Pasijuokime kartu

Atrodo tik vakar mūsų pasaulį paliko kolega Arnoldas Čaikovskis (1937-2010). Per 30 savo darbo metų jis triūsė laikraščių ir žurnalų redakcijose. Dešimt iš jų dirbome kartu „Tiesos" laikraštyje. Jis buvo produktyvus žurnalistas, rašė įdomius reportažus, apybraižas. O kai, anot jo, gyvenimas apkarsdavo, imdavosi satyros žanro. Rašydavo humoreskas, groteskus, feljetonus, pamfletus. Ši humoreska paimta ir jo humoro ir satyros knygos „Kas pyksta", tam ragai dygsta" (1999). Tuo metu jis tikrai nežinojo, kad jo keliais dabar eis kolega Jeronimas Laucius...

Vytautas Žeimantas

VUNDERKINDAS

Humoreska

Arnoldas Čaikovskis

Atsitiko labai keista istorija.

Atėjęs į psichiatrinę ligoninę užrašyti interviu su vyriausiuoju gydytoju, kabinete prie darbo stalo išvydau kokiu septynerių metų berniuką.

- Ligoninėje eksperimentuojama, -pasakė jis. -Aš pavaduoju vyriausioji gydytoją.

Eksperimentas - rimtas dalykas, pamaniau ir mandagiai paklausiau:

-Jūs... baigėt medicinos institutą?

- Tamsta rimtai?! - nustebo septynmetis. Ir susirūpino:

- Jūs nesveikas?

- Sveikata nesiskundžiu.

- Aš taip pat visiškai sveikas! - pasakė jis. - Bet nutariau apsimesti, kad mano nervai sutrikę. Ir štai esu čia.

- Iš kur to išmokai?

- Mano teta ekonomistė. Kai redakcija užsako jai ekonomikos ar sveikatos reformos tema straipsnį, ji pirmiausia kreipiasi į nervų gydytoją. Gavusi ligos pažymėjimą, skambina instituto direktoriui: „Persitempiau, pasiremontuosiu savaitę kitą!" Paskui ima enciklopediją ir rašo, kaip respublikai iš ekonominės krizės išbristi... Taigi ir aš pailsėsiu, psichiatrinėje žinių susikaupsiu. Manot, negražu apsimesti? Kodėl? Mama ir tėtis mane trejų metų nuvedė į mokyklą ir sakė, kad aš vunderkindas! Mokykloje susižavėjo: "Šitokio amžiaus pirmoko dar niekas neturėjo, jis kelis debilus šešiamečius atstos. Naujove susidomės ministerija. Išgarsėsim..." Taip pradėjau savo lažą. Paskui mane perdavė pianistui ir dailininkui, baletmeisteriui ir kinų kalbos specialistui. Nusamdė ir štangų kilnotoją, kad mane treniruotų. Argi jūs po tokių repetitorių pats į namus parsikapanotumėte? Ir mane į namus ant rankų nešdavo... Pagaliau pasakiau sau: jau geriau beprotnamy pagyventi, negu nuo repetitorių išprotėti.

- Bet liksi be pradinio ir viduriniojo mokslo.

- Nenuogąstaukit! Gal matėt ateidamas koridoriuje vyrą su akiniais? Jis - Einšteinas, o kitas - Šekspyras! Tenai, kieme, stovi Herodotas, o ana tas - būsimos naujos partijos lyderis, už jo - reketininkų prezidentas... Su jais bendraudamas, eksternu aukštąjį mokslą užbaigsiu...

Ko tik neatsitinka labai protingų žmonių protinguose namuose. Išėjau iš jų pasisėmęs idėjų.