Savaitės tema

Ar gebame atpažinti kalbines manipuliacijas ir ar suprantame, kaip veika propagandos mechanizmai, ypač Rusijos melo kampanijos, vadinamieji Kremliaus naratyvai? Kaip krizių metu kinta pati kalba, kokių ypatybių ir vaidmenų įgauna? Tokiomis temomis diskutuota Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) surengtame forume „Kalba kaip ginklas: ar esame atsparūs manipuliacijoms?".

Kaip nuo „kovido karo" puolėme į tikrąjį karą, kokie šių realijų leksikos bendrumai ir skirtumai lietuvių, latvių ir rusų kalbose, pristatė kalbininkė ir vertėja iš Rygos Evija Lipartė, Vilniaus universiteto lietuvių filologijos magistrė. Anot pranešėjos, kovido pandemijai apibūdinti visame pasaulyje dažniausiai buvo vartojama karo metafora, ypač oficialiojoje valdžios, medicinos darbuotojų, žiniasklaidos kalboje; atitinkamai vartota ir leksika: „mūšis", „karas", „kova", „frontas", „fronto linija", „ginklai", „aukos". „Pandemijos fonas buvo gera dirva įvairiems reikšmės perkėlimams. Ne tik karo, bet ir kitoms metaforoms, kurios pabrėžė grėsmės, nekontroliuojamumo aspektą", - pasakojo E. Lipartė.

Nors tokia leksika universali, kai kas pripažino, kad pandemijos prilyginimas karui smarkiai perdėtas. Ypač Lietuvoje buvo susigriebta aiškintis tokios leksikos vartojimo pandemijos diskurse priežastis ir pasekmes. Daugelyje kalbų koronovirusas buvo personifikuojamas, tarsi jis turėtų žmogiškųjų savybių, tokia kalbos savybė pasireiškė įvairiais eufemizmais, pvz.: „nekviestas svečias", „skubantis keliautojas", „draugas iš užsienio". Tai susiję su tabu, kai bijoma kažką pavojingo pavadinti tikruoju vardu.

Visuomenė poliarizavosi į dvi priešingas stovyklas, viena kitą suvokiančias kaip priešus, todėl pradėjo plisti žodinė agresija, imta kurti naujus žodžius naujoms realijoms pavadinti, pvz., žodis „kovidiotas". Kalbininkė atkreipė dėmesį, kad karo metu daugiau pasirodo nešvankios leksikos, keiksmažodžių, kartais vengiant tiesmukiškumo užraše raidės keičiamos žvaigždutėmis ir pan.

Nenaujas reiškinys ir paties karo personifikavimas: frontas „kvėpuoja", „alsuoja", „kažkas kažką atima". Reikia atskirai kalbėti apie Rusijos oficialiąją komunikaciją, teigė E. Lipartė. Uždraudus žodį „karas", vietoj jo vartojant „specialioji operacija", „denafikacija", „deokupacija", „demilitarizacija", „valymas", „geros valios aktas" ir kitus, buvo maskuojami tikrieji agresoriaus ketinimai.

Forumo moderatorė Dovilė Filmanavičiūtė kvietė forumo dalyvius padiskutuoti, ką visi kaip visuomenės nariai turime padaryti, kad šiame interneto amžiuje būtume kuo saugesni. Ar įmanoma pergudrauti manipuliatorius, kurie, atrodytų, ištobulinę savo schemas taip, jog tampa sudėtinga susigaudyti ir išlavintą kritinį mąstymą turinčiam žmogui.

Viešosios organizacijos „Pilietinio atsparumo iniciatyva" direktorius, vienas jos įkūrėjų Tomas Kazulėnas siūlė kitaip pažiūrėti į šių laikų saugumą ir dezinformacijos iššūkius. Jo organizacija siekia tam tikromis inovatyviomis įtraukiančiomis priemonėmis stiprinti ypač jaunosios kartos geopolitines žinias, skaitmeninio atsparumo įgūdžius. Ji nuolat dirba su visuomene, organizuoja mokymus.

„Lietuva kovoja su nuolatinėmis dezinformacijos kampanijomis, nukreiptomis į mūsų pagrindinius sąjungininkus ir organizacijas, tai, žinoma, Europos Sąjunga, Lietuvos kariuomenė, NATO ir Lietuvoje dislokuoti kariai. Šiose kampanijose Lietuva dažnai pozicionuojama kaip nepavykusi valstybė, stengiamasi mažinti pasitikėjimą ja, skaldyti visuomenę, mažinti jos pilietinį aktyvumą", - pasakojo jis. Todėl organizacija atlieka nuoseklų kasdienį darbą analizuodama, tirdama ir viešindama prokremliškos vadinamosios alternatyvios medijos skleidžiamus melus. Bendradarbiaujant su šios srities ekspertais, yra parengtas praktinių rekomendacijų kovos su dezinformacija DI amžiuje gidas.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto absolventas Deividas Zaicevas, ieškodamas atsakymo, ar Lietuvos žmonės turi pakankamą imunitetą susidoroti su dezinformacija, rėmėsi „Spinter" tyrimo duomenimis. Pagal juos, 44 proc. Lietuvos gyventojų teigia gebantys atpažinti dezinformaciją, bet tik kas dešimtas tikrina internete randamą informaciją. Kiti du tyrimai atskleidžia, kad labiausiai propagandos pažeidžiami socialiai silpnesni žmonės ir kad net apie tris šimtus tūkstančių gyventojų vis dar pasiekia Kremliaus informacija.

„Vienas iš propagandos pavyzdžių - tai gelbėtojų mitas, kuriame Putinas vaizduojamas kaip vienintelis galintis apginti Rusiją ir vadinamuosius „tėvynainius", - pasakojo Rusijos propagandos mechanizmus, nukreiptus į kitų šalių rusakalbių auditoriją, tyręs D. Zaicevas. Pasak jo, Lietuva yra sukūrusi veiksmingų priemonių, kad ir internetinį kanalą „Demaskuok.lt", kuriame yra demaskuojamos aktualios melagienos. Veiksmingiausia, priminė ekspertų siūlymus diskusijos dalyvis, būtų integruoti medijų raštingumo kursą į mokyklų ugdymo programas, plėtoti neformalųjį švietimą šia tema, skatinti žmones naudotis įvairiais šaltiniais, gerinti žiniasklaidos kokybę.

Kad skaitmeninio raštingumo įgūdžių trūksta ir jaunimui, teigė Vytauto Didžiojo universiteto doktorantė Patricija Lenčiauskienė, vykdyto tyrimo metu apklaususi šešias dešimtis 15-17 m. jaunuolių iš skirtingų Lietuvos mokyklų. Dauguma jų teigė labiau pasitikintys „TikTok" programėlėje informaciją skelbiančiais mokiniais nei žurnalistais. Todėl, anot forumo dalyvės, apie tokių programėlių kaip „TikTok", „Snapchat", „Instagram" poveikį būtina kalbėti, bendradarbiauti aiškinant, kokiais principais veikia oficialioji žiniasklaida. Kodėl, pavyzdžiui, LRT naujiena pasirodo kiek vėliau negu „TikTok" programėlėje. „Tai, kokią informaciją jaunuoliai gauna, kur jie būna, prisideda prie jų pasaulio suvokimo ir prie jų kalbos vartojimo", - darė išvadą P. Lenčiauskienė.

Pastaruosius penkerius metus LRT Televizijos naujienų tarnybos reportere dirbanti žurnalistė Gabrielė Kloniūnaitė priminė, kad per tą laiką teko tvarkytis ne tik su kovido pandemija, Rusijos karu prieš Ukrainą, bet ir hibridiniu karu, migrantų krize, pačiomis įvairiausiomis diversijomis ir provokacijomis.

„Mums tenka atsakomybė ne tik objektyviai pateikti informaciją, bet ir dar aktyviau kovoti su dezinformacija, su kuria susiduriame turbūt kiekvieną dieną. Tenka ir dar viena didelė atsakomybė - nesukelti panikos visuomenei, kurios ir taip daug susikuriame aptarinėdami įvykius su draugais ir artimaisiais", - sakė ji. Žurnalistė neslėpė, kad kalbinių nesklandumų gali atsirasti vien dėl to, jog daug naujos informacijos imama iš užsienio agentūrų, todėl atsiranda tiesioginių vertinių iš anglų kalbos į lietuvių kalbą. Kartais tenka kreiptis į tos srities specialistus, kartais mokytojais būna patys klausytojai, žiūrovai. Kai pasauliniai įvykiai vyksta nakties metu, turima itin mažai informacijos - po vieną du sakinius, pripažino LRT rytinėje naujienų laidoje besidarbuojanti reporterė. Todėl ji pabrėžė, kad labai svarbu akcentuoti šaltinius, iš kur tą informaciją žiniasklaida ima. Dar vienas iššūkis, itin išryškėjęs migrantų krizės metu, - nestigmatizuoti žmonių, stengtis tiksliai apibūdinti situaciją.

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos vadovas Dainius Radzevičius patvirtino, kad daugiausia skundų jo įstaiga gauna ne dėl profesionaliosios žiniasklaidos veiklos, bet dėl populiariausių šalyje socialinių tinklų „Facebook" ir „TikTok". Čia daug manipuliacijų ir neapykantos kalbos, kai kurie pasisakymai iš kvailumo, kai kurie - veikiant sąmoningai. Pasitaiko ir išmaniųjų vaizdo klastočių, kai panaudojami žinomų žurnalistų vardai, veidai siekiant informacijos vartotojų patiklumo. Lietuvoje jau yra užblokuotos kelios tokios interneto svetainės su kai kuriais žinomais prekių ženklais. Bet šitie dalykai veikia, teigė D. Radzevičius, jeigu auditorija arba neturi imuniteto, arba, priešingai, turi suformuotą poreikį naudoti sąmokslo teorijas, melus, įžeidinėjimus kitų žmonių ar valstybių atžvilgiu. Dažnai toks suformuotas skonis neįvardijamas kaip žalinga priklausomybė, bet iš tiesų tai nesiskiria nuo kitų žinomų priklausomybių.

Klaipėdos universiteto filosofijos profesorius dr. Aldis Gedutis suabejojo, ar nusakyti ir perteikti tikrovę kitiems, kad ir kalbinėmis priemonėmis, yra apskritai įmanoma. Tokią mintį perša ne tik jo cituotų filosofų įžvalgos, bet ir pasaulinių įvykių, tokių kaip „Brexit" ar prezidento Trumpo atėjimas, stebėjimas. „Pastaruoju metu vienas aspektas - savo minties pagrindimas - yra kažkur prapuolęs", - pastebėjo filosofas. Šaltiniai visiškai nesvarbūs, dingsta empatija, susiduriama su radikalių nuomonių skirtumais, diskusija neįmanoma dėl visko priėmimo juodomis ir baltomis kategorijomis. Be to, žmonėms būdingas nenoras pripažinti klydus. Politikos analitikai yra pastebėję, kad pastaruosius 10-15 metų politikai retai pripažįsta savo klaidas, dažniausiai laikomasi įsikibus savo teiginių, nes klaidos pripažinimas neduoda politinių dividendų. „Bet jeigu mumis galima manipuliuoti, jei mes patys galime manipuliuoti kitais, vadinasi, tas susikalbėjimas visgi yra įmanomas", - darė prielaidą profesorius, kalbėdamas apie šį reiškinį plačiąja prasme.

Visą forumo įrašą kviečiame žiūrėti VLKK „Youtube" kanale.

Daugiau informacijos:

Mob. +370 695 48 899,

el. p. aurelija.baniulaitiene@vlkk.lt