Pasijuokime kartu

Senjoras Virgilijus Juodakis

PERSPEKTYVA

Kai dirbau VU Žurnalistikos katedroje, pirmakursiams tekdavo skirti užduotis padaryti nuotraukas tai portreto žanre, tai reportažiniu metodu, tai parodyti toninę ar linijinę perspektyvą. Pastarąją lengviausia padaryti fotografuojant geležinkelio bėgius. Ne vienas taip ir padarydavo. O man ne kartą teko eiti į KGB ir aiškintis, kad tokios nuotraukos man reikalingos ne kokiam ten špionažui, o studentams įskaitai gauti už linijinę perspektyvą.

BALETAS

Kai Vilniuje buvo surengtas TSRS bokso čempionatas, man darbe jau buvo nupirkti teleobjektyvai faunai fotografuoti TAIR-3, MTO- ir MTO-1000. Nutariau „sumedžioti" visus čempionato nokautus ir nokdaunus. Tinkamiausias tam pasirodė besąs teleobjektyvas TAIR-3. Ir šešta už parterio kylanti sėdynių eilė.

Iš kelių šimtų kadrų atspaudžiau 20 įspūdingiausių ir pasiūliau „Jaunimo gretoms". Patiko, oi, kaip patiko. Bet palaipsniui atvėso, nes iš po grindų kilo kilo ir iškilo abejonė - o kuri motina leis savo sūnų į boksą, kai pamatys tokį „vyrišką baletą", kai rankos, kojos ir nosis sumišai kaitaliojasi vietomis. Gausis bokso antipropoganda.

Vėl, sakė, turėsime nemažų nemalonumų. Kaip turėjome dėl Algimanto Raudonikio dainos „Skinsiu raudoną rožę". Atrodė, kad graži, melodinga. O, pasirodė, ji tikras supuvusio kapitalistinio pasaulio smirdantis šliageris. Tokie „šedevrai" gadina tarybinį jaunimą.

Tegu tarybinis boksas lieka nesugadintas...

PADĖKA

Ir dabar pasitaiko publikacijų apie ne visai priimtinus kunigų darbelius. Sovietmečiu religinė tema užplaukdavo bangomis. Kartais jos būdavo didelės ir purslotos.

Vienos tokios bangos neapsikentę, bažnyčios vadai ėmė ir parašė padėkos laišką į LKP CK. Girdi, ačiū, labai ačiū, dėkojame, kad rūpinatės mūsų kunigėlių elgesiu, geru vardu, padedate ugdyti jų gerą vardą, deramą autoritetą tikinčiųjų tarpe. Tai mums labai svarbu, tai didelė Jūsų pagalba mums.

Nedelsiant tos bangos buvo nutildytos.

Kam dabar derėtų adresuoti tokią bažnyčios vadovų padėką?

KAIP MIESTE

Artėjo respublikinis kolūkiečių suvažiavimas. Visos redakcijos žvalgėsi, ką čia parašius, kur rasti gerą temą ir taip atsiliepti į suvažiavimą.

„Švyturyje" dirbusio Tado Tesecko (1958-1972) akis užkliuvo už ELTOS paskelbtos kelių eilučių žinutės „Gyvename kaip mieste". Tadas pasiūlė man pasidarbuoti su šia tema - ir vaikų darželį stato, ir skalbyklą, vonios yra, parduotuvė...

Mielai sutikau ir nuskubėjau į „Draugo" kolūkį Radviliškio rajone. Pirmininku čia buvo toks Malinauskas. Taip, sakė jis man, gyvensime kaip mieste kai padarysime visa, ką esame sumanę. O kol kas vaikų darželiui, va, tik viena mašina silikatinių plytų atvežta krūvoje guli, keturi kuoliukai žymi pamatų kampus. Vieną skalbimo mašiną jau atsivežėme, montuojame. Parduotuvė rajkoopsąjungos, ne mūsų. Batų remontas? Smulkmė, ne miestas.

Taip kalbėjo man kolūkio „Draugas" pirmininkas Malinauskas prieš 50 metų. Berods, tas pats, kuris dabar yra sukūręs Grūto parką. O dėl ELTOS žinutės, sakė, aš jų korespondentui sakiau gyvensime kaip mieste, o ne gyvename.

Grįžau musę kandęs. T.Teseckas  nepatikėjo. Po manęs dar siuntė Juozą Grikienį. Tokia gera tema tokiai progai... Nors kas nors gali tikti. Po jo dar siuntė etatinį fotoreporterį Ilją Fišerį. Bet ir jis grįžo tuščias.