Savaitės tema

„Dabar, kai žinau, kaip galiu neužduoti paprasto klausimo: ar verta rašyti, deginamam geriausių intencijų, pageidautinai labai gražias, naudingai gražias, ir išmintingas istorijas, jei po to mums reikia vergų darbo, kad jos pasiektų skaitytoją", - viešame laiške klausia italų rašytojas Maurizio Maggiani.

Šio klausimo kontekstas yra nesenas knygų leidybos pasaulį palietęs skandalas - policija areštavo du vienos iš didžiausių ir svarbiausių Italijos leidyklų Grafica Veneta, veikiančios šiaurės Italijoje, vadovaujančius asmenis už tai, kad įmonėje naudotasi vergišku darbu. Pasak italų žiniasklaidos, leidykla pirko darbo jėgos paslaugas iš Italijos pilietybę turinčių pakistaniečių kooperatyvo, įdarbinusio dešimtis savo tautiečių. Jie buvo įdarbinti legaliai, tačiau teisėsaugos surinkti duomenys rodo, jog darbuodavosi po dvylika valandų kasdien, septynias dienas per savaitę už mažesnį nei vidutinį atlyginimą. Priekaištai ir protestai buvo nutildomi psichologiniu spaudimu, grasinimais ar tiesiog jėga. Spaustuvę atstovaujantis advokatas pareiškė, kad bendradarbiavimo sutartį su kooperatyvu pasirašę spaustuvės atsakingieji apie tai nieko nežinojo, darbuotojų grafikas nepriklausė jų atsakomybės laukui. Nors bylos nagrinėjimas dar tik prasidėjo, italų spaudoje klausiama, ar iš tiesų galima nepastebėti, kad tas pats žmogus dirba nuo ryto iki vakaro visas savaitės dienas.

Į skandalo sūkurį patekusi spaustuvė priima žinomiausių leidybos namų užsakymus, tarp jos atspausdintų knygų - Hario Poterio saga, Barraco Obamos memuarai, daugybės italų autorių kūriniai, įskaitant Maurizio Maggiani, ir, galima pridurti, knyga apie popiežių Pranciškų.

Pasak Maurizio Maggiani, po skandalo jam tapo bjauru, visų pirma, dėl paties savęs - jis atidžiai tikrina, ar vynas ir maisto produktas turi kilmės ženklą, nėra abejingas žinioms apie vergiško darbo panaudojimą batų gamybai, tačiau niekada nesidomėjo tos srities „gamybos ir tiekimo grandine, kuri jam, kaip rašytojui, pati svarbiausia. Viešą kreipimąsi dienraščio Secolo XIX interneto svetainėje rašytojas adresavo plunksnos broliams, bet visų pirma - popiežiui. Ne kaip tikintis - toks jis nėra, bet kaip suvokiantis, jog esame susiję neregimais atsakomybės, priklausymo tai pačiai žmonijai ir vienas nuo kito solidarumo saitais, o šioje srityje popiežius - vienas iš svarbiausių balsų.

Ko gero pačiam rašytojui netikėtai, rugpjūčio 9-ąją dieną popiežius Pranciškus pasiuntė atsakymą. „Perskaičiau jūsų rugpjūčio 1-ąją paskelbtą laišką. Drąsiai ir nebijodamas gėdytis pakomentavote naujieną, kurią daug kas nutylėjo: jūsų knygos, kaip ir daugelio kitų, spausdinamos išnaudojant Pakistano piliečių darbą. Mane ir kitus skaitytojus informavote apie tokį paradoksą ir uždavėte klausimą - „Ar verta skleisti grožį vergų darbu?'", - rašo popiežius.

Anot jo, šie žodžiai jį palietė. Žmonių orumas dažnai yra paminamas vergišku darbu. Ir maistas mūsų stalą dažnai pasiekia dėl žemiausioms tiekimo grandinės pakopoms priklausančių tūkstančių, šimtų tūkstančių neregimų ir beteisių žmonių darbo.

„Manau, kad spausdinti gražius ir ugdančius raštus tuo pat metu generuojant neteisingumą yra neteisinga. Krikščioniui kiekviena išnaudojimo forma yra nuodėmė", - rašo popiežius. Tačiau atsisakyti grožio taip pat būtų neteisingas atsitraukimas, apsileidimas.

Rašiklis, kompiuterio klaviatūra suteikia kitą galimybę - apie tai kalbėti, tai įvardyti, rašyti nepatogius dalykus, žadinti iš abejingumo, neleisti, kad jas apmarintų man neįdomu, manęs neliečia, nieko negaliu padaryti, nes pasaulis yra toks nuostatos. „Kalbėti už bebalsius, kalbėti už tuos, kurie užtildomi", - priduria popiežius.

Pasak Šventojo Tėvo, jis vertina F. Dostojevskį ne vien dėl gilaus žvilgsnio į žmogaus sielą, religinio jausmo, bet ir todėl, kad dažnai pasakoja apie varganus ir vargingųjų gyvenimus. Tokių netrūksta ir šiandien: kas kalba už juos, kas pirmenybę teikia ne pinigams ir interesams, bet jiems? Tegu kultūra nesileidžia pajungiama rinkos, tegu nebūna baiminamasi žalos įvaizdžiui. To mums reikia - įvardijimo ir pasmerkimo, ne žmonių, o dievaičio pinigo vardu tamsoje atliekamų manevrų, smaugiančių asmenų orumą, mirties mechanizmų ir nuodėmės struktūrų iškėlimo į dienos šviesą.

„Tačiau įvardyti ir pasmerkti negana. Esame kviečiami ir drąsai atsisakyti", - pridūrė Pranciškus. Ne literatūros ir kultūros, bet įpročių ir naudos, susijusių su išnaudojimo schemomis, žeidžiančiomis mūsų brolių ir seserų orumą. Atsisakyti pozicijų ir patogumo, kad atsirastų vietos jos neturinčiam, - stiprus ženklas. Pasakyti „Ne" dėl didesnio „Taip". Liudyti kitokią, žmogaus orumą atitinkančią ekonomiką.

„Tokios mintys man kyla širdyje. Broliškai dėkoju, kad savo konstruktyviu įvardijimu atkreipėte mano dėmesį į šią didelę mūsų dienų problemą. Ačiū visiems, kurie dėl žmogaus orumo moka kažko atsisakyti ir kurie nesitaiksto", - rašytojui Maurizio Maggiani rašė popiežius.

(RK / Vatican News)