Nuomonių barometras

Praeitų metų pabaigoje VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto diskusijoje, skirtoje dvejiems Andriaus Kubiliaus vyriausybės darbo metams, iš vieno Ūkio ministerijos atstovo lūpų nuskambėjo pasigyrimas, jog be kita ko šios vyriausybės pasiekimas yra „honorarų įsodrinimas". Toks pareiškimas mane labai užkabino - dėl dviejų priežasčių.

Pirmiausiai, apie honorarų įsodrinimą, o tiksliau - apie mokesčių autoriams, dirbantiems pagal autorinę sutartį, kėlimą buvo kalbama kaip apie savotišką pinigų „traukimą iš šešėlio". Atseit, tuoj žurnalistai pradės mokėti mokesčius kaip visi normalūs žmonės bei taip prisidės prie biudžeto lėšų kaupimo. Skaityk - sutramdyta dar viena „privilegijuota klasė". Valio!.. Tiesą sakant, girdėti tokius pasvarstymus buvo nemalonu, bet tiek to.

Kitas dalykas, - tai, jog iš tikrųjų „honorarų įsodrinimo" iniciatyva pirmiausiai priklausė patiems žurnalistams. Mokėdami mažesnius mokesčius nuo autorinio atlygio žurnalistai (ir kiti laisvieji autoriai) tuo pat metu negaudavo jokių socialinių garantijų. Apie „honorarų įsodrinimą" pradėta kalbėti pirmiausiai siekiant suteikti socialines garantijas žmonėms, dirbantiems vien pagal autorines sutartis. Šios iniciatyvos priešakyje buvo ir Lietuvos žurnalistų sąjunga (LŽS).

Tačiau šiandien mes matome, jog geri ketinimai atsisuko prieš pačius žurnalistus. Vietoje pergalės džiaugsmo - nusivylimo ašaros ir faktiškai sužlugdyta autorinio atlygio už darbą sistema.

Kas gi nutiko? Situaciją geriausiai atspindėtų buvusio Rusijos ministro pirmininko ir ilgamečio šios šalies ambasadoriaus Ukrainoje a. a. Viktoro Černomyrdino plačiai žinomas posakis: „Norėjome kaip geriau, o gavosi - kaip visada".

Galima priminti, jog savo laiku autorinio atlygio už atliktą darbą principas buvo labai paplitęs Lietuvos žiniasklaidoje. Nuo honorarų buvo mokamas mažesnis (15 proc.) mokestis, negu nuo atlygio už nuolatinį etatinio darbuotojo darbą. Pasinaudodamas tuo neretas darbdavys mokėdavo etatiniams žurnalistams tik minimalų atlyginimą, o kitą atlygio už darbą dalį sumokėdavo honorarais. Tai tapo savotišku įteisintu „sukčiavimo" būdu. Nuo tokio gudravimo nukentėdavo ne tik valstybė, bet ir pats žurnalistas, kurio socialinės garantijos buvo tik minimalios, skaičiuojamos nuo oficialaus etatinio darbuotojo atlyginimo. Blogesnėje padėtyje atsidurdavo tie, kas dirbo tik pagal autorinę sutartį (pats kurį laiką buvau tokioje situacijoje) - jie neturėjo jokių socialinių garantijų. Suprantama, jog sistemą reikėjo keisti, tačiau...

Šiandien jau viskas yra kitaip. Nuo 2011 m. sausio 1 d. mokesčiai už darbą pagal autorinę sutartį išaugo dar kartą ir pasiekė anksčiau numatytą lygį. Iš mokestinės pusės beveik neliko skirtumo tarp etatinių ir neetatinių žurnalistų (tiesa, apmokestinimas kiek skiriasi priklausomai nuo to ar yra autorius susijęs kitais darbo santykiais su honorarą mokančiu darbdaviu ir ar dirba kaip etatinis darbuotojas dar kam nors kitam).

Mokesčių pakėlimas, ypač esant ekonominio sunkmečio situacijai, rimtai smogė darbo pagal autorines sutartis rinkai. Viskas prasidėjo nuo dažnai ir taip juokingų honorarų mažėjimo. Dalis leidinių tiesiog atsisakė visų neetatinių autorių paslaugų, o dalis griebėsi naujo sukčiavimo būdo - praeitų metų pabaigoje Lietuvos žurnalistų sąjungai teko reaguoti į bandymus paversti žurnalistus „verslininkais". LŽS pranešime spaudai su nerimu buvo konstatuojama, jog „jau dabar dalis žurnalistų raginami pasiimti ar jau yra pasiėmę verslo liudijimus dėl fotografavimo, vertimo, filmavimo pramoginiuose renginiuose veiklų ir tokiu būdu darbo santykiai ar jiems atitinkantys santykiai dėl nuolatinio autorinių kūrinių užsakymo fiktyviai įvardinami kaip verslas" (http://www.lzs.lt/lt/naujienos/ziniasklaida_lietuvoje/lzs_nesitaikstys_su_darbdaviais_kurie_zurnalistus_nores_paversti_verslininkais.html).

Taigi, verta susimąstyti, kokia yra mūsų pergalės kaina? Taip, dabar pagal autorinę sutartį dirbantis žurnalistas faktiškai turi tokias pat socialines garantijas, kaip ir etatinis žiniasklaidos priemonės darbuotojas (tiesa, dirbantiems TIK pagal autorinę sutartį žurnalistams garantijos skaičiuojamos nuo pusės honoraro sumos) - tai iš tiesų didelis pasiekimas. Tačiau paminėtų autorinių sutarčių yra vis mažiau ir mažiau (ir ne dėl to, kad darbdaviai susiprato ir pradėjo darbinti redakcijose neetatinius bendradarbius). Maža to, žurnalistai verčiami sukčiauti - „dirbti" fotografais, vertėjais ir pan.

Mažėjantis autorinių sutarčių skaičius, nutraukiamas bendradarbiavimas su autoriais reiškia ir mažėjanti nuomonių įvairovės lauką Lietuvos visuomenės informavimo priemonėse.

Bijau, kad mūsų „pergalei" galėtų paploti nebent legendinis karalius Piras.