Redaktoriaus žodis

Jis prasideda straipsniu „Laisvės premija - kunigui ir radijo darbuotojui Juliui Sasnauskui". Sausio 13-ąją, Seime įvykusiame Laisvės gynėjų dienos minėjime Seimo pirmininkas Saulius Skvernelis sovietmečio rezistentui, politiniam kaliniui, 45-ių pabaltijiečių memorandumo kūrėjui ir signatarui, Lietuvos Laisvės lygos nariui, pogrindinės spaudos ledėjui, katalikų radijo „Mažoji studija" vadovui, Juozo Tumo-Vaižganto premijos laureatui, kunigui pranciškonui Juliui Sasnauskui įteikė 2024 m. Laisvės premiją už nuopelnus kovoje dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės.

Sveikindama laureatą Seimo Laisvės premijų komisijos pirmininkė Rima Baškienė pabrėžė: „Net gyvendamas griežto režimo sovietinėje sistemoje J. Sasnauskas sugebėjo būti laisvas savo dvasia, nes mintys apie laisvę siejosi su tikėjimu ir drąsa veikti nepaisant spaudimo ar represijų, suvokiant, kad pasipriešinimas sistemai yra ne tik politinis veiksmas, bet ir moralinė pareiga."

Šį kartą rubrikoje „Mokslininkai - žurnalistikai" yra patalpinti du straipsniai. Daktaras Gabrielius E. Klimenka iš Vytauto Didžiojo universiteto parašė straipsnį „Mokslo žurnalistika: idealai, problemos, pasekmės, sprendimo būdai";

„Mokslo Žurnalistika - tai specializuota žurnalistikos forma, kuria prieinama kalba, visuomenei pateikiama tiksli informacija apie naujausius mokslo atradimus, tyrimus ir inovacijas. Ji orientuota į tikslios ir patikimos mokslinės informacijos pateikimą visuomenei. Skirtingai nei mokslo populiarinimas, kuris dažnai siekia tik paprastai ir suprantamai paaiškinti sudėtingas sąvokas plačiajai auditorijai, mokslo žurnalistika apima nuodugnų tyrimą, faktų tikrinimą ir jų analizavimą, - teigia Gabrielius E. Klimenka. - Taigi mokslo žurnalistas yra profesionalas, kuris specializuojasi tam tikroje mokslo srityje: medicinoje, technologijose, fizikoje, biologijoje ar pan. Jis nuolat seka naujausius tyrimus, analizuoja mokslinius straipsnius ir perteikia jų esmę visuomenei. Jis laikosi objektyvumo ir mokslinio tikslumo principų. Jis veikia kaip tarpininkas tarp mokslinės bendruomenės ir visuomenės. Tačiau realybėje skaitydami mokslo žurnalistų parašytus straipsnius, dažnai susiduriame su mokslo esmės iškraipymu. Man, kaip mokslininkui ir kaip žurnalistui, skauda širdį dėl abiejų sferų".

Daktaras Artūras Poviliūnas pateikė straipsnį „Pastabos sporto žurnalistikai".

„Kai per geriausiųjų 2024 metų Lietuvos sporto žurnalistų apdovanojimų šventę gavau pasiūlymą parašyti savo nuomonę apie šių dienų sporto žurnalistiką - sutikau iškart. Vis dėlto po kelių dienų suabejojau, ar turiu moralinę teisę vertinti profesionalių žurnalistų darbą? Kritikuoti lengviausia, o ir pagirti (jei yra už ką) nesunku, tačiau visa tai - tik tavo asmeninė nuomonė... Bet priminsiu, kad tai nuomonė žmogaus, pusę amžiaus dirbusio profesionalioje sporto srityje, parašiusio per šimtą straipsnių ne tik sporto tematika, pažinojusio kelių kartų geriausius sporto (ir ne tik) žurnalistus, - rašo daktaras Artūras Poviliūnas. -Tenka pastebėti, jog šiandien pats gyvenimas daro pataisas į žurnalistų veikloje. Jis tapo daug dinamiškesnis, nenuspėjamas. Pasaulio geopolitinė situacija verčia spręsti daugelį su sportu tiesiogiai nesusijusių klausimų. Bet šiandien ne apie tai. Visais laikais žurnalistas turėjo būti žingeidus, komunikabilus, greitai dirbti (šių dienų realijos). Galiu konstatuoti, jog dauguma sporto žurnalistų tokie ir yra. Tai gerai. Bet šiandien to maža. Pagrindinis akcentas - žurnalisto išsakytas ar parašytas TURINYS. Parašiau - „išsakytas", ar „parašytas". Vertinant sporto žurnalistiką reikėtų kalbėti atskirai apie žurnalistus, dirbančius TV ir radijo stotyse, interneto tinklalaidėse. Žodžiu - kalbančius - komentuojančius sporto varžybas, vertinančius atskirus sporto įvykius, reiškinius, kalbinančius sporto tematika įvairias „personas"; ir žurnalistus, dirbančius rašytinėje spaudoje (internetiniuose portaluose, periodiniuose leidiniuose, komunikacinėse agentūrose).

Rubrikoje „Regioninė žiniasklaida" straipsnyje „Laikmetis diktuoja pasikeitimus, bet ne požiūrį į laisvę ir laisvą žodį" savo mintimis dalijasi laikraščio „Biržiečių žodis" redaktorė Loreta Bataitienė.

„Gal prieš dešimtmetį, gal dar anksčiau pradėta kalbėti apie tai, kad labai greitai laikraščių neliks. Juos pakeis internetinės naujienų svetainės. Laikai išties keičiasi, tačiau laikraščiai dar gyvi, jie leidžiami netgi atokiausiuose rajonuose ir ne po vieną toje pačioje teritorijoje. Žinoma, konkurencija - geras dalykas. Laikraštis „Biržiečių žodis" šiais metais švenčia 80-metį ir, nors nedrįsčiau ginčytis dėl to, ar tai seniausias leidžiamas rajono laikraštis Lietuvoje, tačiau jo amžius solidus, todėl išgyventa daug ir svarbių įvykių," - rašo Loreta Bataitienė .

Rubrikoje „Sukaktys, jubiliejai" Broniaus Čekanausko straipsnis „Prieš 35-erius metus atkurtas „Kario" žurnalas".

„Daug netikėtumų buvo gyvenime. Pasiūlymas atgaivinti „Kario" žurnalą - vienas jų. 1990-ųjų vasarą mano namuose apsilankė geras bičiulis, daugkartinis pasaulio sambo čempionas, Česlovas Jezerskas. Dabar jis atsargos brigados generolas, o tada aktyvus Lietuvos krašto apsaugos struktūrų kūrėjas. Ir tik iš matymo pažįstamas, neseniai Krašto apsaugos departamento direktoriumi paskirtas Audrius Butkevičius. Abu iš tolo pradėjo klausinėti, ką aš manau apie karišką spaudą. Dar nesuprasdamas, kurion pusėn svečiai pasuks kalbą, atsakiau, jog spausdinto žodžio visais laikais reikėjo, o revoliucijų metu - ypač. Gal pabandytum atkurti prieškario laikais Lietuvoje buvusį skaitomiausią ir dabar Amerikoje tebeleidžiamą, „Kario" žurnalą?, tąsyk paklausė ir kartu pasiūlė A.Butkevičius" - prisimena Bronius Įekanauskas. - Paprašiau laiko pagalvoti. Žinojau, kad tik dienų klausimas, kiek dar tebedirbsiu „Sovetskij sport" redakcijoje korespondentu Lietuvai. Darbdaviai nevarė, priešingai, juokavo, kad jiems garbė turėti korespondentą užsienio šalyje. Bet pats jaučiau, kad laikas keisti darbovietę. Suvokiau ir tai, kad galiu tapti pašaipėlių objektu dėl tokio stulbinamo karjeros šuolio: iš rusiškojo „Sovetskij sport" į lietuvišką „Karį".

Rubrikoje „Naujos knygos, leidiniai" Povilas Sigitas Krivickas recenzuoja foto albumą „Lietuvos spaudos fotografija '24"

Prieš pat naujuosius 2025 metus pagaliau pasirodė albumas „Lietuvos spaudos fotografija ‘24". Tiesa, jis turėjo išvysti dienos šviesą pusmečiu anksčiau, per bendravardės parodos Vilniaus Rotušėje uždarymą, bet leidyboje dažnai pasitaiko nelengvai įveikiamų trikdžių. Todėl, kaip žmonės sako, geriau vėliau, negu niekada, arba - kuo vėliau knyga pasirodo, tuo ji šviežesnė, - rašo Povilas Sigitas Krivickas. - Leidinyje pateikiami dvidešimt trečiojo konkurso „Lietuvos spaudos fotografija" finalininkų darbai. Šis konkursas bei iš jo gimstanti paroda ir albumas - tai proga Lietuvos spaudoje dirbantiems fotografams ir fotografuojantiems žurnalistams atsigręžti, įvertinti bei apmąstyti per metus nuveiktus darbus, parodyti plačiai visuomenei savo geriausius metų kadrus".

Rubrikoje „Dailė žiniasklaidoje" Lietuvos dailininkų ir žurnalistų sąjungų narys Kęstutis K. Šiaulytis skelbia straipsnį „Šaržas - bohemiškos dvasios miražas".

„Jei sumanysite ieškoti šaržo apibrėžimo kokiuose žinynuose, enciklopedijose, rasite tik vos kelis varganus, kanceliarine kalba suregztus sakinius. Žodis „šaržas", prancūziškai charge - iškreipti. Bet ar tik tiek? - klausia Kęstutis K. Šiaulytis. - Lietuvos šaržo meno, satyrinės grafikos pradžia siejasi su Vilniaus meno mokykla (1793-1831). Vienas žymiausių tos mokymo įstaigos dėstytojas ir vadovas, Jonas Rustemas (1762-1835), sukūrė kortų piešinių ciklą, kuriame su humoru vaizduoja tuometinio Vilniaus gyventojų tipažus. Tačiau ir daugelyje dailininko eskizų, autoportretų skamba humoro gaidelės. Oficialiai J. Rustemo darbų kataloge autošaržu įvardintas tik vienas - „Raitelis ant žirgo".

Mes paprašėme kolegą Kęstutį pateikti žurnalui ir jo sukurtų žurnalistų draugiškų šaržų. Pluoštelį jų skelbiame žurnalo viršelyje.

Alytiškė Vilija Kvedaraitė rašo apie radijo stotį „FM99", kuriai suteiktas tarptautiniu mastu pripažintas Žiniasklaidos pasitikėjimo iniciatyvos sertifikatas (JTI - Journalism Trust Initiative). Ji pateikė ir kitų nuomones.

„Mums tai ne tik formali procedūra, bet ir būdas sustiprinti savo pozicijas rinkoje bei pasitikėjimą visuomenėje," - sako FM99 įkūrėjas ir vadovas Liudas Ramanauskas.

„Žiniasklaida, ir žurnalistai, kurie dirba pagal žurnalistikos taisykles ir etikos normas, turi būti aiškiai išskirti tarp viso turinio internete", - sako JTI atstovė Baltijos šalims Milda Petkauskaitė. - Žiniasklaidos pasitikėjimo iniciatyva skatina etišką žurnalistiką. Šiandien, kai dezinformacija ir neskaidrumas tampa vis didesne problema žiniasklaidos pasaulyje, vis daugiau medijų organizacijų siekia ne tik suteikti kokybišką turinį, bet ir būti atsakingos už savo darbą."

Rubrikoje „Lietuviška spauda užsienyje" paskelbtas Irenos Gasperavičiūtės interviu „Šiemet minėsime „Aušros" 65-metį".

Lenkijos lietuviai net nuo 1960 m. leidžia žurnalą „Aušra". Iki 1971 m. jis ėjo Varšuvoje, 1973-1989 m. - Seinuose, 1972-1973 m. ir nuo 1989 m. - Punske. Šiemet „Aušra" įžengė į 65-uosius metus.

„Aušra" - tai Lenkijos lietuvių leidinys, rašantis pagrindinai apie mūsų bendruomenės aktualijas, Punsko, Seinų, Suvalkų (vadinamo Suvalkų trikampiu) istoriją, kultūros paveldą, problemas, Lenkijos ir Lietuvos santykių raidą. Leidėjas - Lenkijos lietuvių draugija. Nuo 1992 metų „Aušra" yra dvisavaitinis leidinys, taigi per metus išeina 24 numeriai (rugpjūčio mėn. pasirodo vienas jungtas), - sako „Aušros" redaktorę Irena Gasperavičiūtė. - Tikrai šiemet minėsime „Aušros" 65-metį. Akivaizdu, kad per šį laikotarpį keitėsi šalyje santvarka, tad iš esmės keitėsi ir pats leidinys. Nors iš pat pradžių „Aušra" išeidavo vieną kartą per metus, kartais net ir rečiau. Žinoma, tai buvo Lenkijos jungtinės darbininkų partijos stropiai prižiūrimas leidinys Lenkijos lietuviams. Tačiau ir vadinamaisiais „anais laikais" „Aušra" atliko įdomų vaidmenį, nes Lenkijoje vis tiek laisvių buvo daugiau ir čia leidžiamoje „Aušroje" buvo daugiau galima pasakyti apie Lietuvos istoriją nei Lietuvoje, o „Aušra" patekdavo į Lietuvos spaudos kioskus ir ji skaitytojams atrodė kaip koks laisvas žodis iš anapus sienos, kalbu apie aštuntą-devintą dešimtmečius, tuo metu mūsų leidinys buvo ketvirtinis. Lietuvai ir Lenkijai tapus laisvomis šalimis buvo panaikinta cenzūra ir jau 1991 metais „Aušrą" imta leisti kas mėnesį, o nuo 1992 m. ji tapo dvisavaitiniu leidiniu. Turime apie 1000 prenumeratorių, daugiausia platiname mūsų krašte, tačiau turime skaitytojų ir Lietuvoje bei užsienyje, žinoma, punskiečiai ar seiniškiai užsisako savo krašto žurnalą".

Rubrikoje „Tautinių mažumų spauda" paskelbtas straipsnis „Natalija Arseneva: baltarusių žurnalistė, poetė, sovietų kankinė".

„Nors aš gimiau Kaukaze, Baku mieste, tačiau savo gimimo vieta laikau pamiltąjį Vilnių, nes čia pradėjau pažinti gyvenimą. Vilnių laikau savo tėviške, kurią myliu ir dėl kurios labiausiai ilgiuosi" - tuos žodžius baltarusių žurnalistė ir poetė Natalija Arseneva (baltarusiškai - Наталля Арсеньева) parašė 1994 m., būdama toli nuo mūsų, už Atlanto. Ji tai pareiškė jau peržengusi devyniasdešimties metų slenkstį. Tai rodo, kad ji per visą savo ilgą, sudėtingą, gražių kūrybinių laimėjimų ir sunkių netekčių gyvenimą išnešiojo širdyje didelę meilę Vilniaus miestui.

Lietuvos skaitytojui ji mažai žinoma. Ilgai jos vardas buvo nepopuliarinamas ir sovietinėje Baltarusijoje, nes buvo emigravusi, gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. Susidomėjau N. Arseneva kai pradėjau labiau tyrinėti lietuvių ir baltarusių literatūrinius ryšius. Ji iš karto pateko į mano akiratį, nes praktiškai pirmąją savo gyvenimo dalį praleido Vilniuje, čia daug rašė, bendradarbiavo Vilniuje leidžiamuose baltarusiškuose laikraščiuose „Naša dumka" (Mūsų mintis), „Maladoe žyce" (Jaunas gyvenimas), žurnale „Kolosse" (Varpos), tapo ir populiari poetė.

Žurnale yra ir kitų įdomių ir aktualių publikacijų.

Žurnalo leidybą dalinai remia Medijų rėmimo fondas.