinimus, kad aš prieš rusų ir lenkų kalbas. Buvau apskųstas gimnazijos direktorei. Tokia netiesa mane žeidė. Bet ką padarysi. O gimnazistai nė vienas taip nepasakė. Aš niekada nebuvau nei prieš rusus, nei prieš kitus, nebuvau prieš rusų, lenkų ar kurią nors kitą kalbą. Aš buvau ir esu už lietuvių kalbą. Už lietuvių kalbą Lietuvoje!

 

 

Netvarka
Kad su lietuvių kalba Tėvynėje kažkas netvarkoje, patys matome. Koncertuose ir kai kuriose kitose viešose vietose tampa madinga anglų kalba. Ji išstumia ar jau išstūmė lietuvių kalbą. Matote, taip atsitinka, kad norint gerai išmokti kalbą, reikia ir mąstyti ta kalba. Taip aiškina specialistai. Savaime aišku, kaip mąstai, taip ir kalbi.
Po egzamino, kalbuosi su iš Londono sugrįžusiu studentu. Jis Anglijoje turėjęs gerą laiką. Paprašiau šią anglišką žodžių konstrukciją pasakyti lietuviškai. Jis nustebęs žiūri į mane: daktare, mes juk kalbame lietuviškai!
Kalbuosi su gimnazistu. Jam per vasarą daug netikėtumų atsitikę: ką padarysi - (ir) atsitiko gyvenimas. Paprašiau pasakyti lietuviškai. Jaunuolis nesupranta: mes gi kalbame lietuviškai! 
Na, vyresnieji prisimena, kaip anksčiau buvo madinga rusų kalba. Neįsivaizduoju, kad tada būtų galima apginti disertaciją lietuvių istorijos tema laisvai nekalbant, nediskutuojant rusų kalba, neskaitant slaviškų šaltinių senąja slavų kalba, o paskui jau visų kitų šaltinių ir pan. Išgyvenome naują slaviškų žodžių invazijos į lietuvių kalbą bangą. Vieni tai vadina rusifikacija, yra ir kitokių pavadinimų. 
Dabar, sakysite, mūsų identiteto dalimi tampa materialinės vertybės. Ir tai jau gal nebe praktiškumo apraiška. Identiteto dalimi tampa pilaitės, mašinos... Juk keitimąsi turime kuo nors pateisinti. Tiesa, vienas dalykas, kai mums norima primesti keitimąsi, kitas dalykas, kai mes patys jį renkamės. Kartais gimtąją kalbą jau pakeičia pinigų kalba.
Gal todėl ne tik mokslų ragavę, giliau paknibinėję problemą, bet ir neabejingi gimtajai lietuvių kalbai vyresnieji, jie yra jai dėmesingi. Kalba, tai dalis mūsų identiteto, paties lietuvio dalis. Kalba, mūsų identitetas iškentė, išlaikė daug išbandymų.
Todėl dauguma mūsų, vyresniųjų, esame neabejingi ypač lietuviukų jaunimo kalbai, kurią viešoje erdvėje darko įvairių linų, ryčių, robertų, vladų ir jų pasekėjų per sporto reportažus viešoje erdvėje skleidžiamos kalbos šiukšlės, svetimžodžiai, nors jiems yra lietuviškų atitikmenų. Gėda rašyti, jog kai kurie Lietuvos TV kanalai yra lietuvių kalbos darkytojų gretose. Netgi rodomuose į lietuvių kalbą verstuose (dubliuotuose) meniniuose filmuose girdime neteisingą, netaisyklingą vertimą. Kodėl mes spartiname tai, kas, anot vienų, neišvengiamai ateis?! Anot kitų, jeigu patys to proceso neskatinsime, negreitinsime, tai galbūt niūrios pranašystės dar ilgam pasiliks už kalnų. O, atrodo, kad kalbininkų jau turime nemažai. Senjorai klausia, kodėl taip: kodėl ir kam jie dirba? Iš pirmo žvilgsnio galima pamanyti, kad senjorai nusijuokavo. Tačiau paskutiniu laiku susidūrėme su aštriomis gamtosaugos šalyje problemomis. Viešoje erdvėje išsakyta mintis pašiurpino: gamtos saugotojai saugojo ne gamtą, o gamtos teršėjus. Manau, nelabai nustebintų, jeigu paaiškėtų, jog kai kurie Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nariai su jiems pritariančiais rūpinosi ne lietuvių kalbos problemų sprendimų, o lietuvių kalbos žlugdytojų reikalais.
Nagrinėjama tema su Lietuvos jaunimu kalbėjosi keturi dėstytojai. Jaunimas sutinka, kad viešosiose vietose lietuvių kalba be reikalo keičiama kita kalba, kad sporto komentatorių kalba turėtų būti geresnė ir pan. Kaip pokalbių su jaunimu kvintesenciją pateikiu Vilniaus universiteto doc. dr. Lidijos Šabajevaitės išvadą: Taip, Algirdai, liūdna. Mes esame dinozaurai. Žinoma, yra žmonių, tarp jų ir mano studentų, kurie mato savo ateitį Lietuvoje. Gerai, kad jie moka daug kitų kalbų, svaru, kad jie nepamirštų, kaip sako vokiečiai - Muttersprache. Beje niekas kitas neverčia atsisakyti savasties, tai mūsų sprendimas. 
Kas gali pagelbėti? Nieko nėra amžino. Keičiasi kartos, keičiasi ir supratimas. Atsiras nauji kudirkos. Blogai, kad valdžios institucijos ir mokyklos dažnai laikosi ne lietuviškos, o neva globalizacinės krypties. Gerai daro Vyšehradas nepaisydamas Briuselio.

 

Nėra kam

 

Iš istorinių šaltinių žinome bei vėlesni istoriniai įvykiai liudija gerus kaimynių, dviejų susiformavusių giminingų baltų tautų - lietuvių ir latvių - ligi šiol išlikusių, santykius, žinomus nuo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio, vėliau Lietuvos karaliaus Mindaugo laikų. Sąlyčio laikų yra daug, ne tik nuo Rygos ir Agluonos įvykių. Tie ryšiai turėjo įtakos tolesniame kaimynių gyvenime. Mintaujos (Jelgava, Latvija) gimnazijoje, kaip Pietų Latvijos ir Šiaurės Lietuvos aukštesniojoje mokykloje mokėsi daug įžymių žmonių. Prisiminkime būsimus Lietuvos. Latvijos ir Lenkijos respublikų prezidentus. Pabrėžiant abiejų šiaurės tautų draugiškumą, jos vadinamos broliais, broliukais, ne tik literatūroje, bet ir šnekamoje kalboje prigijo abiems tautoms taikomas šiuose kraštuose vartojamas braliukų žodis. Kaip paprastai būna tarp braliukų, radosi ir nesutarimų, pavyzdžiui, dėl valstybių sienos Baltijoje. Apskritai imant, galima pasakyti, kad Lietuvos ir Latvijos tarpvalstybiniai santykiai buvo ir lieka saulėti.
Nežinia dėl kokių priežasčių Lietuvos premjerui braliukai nebe braliukai. Tarybiniais laikais neišprususiems, neraštingiems veikėjams buvo organizuojami likbezo (likvidacija bezgramotnosti - rus.k.) kursai, kuriuose galėtų pasimokyti kai kurie premjerai ir kiti veikėjai ir tada dėl tokio aukšto valstybės atstovo akibrokštų gal nebebūtų kaip dabar, kai Lietuvos Respublikos Prezidentė atsiprašė braliukų. Ir naujajam LR Prezidentui minėtas asmuo pakišo kiaulę, kad neapseita be oficialių asmenų pasiaiškinimo. Teko girdėti gyventojų apibudinimą, kad tarp aukštų respublikos asmenų pasitaiko kiauliavotų personų. Ar tai nerodo, kad rinkėjai turėtų labiau galvoti, kokius politikus reikėtų išrinkti. Bet kaip tai padaryti, nes gyvenimas eina sau, o politikai pėdina sau. Ir nėra kam atvesti į santarvę. Įvairių politikų, skirtingo plauko ir kalibro valstybės ir visuomenės veikėjų lyg ir užtenka, bet nėra kam tai padaryti. Bent kol kas. 
Sakysim, sunkiau vertinti, jeigu stokojama informacijos. Imkime rytinius kaimynus. Caras pardavė Amerikai Aliaską. Pasirodo, tuo laikotarpiu Kalifornijoje gyveno gausi rusų emigrantų bendruomenė. Nežinia kokiu būdu atsirado ekstrapoliacija rytų šalyje, kad esą reikėjo užimti gausiai išeivių gyvenamą ar, pagaliau, nupirkti Kaliforniją, tada Aliaskos su Kalifornija caras tikrai būtų nepardavęs. Atsirado gudročių, ir tai neatrodo balandžio 1-osios pokštu, norėjusių pateikti ieškinį Rytų valstybės teismui pradėti Aliaskos atsiėmimą. Gudročių nusivylimui, teismas ieškinio nepriėmė. Tačiau pamąstyti gal ir yra dėl ko: viešoje erdvėje nuskambėjo - Aliaska ilgisi motinos Rusijos ir pan. Pradėtos megzti šiltos (žieminės) kojinės, pavadintos Aliaska ir kt. Aliuziją mes sau galime leisti: taip atsirado Padnestrės tarptautinių subjektų nepripažinta respublika ir pan. 
Nepriklausomybės pradžioje tokiu juridiniu vienetu norėta paversti ir rusakalbį Visaginą. Prorusiškai nusiteikusiems iniciatoriams tikslo nepavyko pasiekti, nes į energetikų miestą atvyko būrys Lietuvos Aukščiausios Tarybos deputatų ir žmonėms aiškino, atsakinėjo į jų klausimus. Kai pasišovusių atsiskirti užmačios nepavyko, jie maldavo tiesioginio kareivių durtuvais remiamo Maskvos valdymo. Buvo vaikščiojama po miestiečių butus ir renkami parašai dėl prisijungimo prie Baltarusijos. Tik nepasisekė, nes rodos, Baltarusija nedegė panašiu noru. 
Kai po visų nepasisekusių demaršų mokslininkai ir žurnalistai rusakalbį miestą Šiaurės Rytų Lietuvoje pavadino Lietuvos svetimkūniu, kilo nemenkas erzelynas - rusakalbius, apskritai ne lietuvius, šalyje lietuviai įžeidinėja, diskriminuoja! Suprantama, tam neliko abejinga rytų ir vakarų artimiausių kaimynių žiniasklaida, kurios, kaip velnias kryžiaus, bijo kai kurie Lietuvos politikai. Yra manančių, kad jau tada susiformavo privilegijuotas visuomenės sluoksnis iš kitataučių. Susiformavo ir, regis, nėra kam jo išformuoti.

 

Vertinimai

 

Vertinimų būna įvairių, bet dauguma jų, kitų manymu - visi, priklauso nuo vertintojo žinių, jo išprusimo ir, suprantama, nuo subjektyvių faktorių, įtakojančių vertintoją. Taigi, žinių svarbą pervertinti sunku.
2019 m. išleista šio rašinio autoriaus knygutė apie Vilniaus universiteto 1969 m. absolventus istorikus, kurie per savo darbinės veiklos pusę amžiaus, galime pasakyti, per sudėtingo laiko prizmę bandė pažvelgti į pragyventas realijas. Tarp istorikų kurso draugų mokslų daktarai, profesoriai, docentai, aukštųjų mokyklų šalyje ir užsienyje dėstytojai, LR prezidento, savivaldybių merų patarėjai, švietimo, kultūros įstaigų vadovai, pedagogai ir kt.
Žinioms svarbi informacija. Rašydami disertacijas lankėmės tuometiniame Partijos istorijos institute, susitikome su jo direktoriumi, kuris turėjo turtingą kartoteką apie XX a. pradžios Lietuvos komunistų partijos narių skaičių. Teko matyti suvestinę lentelę: Lietuvos komunistų partijoje lietuviai tesudarė apie ketvirtadalį, ne ką daugiau buvo rusų. Didžioji dauguma Lietuvos komunistų partijoje buvo kitų tautybių žmonės. Lietuvai iškovojus Nepriklausomybė radome iš to laikotarpio paskelbtų duomenų, tačiau mūsų matyta ir žinoma lentelė kažkodėl nebuvo paskelbta.
Lietuvoje buvo surinkta gana gausi, remiantis faktine medžiaga de visu ir skelbtais sąrašais, Lietuvių išeivijos spaudos bibliografija nuo karo iki Nepriklausomybės atkūrimo. Vienas bibliografijos egzempliorius buvo nusiųstas lietuvių išeivių Čikagos dienraščiui, nes išeivijos periodiniai leidiniai Naujienos, Laisvoji Lietuva, Vilnis (visi Chicago), Klivlendo Dirva, Bruklino Laisvė, Darbininkas (New York), Toronto (Kanada), Adelaidės (Australija) bei kiti išeivijos leidiniai kreipė dėmesį bibliografijai. Būdamas Čikagoje patyriau, kad dienraštis bibliografiją iš Vilniaus gavo, kad redakcijoje lankėsi Respublikinės bibliotekos vieno skyriaus vedėja ir susipažino su iš Lietuvos atsiųsta medžiaga, daugiau kaip tūkstantis pozicijų. Sugrįžusi parašė ir išleido monografiją, kurios didelė dalis remiasi kito žmogaus surinkta, susisteminta medžiaga ir apie tai knygoje net nepaminėta, neužsiminta. Vedėja bibliografijos sudarytojui paaiškino, kad vienam žmogui buvo neįmanoma tokios gausios medžiagos surinkti, o talkinusi įstaiga ar organizacija nenurodyta. Ir lyg ir probėgšmiu rašinyje anglų kalba vedėja užsiminė, kad tokia gausi bibliografija galėjo būti surinkta tik atitinkamai organizacijai finansuojant, padedant. Tai netiesa. Todėl reikėtų labai supratingai žiūrėti į panašius tekstus, rašomus dėl premijų ar panašiais motyvais.
Nepasitikėjimas, įtarumas prisideda prie to, kad niekintume tai, kas sava, savų atrasta, surinkta, pasiekta. Ši tendencija sena, ją žino ir jaunimas. Žinomi anekdotai ir net blevyzgos. Gera tik kas svetimo, pas svetimus nepalyginamai geriau. Ir traukiame pas svetimas moteris, renkamės tolimas svečias šalis. Net ne visi žino, ko ieško, bet traukia bala žino kur. 
Apie emigraciją kalbamės su Lietuvos jaunimu. Dalis dėl įvairių priežasčių liks namuose, o kiti - ne. Jaunimo mintis reziumuoja Vilniaus universiteto doc. dr. Lidija Šabajevaitė: Man tiek asmeninis, tiek visuomeninis identitetas - Lietuvybė ir Lietuva. Pusei mano studentų, su kuriais dirbu dabar, tėvynė nieko nereiškia. Ubi bena, ibi patria. Liūdna.
Jie laisvę supranta, kaip "ką noriu, tą ir darau". Svarbu pinigai. Emigraciją jie pateisina.
Tiesa, yra ir tokių, kurie jau padirbėjo svetur ir žino, kad vietiniai jų nelaiko lygiais. Demokratija čia neturi reikšmės.

 

Išlikti savimi

 

Mus supančią aplinką sukūrė ne tik gamta, bet ir žmogus, jo kultūra. Elgesio kultūra, kalbos kultūra. Labai svarbi aplinka šeimoje, jos narių bendravimo kultūra. Aplinka daro įtaką mums, mūsų kalbai, jausmams. Šeima išlieka tapatumo pagrindas visam gyvenimui. Dabartiniame individualizmo amžiuje išlieka šiuolaikinio ryšio su praeitimi ir dabartimi svarba. Ryšys su šeima sudaro savarankiškumo pagrindą. Gyvenimas koreguoja asmenybę, jo tapatumą. Manau, ne veltui šalies prezidentas Gitanas Nausėda pabrėžė tapatumo reikšmę, svarbą nenutolti nuo savo šaknų.
Filosofai pastebi, kad mąstydami visada rasime prieštaravimus, o siekdami juos suprasti, ieškome naujos informacijos. Mūsų protuose galimi revoliuciniai, staigūs pokyčiai ardo žmogaus tapatumą. Tačiau nuolatinė evoliucija, neprarandant dvasinio ryšio su savo kraštu, su artimaisiais - gyvais ir mirusiais, identitetą palaiko ir stiprina. Pamąstykime, ar ne viso gyvenimo išmintis yra gebėjime keistis, nepraramdant ką tik minėto dvasinio ryšio. Keičiasi gyvenimo sąlygos, keičiasi aplinka. Keičiasi ir žmogus. Niekas negali nugyventi gyvenimo nesikeisdamas. Bet svarbu: pasikeitimas išliekant savimi.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-02-12 12:17
 
Share |
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Antanas

2020-02-18 11:56

Teisingai rašo. Reikia susirūpinti.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Ipolitas

2020-02-14 18:08

Labai aktualios įžvalgos,Ačiū

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media