Žurnalo „Variety" korespondentas Rytų ir Centrinei Europai Nickas Holdsworthas viešėdamas Vilniuje papasakojo tokią istoriją: „Vienas mano bičiulis svajojo tapti žurnalistu, bet ten, kur jis gyveno, nebuvo geros žurnalistų mokyklos, tad jis tapo archeologu. Aš visada svajojau tapti archeologu, bet ten, kur gyvenau aš, nebuvo archeologijos mokyklos, tad teko tapti žurnalistu".

Ši istorija man labai patiko ir ne vien todėl, kad kadaise irgi mąsčiau apie archeologiją, bet taip ir nenuėjau laikyti stojamųjų egzaminų į šią specialybę.

Sakyčiau, žurnalistikos palyginimas su archeologija yra ne iš blogiausių. Net atvirkščiai - jis yra labai taiklus. Vaizdžiai tariant, ir archeologas, ir žurnalistas bando atkasti istoriją. Ir archeologas, ir žurnalistas dirba tam, kad istorija liktų žmonių atmintyje. Žinoma, galbūt šiame palyginime daugiau žodžių žaismo nei esminių panašumų, tačiau šis palyginimas vis vien yra vertas dėmesio.

Kitas svečias iš Didžiosios Britanijos, žurnalistas ir kino industrijos ekspertas Michaelas Gubbinsas viešoje paskaitoje Vilniuje priminė dar vieną svarbų žurnalistinio darbo principą. „Žurnalisto užduotis atrasti ir papasakoti istoriją, kurios dar niekas nėra papasakojęs", - pažymėjo jis. Žinoma, šiandien tokiame principe yra nemažai idealizmo, nes informacinė erdvė tampa vis globalesnė ir joje vis mažiau vietos lieka tikrai originalioms ir negirdėtoms istorijoms. Iš kitos pusės, galbūt tai tiesiog postmodernistinis mūsų dienų dvelksmas. Istorijas žurnalistikoje keičia greita informacija, o apybraiža, bent jau Lietuvos žiniasklaidoje, tampa mirštančiu žanru.

Tačiau esu įsitikinęs, kad geros istorijos ir šiandien atrastų savo skaitytoją, o geri žurnalistai bent jau svajos atrasti ir papasakoti istorijas, kurias dar niekas nėra papasakojęs. Geri žurnalistai, kaip ir archeologai, žino, kas tai yra - atradimo džiaugsmas.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2013-04-08 10:30

Atgal