Pripažįstu, kad šio teksto pavadinimas gali kiek klaidinti. Kai kalbama apie žurnalistų tylėjimą, dažniausiai turima galvoje bandymą ką nors nuslėpti nuo visuomenės. Tokia formuluotė ypač patinka sąmokslo teorijų gerbėjams. Tačiau aš noriu čia pakalbėti apie kitą reiškinį - apie tylėjimą, kurį sąlygoja gilūs asmeniniai išgyvenimai.

Neseniai teko perskaityti Teresos Fitzherbert apybraižą „Žurnalistai ir trauma: vaizdai, kurių negali pamiršti". Paminėtame tekste kalbama apie išgyvenimus, kuriuos patiria žurnalistai dirbantys ekstremaliomis sąlygomis ar rašantys galinčiomis psichologiškia traumuoti temomis. Žinoma, labiausiai tai tinka karo žurnalistams, kurie važiuoja ten, kur kasdien susiduria su kitų žmonių kančia ir skausmu bei patys rizikuoja savo gyvybe. Tačiau ne tik jiems tenka patirti potrauminį streso sindromą...

Žurnalistai dažniausiai gauna daugiau informacijos, nei kiti žmonės. Ne visada ši informacija yra maloni. Reporteris rašantis apie nusikaltimus ir nelaimes irgi kiekvieną dieną susiduria su traumuojančia informaciją.

Dažnai tenka girdėti, kad žurnalistai neturi jausmų (o galbūt tiesiog užsiauginę storą odą), kad jie maitinasi svetimomis nelaimėmis. Tačiau tai yra tik paviršutiniškas požiūris, kuris formuojasi dėl to, kad patys žurnalistai nėra linkę kalbėti apie savo išgyvenimus. Žurnalisto profesija dažnai reikalauja šalto, nešališko žvilgsnio, tačiau tai nereiškia, kad dalykai, apie kuriuos rašo žurnalistas, visiškai jo neveikia ar neužgauna. Žurnalistas apie tai tiesiog tyli.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2013-05-27 11:25

Atgal