Redaktoriaus žodis

Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje pradėjo veikti LŽS nario ir žinomo dailininko Kęstučio Šiaulyčio akvarelių paroda „Mūsų šventovės".

„Džiaugiuosi, turėdamas galimybę eksponuoti akvareles tokioje taurioje, iškilioje mokymo įstaigoje, pristatyti savo kūrybą Seminarijos bendruomenei. Visos čia rodomos akvarelės sukurtos plenere - tiesiogiai stebint kraštovaizdį, bažnyčių architektūrą, šventorių erdves, dalyvaujant tos dienos, to laiko būtovėje, - sako K. Šiaulytis. - Savo kūrybiniame archyve radau apie šimtą darbų, kurie atitiktų šios parodos idėją. Didžiuma, sukurti ekspedicijose ir pleneruose, lankant mažuosius miestelius - bažnytkaimius, kur mūsų šventovės, yra svarbiausi miestelių išvaizdą ir istoriją lemiantys pastatai. Keliaudamas po Lietuvą, tarsi iš naujo, kitaip, stebėjau bažnyčias, sakralinius paminklus, turėdamas galimybę, šalia jų praleisdavau daug kūrybinių valandų. Iš šio laikotarpio parodoje eksponuojami keletas darbų".

AKVARELINĖS KŪRYBOS SUBTILUMAI

„Mano akvarelinės kūrybos vieną svarbiausių temų - Lietuvos bažnyčių, sakralinių erdvių ir paminklų vaizdavimas, - atvirauja K. Šiaulytis.- Ši tema domino ir domina ne vieną dailininką. Mano pasirinktas kelias - plenerinė kūryba, tai atviras, tiesioginis bendravimas, akistata su tapomu objektu. Akvarelinė tapyba įgalina dailininką jautriai, tarsi muzikos instrumentu garsą, pagauti stebimos erdvės vizualinius niuansus, subtilią gamtos, architektūros, istorijos, žmonių gyvenimų jungtį".

Taip, dabar galima drąsiai sakyti, kad K. Šiaulytis tapo vienu iš produktyviausiai dirbančių akvarelininkų Lietuvoje.

„Kūryba atvirame ore - plenere, tai kartu ir darbas, ir poilsis. Vieni dailininkai pleneruose ieško įkvepiančių kraštovaizdžių, gaudo gamtos permainų nuotaikas, spalvas, kiti, turi ir platesnių interesų, keliaudami su molbertu, dar domisi ir krašto istorija, kultūriniu palikimu. Aš priklausau šiai, antrajai dailininkų grupei, - tvirtina K. Šiaulytis. - Pleneras yra tarsi savitas nuotykis, dailininko kūrybinė akistata su gyvenimo tikrove, galimybė pajusti ne tik būties akimirkos žavesį, bet ir medituoti istorinį, kultūrinį aplinkos klodą".

K, Šiaulytis kuria ne vien tik gamtoje. Jį domina ir interjerai, ypač senų bažnyčių pastatų.

„Bažnytėlių vidinė erdvė - neprilygstamo savitumo, dvasinio jaukumo buveinės. Eilinę dieną bažnytėlėje tik tu, ir duris atrakinusi raktininkė, tačiau visada jauti nenusakomą aplinkos pilnatvę - tarsi čia būtų susirinkę šimtai angelų! Tai - niekur kitur nepatiriamas įspūdis! - džiaugiasi K. Šiaulytis. - Be abejo, dailininką vilioja ir vizualiniai bažnytėlės artefaktai - altorių apdaila, skulptūros, paveikslai, šventųjų ikonografija. Kartais, smalsaujantį dailininką kunigas pakviečia pasižvalgyti zakristijoje, iš varpinės bokšto, patyrinėti vargonus, atveria skrynias, kuriose laikomos bažnytinės vėliavos. Šviesūs tokio bendravimo prisiminimai!"

CIKLAS „VILNIAUS BAŽNYČIOS"

K. Šiaulytis gimė Skaudvilėje, mokėsi Naujoje Akmenėje, Šiauliuose, tačiau daugiausia metų gyveno ir dirbo Vilniuje. 2001 metais K. Šiaulyčiui kilo idėja sukurti akvarelių ciklą "Vilniaus bažnyčios". Šioje parodoje - vienuolika ciklo akvarelių. Keletą akvarelių jis nuliejo specialiai šiai parodai.

„Senojo Vilniaus bažnyčios - tarsi miesto karūna. Sostinės bažnyčių akvarelių cikle, kuriame yra keliasdešimt darbų, siekiau užfiksuoti amžių sankirtos laiką. Bažnyčios glaudžia savyje miesto istoriją, tikinčiųjų maldas, jos yra tarsi dvasinės Nojaus arkos, kviečiančios saugiai pasiekti amžinybės krantus, - mąsto K. Šiaulytis. - Kartu sostinės bažnyčios tarsi tvirtovės, po baroko skliautais išsaugojusios gyvenimo sakralumą, kurio mūsų aplinkoje mažai belikę".

„Šviesu, lengva, iškilu. Koloritas, subtili, plačių potėpių Kęstučio Šiaulyčio tapysena, praturtinta jautria grafika dvelkia šventos ramybės ir dangaus atverties pajauta", - apie parodoje eksponuojamas akvareles sako LŽS ir NŽKA narys, žinomas menotyrininkas Albertas Vaidila.

PLOKŠČIŲ BAŽNYČIOS ŠVENTORIUJE

Kolega K. Šiaulytis neapsiriboja vien tik Vilniumi. Jį dažnai gali sutikti įvairiose etnografinėse ekspedicijose, pleneruose Žemaitijoje, Dzūkijoje kaip ir Aukštaitijoje ar Sūduvoje.

Atmintin įstrigo toks vaizdas: skaičios vasaros saulės nušviestas Plokščių bažnyčios šventorius, čia sėdintis aukštas, gražiai nuaugęs, garbanota barzda pasidabinęs vyras, lengvais vandeninių dažų potepiais ant popieriaus lakšto perteikiantis aplinkos grožį...

Buvome tada „Versmės" leidyklos surengtoje kraštotyrinėje ekspedicijoje. Aš laksčiau po Plokščius, rinkdamas medžiagą būsimoms publikacijoms. Praeidamas pro bažnyčią, sustodavau ir prie akvareles liejančio kolegos, dailininko Kęstučio Šiaulyčio. Nors darbai vijo, pastovėdavau ir ilgėliau. Jau labai būdavo įdomu stebėti, kaip kolega Kęstutis kelias lengvais judesiais sugebėdavo perteikti ne tik tai ką mato - į dangaus žydrynę smingantį bažnyčios bokštą, šventoriaus vartų mūrą, ar kokią įdomesnę šventoriaus tvoros detalę. Jo akvarelės vertė susimąstyti, jose ne vien tikrovė, ji visada būdavo su kažkokia paslaptimi, įspūdžiu, suvirpinančiu širdį.

ŽURNALISTŲ NAMUOSE

Atmintin įstrigo ir Kęstučio Šiaulyčio paroda - išpažintis „Vakar, šiandien, rytoj", veikusi Vilniuje, Žurnalistų namuose. Joje įdomūs, intriguojantys koliažai, visuomeninį skambėsi turinčios karikatūros, šmaikštūs komiksai, subtilūs šaržai, akį traukiantys atvirukai, spaudos dizainas, žaismės...

„Mane asmeniškai pažįsta bent keturiolika tūkstančių Lietuvos piliečių - esu piešęs jų portretus „akis į akį" daugybės susitikimų erdvėse - žurnalistų renginiuose, kraštotyros ekspedicijose, pleneruose, kelionėse, pobūviuose, konferencijose, pasitarimuose. Dalis tų portretų publikuoti įvairiuose leidiniuose, veidaknygės (Facebook - red.) dalyvių puslapiuose, dalis yra ir šioje parodoje", - tada sakė K. Šiaulytis.

Pirmieji publikuoti jo piešiniai spaudoje pasirodė net prieš penkiasdešimt metų. Nuo 1972 m. jis pradėjo aktyviai bendradarbiauti humoro ir satyros žurnale „Šluota", o 1978 m. pradėjo dirbti šiame leidinyje dailininku. Nuo to laiko kolega Kęstutis labai suartėjo su žurnalistika, tapo ne tik Lietuvos dailininkų, bet ir žurnalistų sąjungos nariu. Jo humorografijos, karikatūros, iliustracijos, komiksai, tekstai buvo publikuojami ne tik „Šluotoje", bet ir kituose Lietuvos laikraščiuose, žurnaluose, užsienio humoro leidiniuose.

Senuose „Šluotos" koridoriuose ir susipažinau su Kęstučiu Šiaulyčiu. Imponavo ne tik jo sugebėjimas keliais štrichais ar potepiais išjuokti ir pašiepti visuomenės gyvenimo neigiamybes, žmogaus ydas, komiškus bruožus, meistriškai naudojant metaforą, hiperbolę, groteską, ironiją, alegoriją ar šaržo elementus. Imponavo ir jo draugiškas būdas, atviras bendravimas su žmonėmis. „Šluotoje" jis ir sustiprėjo, tapo žinomas kaip karikatūristas, šaržistas, subrendo ir kaip rimtas dailininkas.

1992 metais jau pats pradėjo leisti žurnalą vaikams „Žaliasis laikraštis". Kaip spaudos dailininkas parengė dešimtis įvairių leidinių, dailės katalogų, išleido šimtus atvirukų, keletą komiksų knygelių, surengė parodų Lietuvoje, Lenkijoje, Bulgarijoje, Kanadoje, Italijoje, kitur. Atsiradus internetui, įkūrė savo svetainę „K.K.Šiaulytis. GALERIJA". Karikatūras, škicus, stebimagrafijas nuo 2011 metų pradėjo publikuoti ir pasauliniame karikatūrų tinklalapyje „toonpool".

Kęstutis Šiaulytis studijavo dailę Šiaulių universitete. Tai jam leido aktyviai reikštis ir kaip dailės pedagogui. Jis parašė dailės vadovėlius mokykloms „Moku piešti" (2003), „Mano nauji atradimai" (2003), „Senųjų kultūrų šviesa" (2004). Parengė keliolika plastinės, kūrybinės veiklos sąsiuvinių vaikams ir moksleiviams.

„Pagal daugiametį įdirbį esu spaudos dailininkas, tačiau, kaip ne vienam dailininkui jau atsitiko - užmečiau duondavį amatą ir pasinėriau į laisvąją kūrybą, kurios viena įdomiausių sričių - plenerinė tapyba gamtoje, kelionėse", - sako dailininkas.

PAJUSTI TVYRANČIĄ DVASINĘ AURĄ

„Mažo miestelio bažnyčia - tai per šimtmečius puoselėtas valstietiškos, sodietiškos parapijos gyvenimo centras. Buvoji tokios bažnytėlės šventoriuje, stebi šventyklos architektūrą, skaitai paminklinius koplytstulpių, antkapių įrašus - pajauti čia tekant praeities gyvenimą, kuris nepasibaigė - sustojo tik mūsų akims regimoje realybėje, - dalinasi įspūdžiais K. Šiaulytis. - Kažkada šią bažnytėlę statę, globoję kunigai ir parapijiečiai, saugo ją ir dabar, perkėlę kartu su savimi - amžinybėn. Mažųjų miestelių bažnyčių šventoriuje visada malonu ilgiau svečiuotis, tad piešimas ir tapymas tampa pretekstu čia užtrukti, medituoti praeitį, čia tvyrančią dvasinę aurą".

K. Šiaulytis jau keliasdešimt metų keliauja po Lietuvą, įvairiais metų laikais kojomis išvaikščiojo šimtus kilometrų, akvarelėse įamžindamas tuos vaizdus, kurie patraukė jo pastabią akį. Jis jau išleido autorinius akvarelių reprodukcijų atvirukuose rinkinius „Vilnius" (2001), „Žemaitija", „Varnių regioninis parkas" (abu 2002), „Gargždai" (2005), "Šilalės kraštas"(2018). Ir visuose juose gali išvysti ir bažnyčių bokštus.

„Keliaudamas po Lietuvą stebiu vis neblėstantį žmonių poreikį kurti gražią, taurią aplinką, saugoti praeities sakralinius paminklus, šventvietes. Vietiniai aprodo ir neseniai atrastas dvasinių energijų šventvietes, kurias jau paženklino koplytstulpiais, kryžiais, ir per sovietmetį užmirštus, apleistus, dabar atstatytus ir atnaujintus paminklus, - sako K. Šiaulytis. - Tokiose šventvietėse norisi pabūti neformaliai. Intuicija, o gal ir kiti kokie vidiniai instrumentai, padeda pajausti tokių vietų ypatingą dvelksmą, taurumą. Savita, sakyčiau meninė gamtinės aplinkos pajauta ir religinio gyvenimo patirtis sukuria netikėtą dermę, tokią regos jungtį, kuri tiesiog kviečia kūrybai".

K. Šiaulyčio paroda Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje (Kalvarijų g. 325) verta aplankyti.

Palinkėkime kolegai Kęstučiui neblėstančios energijos ir kūrybinės sėkmės.