Pirmadienį mes paminėjome jau 23-ąsias Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metines. Tai proga dar kartą priminti, kad laisvas žodis yra viena iš būtiniausių Laisvės sąlygų. Laisvas žodis taip pat yra ir svarbi vertybė, kuri neretai padeda išsaugoti visas kitas vertybes.

Verta prisiminti, kad cenzūra Lietuvoje buvo panaikinta 1990 metų vasario 9 d., t. y. mūsų valstybei dar oficialiai neatkūrus Nepriklausomybės. Žodžio laisvė simboliškai pramynė kelią ir politinei bei valstybinei Laisvei.

Žinau, kad daugeliui žurnalistų Kovo 11-oji yra ypatinga šventė. Kalbu apie tuos, kas 1990-91 metais jau aktyviai dirbo visuomenės informavimo priemonėse. Kritiniais laikotarpiais žurnalistų vaidmuo ypač išauga. Vyresni kolegos prisimena, kaip tais neramiais metais būdavo išgraibstomi laikraščiai, kokį stiprų laisvo žodžio poreikį jautė visuomenė. Neatsitiktinai per tragiškus 1991 metų įvykius sovietinė kariuomenė savo taikiniais pirmiausiai pasirinko Spaudos rūmus, Televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą.

Šiandien kalbame apie žodžio laisvę kaip apie savaime suprantamą reiškinį. Nekalbame apie cenzūrą, tačiau tai nereiškia, kad žurnalistai Lietuvoje nesusiduria su ideologinių apribojimų problemomis. Šiandien savo sąlygas jiems neretai diktuoja leidėjų interesai, žiniasklaidos priemonės tampa „ginklu" politinėje kovoje, jos yra naudojamos, siekiant manipuliuoti visuomenės nuomone. Verčia nerimauti ir tai, kad šiandien vis dažniau pranyksta riba tarp žurnalistikos ir ryšių su visuomene.

Belieka tikėtis, kad paminėtos nūdienos problemos ankščiau ar vėliau bus išspręstos (ir čia ypač svarbi būtų aktyvi žurnalistų bendruomenės pozicija). Kol kas gi reikia tiesiog nepamiršti, kad laisvas žodis yra Laisvės pagrindas - ne tik globalios (politinės), bet ir vidinės (pilietinės).

Paskutinį kartą atnaujinta: 2013-03-18 10:31

Atgal