2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Radijas

*print*

Archyvas :: Radijuje jautrias temas perteikianti žurnalistė Ieva Balsiūnaitė: garsu gali sukurti visą pasaulį

2021-12-04
 
Ieva Balsiūnaitė. J. Stacevičiaus nuotr.

Ieva Balsiūnaitė. J. Stacevičiaus nuotr.

Miglė Savickaitė

 

Niujorkas, Paryžius, Montevidėjas, Stambulas. Žurnalistei Ievai Balsiūnaitei teko pagyventi įvairiose pasaulio vietose, bet galiausiai ji grįžo į Lietuvą. Dabar užsienio naujienų redaktore LRT RADIJUJE dirbanti I. Balsiūnaitė kuria dokumentinį kiną, yra dirbusi su CNN, į žmogaus teisių temas gilinosi Prancūzijoje. Žurnalistė dažnai dirba ten, kur krypsta pasaulio ir žmogaus teisių aktyvistų akys. „Noriu būti istorijų pasakotoja, o ne tik prie kompiuterio stebėti pasaulį", - sako I. Balsiūnaitė.
- Neseniai dvi savaites dirbai Jordanijoje, kur pabėgėlių stovyklos jau yra tapusios miestais. Kodėl pasirinkai būtent šią šalį migrantų krizei nagrinėti?
- Atsižvelgiant į Jordanijos istoriją juokaujama, kad ji „pastatyta ant pabėgėlių" - per pastarąjį dešimtmetį ji tapo namais ir daugybei nuo karo pabėgusių sirų. Būtent dabartinė padėtis Lietuvoje paskatino imtis migracijos temų ten - norėjau pažvelgti, su kokiais iššūkiais susiduria pabėgėliai, vietos gyventojai, institucijos. Žinoma, Jordanija ir Lietuva labai skirtingos, bet yra universalių taškų, kur galime rasti panašumų. Situacija Lietuvos ir Lenkijos pasienyje yra be proto sudėtinga ir čia, matyt, reikėtų filosofams spręsti, kurie sprendimai yra teisingi, o kurie ne. Bet, mano nuomone, per mažai dėmesio sulaukia pasienyje įstrigę žmonės - daug kalbama, kad jie yra politinis ginklas, kad nereikia jų gailėti, reikia atstumti. Humanitarinė krizė egzistuoja ir laikui bėgant, matyt, tik gilės. Orai šąla, situacija blogėja, o žmonės įstrigę miškuose - jie neturėtų būti palikti antroje vietoje. Tuo metu Jordanijoje pastebėjau labai daug žmogiškųjų aspektų.
- Galbūt ką nors iš Jordanijos būtų galima pritaikyti Lietuvoje?
- Jordanijoje daug pabėgėlių gyvena neformaliose stovyklose - palapinėse, suformuotose iš celofaninių maišų, kilimų ar užuolaidų. Jordanija tikrai nėra rojus, pabėgėliai gyvena skurde, gauna minimalią paramą, yra daug biurokratinių iššūkių - instituciniu lygiu vargu ar iš to galime ko nors išmokti. Bet žmonių solidarumo tikrai labai daug. Pavyzdžiui, kai pasakiau jordaniečiams, kad vyksiu į tas stovyklas, jie įdėjo drabužių, maisto, tris futbolo kamuolius ir pompą.
Neformaliose palapinių gyvenvietėse sirai įsikuria prie žmonių ūkių, iš jų prisijungia vandenį, eina dirbti jų laukus, taip užsidirba duonai - vietos gyventojai jiems labai padeda. Taip žmogus nesijaučia gavęs pinigų už nieką, ir tai yra būdas padėti jam išsilaikyti, įgauti naujų įgūdžių. Jordaniečiai ir sirai yra kaimynai. Kaip mes ir baltarusiai. Mes esame pasiruošę priimti tuos, kurie bėga nuo Lukašenkos režimo: mūsų panaši kultūra, esame gana panašūs. Kai matome žmones iš Sirijos, Irako, suveikia „kito" baimė, to turime daug. Tai matėme 2015-2016 m. ir dabar, girdint retoriką apie hibridinę ataką, „kito" baimė dar labiau išryškėja.
- Galbūt matai, kaip žiniasklaida gali padėti šią baimę mažinti?
- Kai viskas prasidėjo, labai išryškėjo retorika, kaip kalbame apie migrantus. Ar žmogus gali būti nelegalus? Kas yra nelegalus žmogus? Tai yra žmogus, kuris neteisėtai kirto sieną, bet jis pats nėra neteisėtas. Manau, kad šiuos dalykus reikia atskirti. Pareigūnai sąmoningai naudoja tą retoriką, bet mes, žurnalistai, gebame ją filtruoti, kai pateikiame informaciją. Todėl vasarą su kolega ir ekspertais rengėme gaires, kaip kalbėti migracijos temomis. Manau, labai svarbu ne aklai perduoti tai, ką sako institucijų pareigūnai. Su visa pagarba jiems.
- Projekte „Relokantai: Išgyventi Minską" dirbai ir su iš Baltarusijos į Lietuvą pabėgusių žmonių istorijomis. Kokie dalykai, liekantys už pagrindinių naujienų antraščių, išryškėjo?
- Su kolega Benu Gerdžiūnu šiame projekte labai daug dėmesio skyrėme psichologiniams ir emociniams išbandymams, kuriuos patiria į Lietuvą persikėlę baltarusiai. Daugelį persekioja išgyvenusiojo kaltė. Gyvendami čia jie jaučiasi saugūs, bet saugūs kitų sąskaita - draugų, kurie už grotų, ar šeimos narių, kurie turi slapstytis. Be to, tai, kas turėjo būti laikina, jiems tapo nauju pastovumu. Kartu reikia statytis gyvenimą iš naujo ir tai daryti, nors patyrei įvairių traumų, nes galbūt sėdėjai izoliatoriuje ir buvai kankinamas. Tie emociniai išbandymai yra labai ryškūs.
- Dažnai dirbi su temomis, kurios nėra emociškai lengvos. Kaip jas pasirenki?
- Noriu sujungti tris dalykus: žurnalistiką, žmogaus teises, su kuriomis siejasi didžioji dalis mano darbų, ir dokumentinį kiną. Tai yra taškai, kurie jungia mano profesinę veiklą, man rūpi migracija, reprodukcinės, pilietinės teisės, noriu tai nagrinėti. Žmogaus teisės pastaraisiais metais tapo madingos, bet man norisi į tai daugiau pasigilinti, nes yra galybė problemų. Pavyzdžiui, Afganistanas - apie jį kasdien kalbėjome rugpjūčio pabaigoje, rugsėjį. Ir viskas, lapkritį atrodo, kad Afganistano nėra. Kam rūpi? Moterys? Talibanas? Tarsi jau nebesvarbu. Žmogaus teisių temos nėra lengvos ar tos, kurios susilaukia daug paspaudimų. Bet man norisi apie jas kalbėti, kad jos nedingtų iš akiračio, nes žmonės gyvena, jų istorijos gyvos.
- Įvykių sūkuryje dažnai atsiduri viena, nebijai vykti į karštuosius kraštus, didelės rizikos protestus. Ir Jordanijoje lankeisi be kolegų. Ar tokiose situacijose jautiesi saugi? Kaip į tai reaguoja aplinkiniai?
- Man nebaisu, nes tik atlieku savo darbą. Kai lankiausi protestuose dėl abortų draudimo Lenkijoje, sulaukiau labai daug žinučių, pusseserė rašė, kad būčiau atsargi, nes ten yra peiliais ginkluotų riaušininkų, provokatorių. Kai kažko nežinome, įsivaizduojame, kad ten labai baisu ir pavojinga. Nuvykusi imiesi apsaugos priemonių, pasveri rizikas ir neini aklai, vedama romantizmo. Natūralu, kad kai žmonėm rūpi, jie nori apsaugoti, patarti. Nors kai vasarą buvo kilusi mintis važiuoti į Afganistaną, galvojau, kad tėvams turbūt nesakyčiau.
Vykti į įvykių centrą - labai svarbi darbo dalis. Viena - įvykius stebėti, sėdint prie kompiuterio Vilniuje, visai kas kita - pačiai įvertinti situaciją, pajausti. Jei galėčiau, kiekvieną savaitę važiuočiau į kitą vietą ir iš ten ruoščiau informaciją. Man daug kas smalsu ir įdomu, noriu būti istorijų pasakotoja, o ne ta, kuri prie kompiuterio stebi pasaulį. Noriu pažinti pasaulį, jį geriau suprasti, leisti žmonėms pasakoti savo istorijas, leisti žmones išgirsti. Neįsivaizduoju, kaip galėtų būti kitaip.
- Esi dirbusi televizijoje, kuri dokumentinį kiną, o dabar naujienas praneši radijuje. Ar įmanoma visavertiškai perteikti tai, ką matei ir pajautei, pasitelkiant tik garsus?
- Manau, kad radijas yra puiki istorijų pasakojimo forma. Garsas man dar palyginti nauja forma, nes su vaizdu esu dirbusi daug daugiau, bet garsas tikrai gali viską, to kasdien mokausi. Kiekviena medija atlieka tam tikras funkcijas ir kiekviena istorija gali padiktuoti, kuri medija yra tinkamiausia jai papasakoti. Vaizdu gali parodyti - tau nereikia žodžių. O garsu kito ausyse gali sukurti visą pasaulį. Tai priklauso nuo to, kiek įdedi pastangų, ar nuvyksti į konkrečią vietą, kiek prisirenki garsų, kad kuo autentiškiau tą pasaulį sukurtum. Tai didelis uždavinys ir labai žaviuosi radijo profesionalais, dirbančiais mūsų radijuje, pavyzdžiui, „Radijo dokumentikos" kūrėjai - nuostabu, kokį pasaulį jie sukuria.
 
Rubrika "Radijas" yra SRTRF projekto dalis. 

 

 


Paskutinį kartą atnaujinta: 2022-01-02 11:44
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media