Pasijuokime kartu

1982-aisiais balandžio 1-ąją buvau nutaręs pajuokauti kukliai. „Vakarinėse naujienose" tarp kitų tos dienos skelbimų įdėjau tokį: „Skubiai ir pigiai parduodamas akmens amžiaus svetainės baldų komplektas ir staliukas spalvotam televizoriui." 

Dirbau tada „Tiesos" redakcijoje, bet mūsų organas su tokiais juokeliais neprasidėdavo. Kadangi budėjau prie laikraščio numerio, tai nurodžiau savo darbo telefoną. Tą vakarą į redakciją užsuko tris kartus pasaulio savigynos imtynių čempionas Česlovas Jezerskas. „Jeigu skambins koks pirkėjas, galėsi pardavinėti", - pasakiau nuobodžiaujančiam bičiuliui. Tik nesitikėjau, kad interesantų bus tokia gausybė. Toliau cituoju, ką išspausdino „Vakarinės naujienos" po savaitės. 

„Iki 200 skambučių dar skaičiavome. Į talką ateidavo ir kiti tą vakarą dirbę tiesiečiai. Paskui pasidarė pikta dėl savo pokšto ir trumpai atsakinėjom: „Baldai parduoti. Staliukas taip pat!" 

Pirmieji, kaip ir reikėjo tikėtis, į skelbimą atsiliepė pokštininkai. Vyriški ir moteriški balsai siūlė originalius baldus mainyti į dinozaurų kailius, akmeninius kirvukus. Kai nedrįsdavo skambinti suaugusieji, atakavo vaikai: „Dėde, ar jūs pats irgi iš akmens amžiaus?" Studentai teiravosi, gal išpardavęs baldus ir urvą išnuomosiu? Žodžiu, juokavom, kol prasidėjo rimti pokalbiai. Keletą dialogų pacituosiu:

- Jūs parduodate akmens amžiaus baldus?

- Taip.

- Kas įeina į komplektą?

- Dvigulė akmeninė lova, akmeninė sekcija, spinta, akmeniniai foteliai ir, žinoma, staliukas televizoriui...

- Kelerių durų spinta?

- Ketverių.

- Ar lova gerai išsilaikiusi?

- Truputį girgžda akmeninės spyruoklės.

- Kiek prašote?

- Norėčiau 10 tūkstančių.

- Dėl kainos tarsimės vietoje. Kur atvažiuoti?

Ir žmonės važiavo. O paskui pyko, kad atvykę nurodytu adresu atsidūrė sostinės Centriniame pašte.

Štai kitas pokalbis:

- Ar jūsų akmeninis staliukas tikrai tinka spalvotam televizoriui?

- Na, galima statyti ant jo ir nespalvotą, bet spalvotam televizoriui tinka geriau.

- Koks staliuko svoris?

- Apie 200 kg.

- O kokio meistro darbas?

- Nežinomo. Anais laikais dar ne visi meistrai vardus turėjo.

- Kur galėčiau pamatyti staliuką?

- Aš užvešiu parodyti. Koks jūsų adresas?

- Vilnius, K.Būgos gatvė...

- Po darbo valandų laukite. Jaučiu, kad jūs esate tikra senųjų baldų žinovė ir gerbėja. Staliukas jums patiks...

Trečiasis pokalbis:

- Ar jūsų baldai tikrai akmens amžiaus?

- Taip.

- Kaip galite įrodyti?

- Ant sofos, fotelių yra iškirstos datos.

- Kokios spalvos baldai?

- Rusvi. O šviečiant saulei spalva kinta. Sakykit, kodėl jūs nesidomite kaina?

- Neturėčiau pinigų, neskambinčiau. Manau, toliau pokalbis ne telefoninis. Kur atvažiuoti?

Jau baigus darbus, apie 22 val., nuaidėjo dar vienas skambutis. Supratau, kad ir mano draugui Česlovui jau nusibodo pardavinėti baldus: „Kuriame aukšte jūs, gerbiamoji, gyvenate? Trečiame? Tai su visais baldais nugarmėsite į pirmą." 

Turėjau keliolika adresų, pavardžių, telefonų numerių. Galbūt dar ir šiandien tie mano klientai laukia, kada atvešiu akmeninį staliuką, parodysiu rečiausius pasaulyje baldus. Būkite kantrūs, laukite! O belaukdami kur nors nusipirksite seną akmeninį kirvuką ar girnapentę. Jais taip pat galima pasididžiuoti prieš kaimynus, pažįstamus, gimines...

 

 

P.S. Atsiprašau Vilniaus „Draugystės" knygyno darbuotojų, kurių telefono numeris nuo manojo skiriasi tik vienu skaičiumi. Joms taip pat teko pabendrauti su keliom dešimtim baldų pirkėjų."

„Vakarinės naujienos", 1982 m. balandžio 8 d. 

 

(Bus daugiau)