Vladas niekaip negali užmigti. Praslenka valanda, kita. Neiškentęs užsimauna kelnes ir pėdina pas miestelio vaistininką. Šis sako, jog nuo nemigos dabar vaistų neturįs.

- Duok kokių nors, - maldauja Bradas.

Gavęs ,,kokių nors" apsidžiaugia ir - namo.

Po geros valandėlės skambutis. Vaistininkas teiraujasi, ar vaistai veikia. Vladas atsako, kad taip.

- Tai ko nemiegi?

- Vis bėgioju laukan. Viduriuoju. Kokios ten „čemeryčios" man užfundijai?

- Juk prašei - ,,kokių nors". Jeigu veikia, tai gerai, - džiaugiasi vaistininkas.

- Anoks čia gerumas. Užmigti negaliu.

- Užmigsi, juk ne kartą sakiau, kad prieš miegą reikia pavaikščioti, pabėgioti.

42.

Bradas: - Ko per visą gyvenimą neišmokstama?

Pranelis: - Patylėti...

43.

Pranelis: - Kokie linkėjimai padoriausi?

Vladas: - Geriausi linkėjimai žmogui - išlikti žmogumi: nenužmogėti, nesugyvulėti.

44.

Per Vlado gimtadienį susirinko nemažai svečių. Ir ne tik valgytojų, gėrikų, bet ir mėgėjų pakalbėti - pagirti šeimininką, „gaspadinę", vaikučius.

Kiloja taureles, čiulba ulba kalbeles. Tik Vladas tyli, murkso. Kaimynė Spitrienė sunerimsta:

- Kodėl, tamstele, nekalbi? Gal rūpesčių, taigis taigis, turi?

- Ne, neturiu. O kalbėti negaliu, nes kai kas nors kalba, tai visi kiti plepa, klega. Kai aš pradedu kalbėti, visi nuščiūva. Pasijaučiu labai, labai nepatogiai ir pamirštu, ką benorėjęs pasakyti. O jei nežinai, ką pasakyti, tai geriau ir nieko nesakyti, šimts pypkių.

45.

Spitrienė: - Pliurpia čia visi visokius niekus. Pasakyk, tamsta Vladai, ką nors protingesnio.

- Nepasakysiu.

- Kodėl taip branginiesi? Nesididžiuok, taigis, taigis...

- Nei aš branginuosi, nei didžiuojuosi. Nesakysiu, manęs čia niekas nesupras, šimts pypkių.

- Kodėl nesupras? Žiūr - kiek daug mokytų asabų.

- Mokytų tikrai regiu. Bet aš knygiškai kalbėti nemoku. Parodyk man mokytą ne iš knygų - iš galvos, tad pabandysiu pašnekėti ir aš.

46.

Bradas: - Visi jūs čia galvoti, dedatės viską žiną, tai gal malonėtumėte, šimts pypkių, pasakyti, ko nebūna per daug siekiant laimės?

- Pinigų, proto, vaikų, - bando atspėti...

- Kai kam gal ir taip. Pinigai svarbus dalykas, bet juk pinigai mūsų krašto nelaimė. Mat jų visada būna arba per daug, arba per mažai. Vis negerai. O ar girdėjote, ką nors, kada nors besiskundžiant, kad jis turįs per mažai proto. Jei čia yra tokių, bandysime padėti. Tylite. Kiek Dievas davė, tiek ir užtenka? Nesivarginkite, nespėliokite - pasakysiu pats: niekada niekam per daug nebūna - meilės.

47.

Bradas: - Smagiau sakyti kalbas per jubiliejus, negu per šermenis...

48.

Bradas: -Turėdamas galvoje tai, ką norėjau pasakyti, aš ir baigiu savo kalbą...

49.

Pranelis: - Ai-ai, va-ja-jai... Pražuvo banke mano pinigai...

- Visas maišas? Milijonai?

- Durniau - centų, gal koks pora šimtų.

50.

Vladas išlydi svečią, sakydamas, jog tatai daro su malonumu. O svetys:

- Ką jūs, ką jūs. Ir man malonu. Nereikia vargintis.

- Koks čia vargas? Svečią visada, šimts pypkių, smagu išlydėti...