Savaitės tema

Jonas Vėlyvis

Baigiantis Lietuvos pirmininkavimui ES Tarybai „Delfi" pasirodė žinomo žurnalisto V. Mitės straipsnis „Kas atsimins Lietuvos pirmininkavimą po poros metų?" Jame yra toks teiginys: „Labai daug buvo tikėtasi iš Lietuvos pirmininkavimo ES, bet liko vos kelios savaitės iki jo pabaigos ir Lietuva vargu ar gali pasigirti pasiekimais".

Dėl Lietuvos pirmininkavimo pasigyrimo galiu tik pacituoti Prezidentės D. Grybauskaitės žodžius, kai gruodžio 20 d. Briuselyje Europos vadovams pristatė Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai rezultatus: „Lietuva sėkmingai įvykdė jai patikėtą atsakingą užduotį, užtikrino sklandžią ES Tarybos veiklą ir darbų tęstinumą. Lietuva suderino 2,5 karto daugiau teisinių dokumentų, nei įprastai pavyksta pirmininkaujančiai šaliai - priimtas 251 Europos ateičiai svarbus dokumentas, derantis dėl 114 iniciatyvų pasiekta pažanga".

Taigi pasigirti yra kuo. Todėl pirmininkaujantieji ir prie pirmininkavimo prisidėję valstybės tarnautojai pasigyrė sau ir kitiems, jog vadovavimas 28 šalims, kuriose per 500 milijonų gyventojų pavyko ir apsidovanojo vieni kitus. Apdovanotųjų tarpe buvo net ir žiniasklaidos atstovai. O ar žiniasklaida, kurios pašaukimas informuoti visuomenę apie įvykusį faktą ir jo ilgą (daugiau kaip po poros metų!) prisiminimą sėkmingas? Atsakymai į šitokį klausimą gali būti įvairūs. Žurnalistai, kurie vienaip ar kitaip rašė apie šį šešis mėnesius trukusį įvykį teigs, kad viskas gerai ir geriau būti negali, o skaitytojai, žiūrovai ir klausytojai įvairiai. Aš priklausau prie tokios žiniasklaidos vartotojų nuomonės, kuri skeptiškai vertina jos tariamą pasisekimą. Kodėl? Skaitykime toliau.

Mano įsitikinimu žiniasklaida ne dėl tyčinių pastangų, bet dėl savo negebėjimų nuslėpė bene svarbiausiąją pirmininkavimo pusę - teisėkūrą. Kitaip tarus - rašto darbus, t.y. Lietuvos vyriausybės narių pasirašytais dokumentais, kuriais bus vadovaujamasi ne metus ir ne du, o tol, kol gyvenimas nepareikalaus juos keisti. ES tarybos vardu Lietuvos ministrai ar juos pavaduojantieji pasirašė šimtus dokumentų - reglamentus, direktyvas, sprendimus, nuomones, rekomendacijas. O kuris eilinis informacijos naudotojas apie šimtus (kartu sudėjus) reglamentų, direktyvų, sprendimų, nuomonių, rekomendacijų girdėjo ar matė? Sprendžiu pagal save - beveik nė vienas. Negirdėjo ne todėl, kad klausa bloga ir nematė todėl, kad akys buvo užmerktos, bet todėl, kad žiniasklaida dėl kvalifikacijų stokos tylėjo ir nerodė. O juk Taryba posėdžiavo viešai, kai buvo sprendžiami ir balsuojama dėl įstatymo galią turinčių aktų projektų. Tarybai pateikti dokumentai, kurie jos darbotvarkėje pateikiami kaip „Teisės aktų svarstymas", buvo skelbiami viešai, kaip ir su ta darbotvarkės dalimi susijusios Tarybos posėdžio protokolo dalys. Tarybos posėdžių viešumas, susijęs su jos darbotvarkės dalimi „Teisės aktų svarstymas", buvo užtikrinamas viešai transliuojant garso ir vaizdo priemonėmis, visų pirma į stebėjimo salę ir transliuojant visomis oficialiomis Europos Sąjungos kalbomis, t.y. ir lietuvių tiesioginio vaizdo perdavimo būdu. Posėdžio įrašas Tarybos tinklalapyje buvo laikomas ne trumpiau kaip mėnesį. Balsavimo rezultatai buvo parodomi vaizdo priemonėmis. Generalinis sekretoriatas buvo įpareigotas imtis priemonių, kad visuomenė būtų iš anksto informuojama apie tokių garso ir vaizdo transliacijų datą ir apytikslį laiką. Balsavimo rezultatai ir Tarybos narių arba jų atstovų Taikinimo komitete, numatytame pagal įprastą teisėkūros procedūrą, balsavimo paaiškinimai, taip pat ir Tarybos posėdžio protokole pateikti pareiškimai bei šio protokolo klausimai, susiję su Taikinimo komiteto posėdžiu, buvo skelbiami viešai.

Tarybos darbo taisyklėse radau nurodymus, kaip Lietuvos ministrai turėjo elgtis pirmininkaudami ir vesdami diskusijas dėl dokumentų gimimo. Paminėsiu kai kurias.

Lietuvos pareiga pirmininkavimo metu turėjo būti siekis užtikrinti minėtų darbo tvarkos taisyklių laikymosi ir kad deramai vyktų diskusijos. Visų pirma Lietuva turėjo užtikrinti, kad būtų laikomasi Tarybos darbo metodų. Siekdama užtikrinti, kad deramai vyktų diskusijos, Lietuva galėjo, jei Taryba nenuspręsdavo kitaip, imtis visų reikiamų priemonių, kad kuo geriau būtų panaudojamas posėdžiams skirtas laikas. Todėl ji turėjo:

a) riboti vienos delegacijos narių, dalyvaujančių diskusijoje tam tikru klausimu, skaičių posėdžių salėje ir spręsti, ar leisti atidaryti „stebėjimo salę";

b) nustatyti nagrinėtinų klausimų seką bei diskusijų kiekvienu iš jų trukmę;

c) organizuoti konkrečiam klausimui skirtą diskusijų laiką, visų pirma ribodama dalyvių pasisakymų laiką ir nustatydama, kokia seka dalyviai gali pasisakyti;

d) prašyti, kad delegacijos iki nurodytos datos raštu pateiktų aptariamo teksto pakeitimų pasiūlymus, jei reikalinga, kartu su trumpu paaiškinimu;

e) prašyti, kad delegacijos, kurios turi tokią pačią arba panašią poziciją tam tikru klausimu arba dėl tam tikro teksto ar jo dalies, išsirinktų vieną iš jų pareikšti bendrai pozicijai posėdyje arba raštu iki posėdžio pradžios. Pirmininkaujantis turėjo stengtis sutelkti dėmesį į diskusiją, visų pirma prašydamas delegacijas pareikšti pastabas dėl kompromisinių tekstų ar konkrečių pasiūlymų.

Lietuva turėjo veikti, kad vyktų darbas ir tarp posėdžių. Pavyzdžiui, susitarusi su darbo grupe ar komitetu, ji galėjo veiksmingiausiu būdu pradėti reikalingas konsultacijas konkrečiais klausimais, kad paskui atitinkamai darbo grupei ar komitetui būtų galima pranešti apie galimus sprendimus. Ji taip pat galėjo rengti rašytines konsultacijas prašydama delegacijas raštu reaguoti į pasiūlymą dar iki kito darbo grupės ar komiteto posėdžio. Galėjo... O kaip darė?

Paskaitai tik kelis tokius reikalavimus pirmininkaujančiajai šaliai ir pagalvoji: „Tai juk dešimtys įdomių žurnalistinių temų sužinoti ir paskleisti kaip mūsų ministrai su jais susidorojo!" Bet...

Metams baigiantis, kai jau buvo paskelbta, jog Lietuva sėkmingai baigė pirmininkavimą, vienoje RTV laidoje užsienio ministras L. Linkevičius atsakinėjo į žurnalistės klausimus. Ir klausytojas, ir pats ministras neišgirdo nė vieno klausimo apie konkrečius darbus bei apie jo vadovavimą kuriant ES teisės aktus. Bet išgirdo iš žurnalistės gandą, kad jis pereis dirbti į ES institucijas. Taip, gandai mūsų žurnalistikai kur kas suprantamesni, negu konkretūs teisėkūros darbai. O juk L. Linkevičius ES tarybos vardu nusprendė suteikti finansinę pagalbą Portugalijai; nustatė ribojamąsias priemones Iranui; nustatė importuojamam Argentinos ir Indonezijos kilmės biodyzelinui galutinį antidempingo muitą; nustatė 2014 m. tam tikrų žuvų išteklių ir žuvų išteklių grupių žvejybos Baltijos jūroje galimybes; nusprendė skirti pagalbą Rumunijai; sudarė sąrašą dėl leidimo vartoti tam tikrus teiginius apie maisto produktų sveikumą, išskyrus teiginius apie susirgimo rizikos mažinimą, vaikų vystimąsi ir sveikatą, kurio tekstas svarbus ne tik ES bet ir Europos ekonominėje erdvėje; suteikė Gruzijai papildomą makrofinansinę pagalbą...

Dešimtys prarastų įdomių žurnalistinių temų!

Ir pabaigai apie eurą, apie kurio įsivedimą Lietuva kalbėjo prieš dešimtmetį, o Latvija pakalbėjo ir įsivedė. O kaip? Ogi su Lietuvos lemiančia pagalba. Kokia?

Finansų ministras R. Šadžius ES tarybos vardu pasirašė net tris dokumentus (iš visų 66 jo pasirašytų) dėl euro įvedimo Latvijoje: du reglamentus ir vieną sprendimą. Skaitau šiuos dokumentus ir galvojo, jog dėl žurnalistinio bijojimo skaityti oficialius dokumentus dingo straipsnis mūsų žiniasklaidoje maždaug tokiu intriguojančiu pavadinimu: „Lietuva, neturinti euro, įvedė eurą Latvijoje". Ir tai būtų ne gandas, bet istorinė tiesa, pagrįsta dokumentais, kuriuos tinkamai sutvarkė ministras.

Na, o dabar dėl kiek ilgesnio nei pora metų aukščiau minėto prisiminimo apie pirmininkavimą. Mūsų ministrų ar jų pavaduotojų ES dokumentai gyvens ilgus metus, nes kai kurių pabaiga paminėti 2020 metai. (Beje, kai kurie teisės aktai, pasirašyti mūsų ministrų, oficialiame ES leidinyje skelbiami ir įsigalioja dar ir šiais metais). Jie ateities dokumentuose bus cituojami, priimant naujus bus jais remiamasi. Ir kas jau kas, bet mūsų šalies politikai analitikai (o ir žurnalistai analitikai) juos atpažins pagal lietuviškas pavardes, kurios yra po kiekvieno rašto. Bet ir čia yra galimybė patobulinti ES dokumentus. Dabar jie baigiami tokiu sakiniu: „Tarybos vardu Pirmininkas", po kurio yra dokumento priėmimo metu Tarybos pirmininko pareigas einančio asmens pavardė. Manyčiau esant reikalinga, kad prie pavardės būtų prirašyta pirmininkaujanti šalis.

Tad ar pripažįsta žurnalistai, kad nuslėpė nuo visuomenės svarbiausiąją pirmininkavimo pusę? O gal yra tokia žiniasklaidos priemonė, kurios aš nepastebėjau ir kuri kaip tik akcentavo konkrečius teisėkūros reikalus? Parašykite!

Rubrika „Savaitės tema" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.