Savaitės tema

Vytas Urbonas

     Šiemet sukanka 25 metai, kai Lietuvos spaudai, radijui ir televizijai buvo suteikta teisė savo veiklą organizuoti ir plėtoti demokratiniais pagrindais, įtvirtintais specialiame įstatyme. 1990 m. kovo 1 d. pradėjo galioti Lietuvos žurnalistų sąjungos iniciatyva parengtas ir Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. vasario 9 d. priimtas Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymas. Įstatymą rengusi komisija, sudaryta iš žurnalistų ir teisininkų (pirmininkas D. Šniukas), atsižvelgė į demokratinių šalių spaudos įstatymus, todėl iš principo jis atitiko pagrindines spaudos laisvės nuostatas. Įstatymas garantavo kiekvienam piliečiui teisę laisvai reikšti savo pažiūras, skleisti žinias visuomenės informavimo priemonėse, gauti iš jų objektyvią informaciją. Jas galėjo leisti valstybinės, visuomeninės organizacijos, taip pat atskiri Lietuvos piliečiai. Palankios sąlygos realizuoti šias nuostatas ir leisti įvairios pakraipos periodinius leidinius susidarė po 1990 m. kovo 11-osios – paskelbus Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Atkūrus Lietuvos valstybę, visus politinius, ekonominius, socialinius, kultūrinius reikalus ji ėmė tvarkyti savarankiškai, o visuomenės informavimo priemonės galėjo tapti teisėta ketvirtąja (visuomeninės kontrolės) valdžia.

Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymas reglamentavo masinės informacijos priemonės sąvokos turinį ir pagrindinius veiklos principus, informacijos gavimo ir skelbimo tvarką, užtikrino teisę steigti ir leisti įvairias masinės informacijos priemones bei organizuoti jų veiklą, apibrėžė žurnalisto teises ir pareigas, atsakomybę už įstatymo pažeidimą, tarptautinio bendradarbiavimo masinės informacijos srityje galimybes. Įstatymas nustatė, jog žurnalistu yra laikomas „asmuo, kuris renka, rašo, redaguoja ar kitaip rengia medžiagą masinei informacijos priemonei ir yra sudaręs su ja darbo sutartį arba atlieka šį darbą masinės informacijos priemonės pavedimu, arba yra Žurnalistų sąjungos narys“.

Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymas skelbė, jog Lietuvos piliečiai „turi teisę laisvai ir nekliudomai reikšti savo pažiūras, nuomonę, skleisti žinias spaudoje ir kitose masinės informacijos priemonėse, gauti iš jų objektyvią informaciją kiekvienu valstybės ir visuomenės gyvenimo klausimu. Masinės informacijos priemonės laisvos ir necenzūruojamos“. Žurnalistui buvo suteikta teisė rinkti informaciją ir ją skelbti, atsisakyti rašyti ir skelbti savo publikacijas, prieštaraujančias jo įsitikinimams, nepasirašyti rašinio, kurį jis pateikė, jei jo turinys redakcinio rengimo metu buvo iškraipytas, užsirašinėti bei naudotis audiovizualinėmis technikos priemonėmis.

Vykdydamas savo pareigas, žurnalistas turėjo teikti objektyvią informaciją, gauti asmens arba jo teisėtų atstovų sutikimą skleisti per visuomenės informavimo priemones žinias apie jo asmeninį gyvenimą (tokio sutikimo nereikėjo, kai buvo būtina apginti valstybės, visuomenės bei kitų asmenų teises ir teisėtus interesus), pranešti redaktoriui, jeigu informacijos skleidimas prilygtų valstybinės ar kitokios įstatymu saugomos paslapties pagarsinimui, atsisakyti vykdyti redaktoriaus pavedimą, jeigu tai susiję su įstatymo pažeidimu, gerbti asmenų, valstybinių ir visuomeninių organizacijų teises bei teisėtus interesus, laikytis profesinės etikos normų. Įstatymas taip pat įpareigojo saugoti informacijos šaltinio paslaptį, paneigti paskelbtas žinias, kurios žemina žmogaus garbę ir orumą ir neatitinka tikrovės. Tokias žinias paskelbusi informacijos priemonė turėjo atlyginti moralinę žalą. Visuomenės informavimo priemonė neatsakė už paskleistas žinias, jeigu jos pateiktos valstybinės ar visuomeninės organizacijos oficialiuose dokumentuose, pažodžiui pakartoja viešai pasakytas kalbas ar pateiktos iš kitų informacijos agentūrų.

Norėdama įsteigti visuomenės informavimo priemonę, organizacija ar konkretus asmuo jas registruojančiai organizacijai (specialiai įsteigtai Vidaus reikalų ministerijos Spaudos kontrolės valdybai, vėliau – Visuomenės informavimo priemonių valdybai prie Teisingumo ministerijos) turėjo paduoti pareiškimą ir pateikti reikiamus duomenis apie būsimą informacijos priemonę. Gautas steigimo liudijimas suteikdavo teisę pradėti žurnalistinę bei leidybinę veiklą ne vėliau kaip per vienerius metus nuo jo gavimo dienos. Įsteigtų visuomenės informavimo priemonių gamybinė ir finansinė veikla buvo reguliuojama pagal atitinkamus Lietuvos Respublikos įstatymus, taip pat pagal jų pagrindu parengtus poįstatyminius aktus, nuostatus, įstatus, taisykles. Kiekviena informacijos priemonė turėjo savo nuostatus, kuriuose buvo apibrėžti tos priemonės tikslai ir uždaviniai, steigėjo, leidėjo ir redakcijos santykiai bei funkcijos, redakcijos ir redakcinės kolegijos (tarybos) sudarymo tvarka, redakcijos darbuotojų teisės ir pareigos, informacijos rinkimo ir publikacijų bei laidų rengimo pagrindiniai principai.

 Nors Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymas buvo palyginti demokratiškas, atitiko pagrindines laisvos spaudos nuostatas, tačiau po kelerių metų kai kuriuos straipsnius reikėjo taisyti, papildyti, tiksliau reglamentuoti viešosios informacijos rengėjų, platintojų, informacijos priemonių savininkų ir žurnalistų veiklą. Todėl jau 1993 m. buvo pradėtas rengti naujas demokratiškesnis Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymas, kuris buvo priimtas 1996 m. liepos 2 d. (įsigaliojo nuo liepos 26 d.).

1990 m. įsigaliojus Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymui, netrukus Vilniuje, Kaune, kituose Lietuvos miestuose ir rajonų centruose pasirodė gana daug naujų periodinių leidinių. Ėmė formuotis nacionaliniai dienraščiai, atsirado kraštų laikraščiai, pradėjo eiti nauji miestų ir rajonų laikraščiai, buvo steigiami nauji bendrojo pobūdžio ir įvairios paskirties laikraščiai bei savaitraščiai, universalios tematikos, specialios paskirties ir moksliniai žurnalai, atgaivinami seni, dar prieš karą Nepriklausomoje Lietuvoje, o vėliau užsienyje ėję periodiniai leidiniai. Prasidėjo ankstesnės, beveik 40 metų egzistavusios masinės informacijos priemonių sistemos irimas ir naujos, laisvos ir nepriklausomos spaudos formavimasis.

Rubrika Savaitės rema yra Spaudos, radijo ir telvizijos rėmimo projekto dalis.