Nuomonių barometras

Goda Ferensienė

LŽS narė

Kas yra demokratija mūsų Lietuvoje? Atsakau: tai valdžioje sėdintys nekompetentingi veikėjai! Nenuostabu, kad nėra stiprių lyderių. Pas mus Lietuvoje imituojama teisinė valstybė, „apglaistyta" kreivais įstatymais. Visiems žinoma, kad muitininkai, tardytojai, prokurorai tapo vientisu klanu. Gyvename teisinio nihilizmo valstybėje, nesugebančioje apginti, kad ir pavyzdžiui pedofilų „tvirkinamų" vaikų, politinė korupcijos, oligarchijos ir dar daug ko...

Tiesos sakymas tampa vis didesne vertybe, kurios pasigendame nusiaubtoje ekonomiškai, dvasiškai Lietuvoje.

Mes metų metais girdime lozungus: „dirbame žmonėms", „dirbkime kartu", „svarbiausia - žmogus"!

Beje, tikro šeimininko Lietuvoje nėra. Tokia „chebra", neturinti tęstinių papročių matosi tiesos išnykimas. O kas liko iš politiko garbės žodžio? Tai jau tik tautosaka!

Minusas didžiulis, kad Lietuvoje stiprių profsąjungų nėra (čia ne Skandinavija). Tvirtai tikiu, kad rinkėjai vėl delegatus rinks pagal sąrašus, o ne specialistus, tol Lietuva eis liūdnyn, liūdnyn...

Tiesa, klausiate, ar Lietuvoje yra socialdemokratų partija? Skubu atsakyti: nėra.

Švietimo sistemos tamsa

Švietimas - sritis, kuri atspindi visus Lietuvos visuomenės sluoksnius, nes jos procesuose dalyvauja ir tėvai, ir mokiniai bei mokytojai. Kas atsitiko? Ilgas laikas praėjo, o švietimo klausimai ir pats mokytojas tebėra užmiršti?

Keletą metų kalbame apie švietimo reformą, o ji nei krust!

Tikrų mokytojų Lietuvos mokyklose faktiškai trūksta. Be to, mokytojai yra socialiai nesaugūs. Juk mokinių skaičius mokyklose mažėja. O kas gi gali suskaičiuoti tuos viršvalandžius? Vyriausybės švietimo ministerija neeikvos savo brangaus laiko. Žymiai lengviau suskaičiuoti valdininkus - jų nedaug.

Gūžčiojo pečiais „žalieji". Kas darosi švietimo sistemoje?

Gal; ne tie žmonės valstybės biudžetą skirsto?

O kaimai nyksta, tuštėja...Ypač Marcinkonių (Varėnos raj.) gyventojai prisimena, kaip čia neperseniausiai kiekvienoje gryčioje krykštavo vaikai, gyventojai turėjo darbą (nes dūzgė lentpjūvė) Lietuvoje.

Su mokyklomis todėl taip atsitiko, kad švietimo sistemos klerkai neturi aiškios strategijos... Visi Švietimo klapčiukai be gailesčio ir atsakomybės klaba apie reformas, jų perspektyvas ir naudą. Kuo jos pasireiškia? Visai formaliais dalykais arba smulkmenomis, bet nerasite jose švietimo turinio. Vienintelė, kuri siūlė ir kūrė tautinę mokyklą - M.Lukšienė, bet niekas jos neišgirdo. Ar nenorėjo girdėti?

Štai, beje, praradome penktadalį tautos, o šalyje tebeveikia 60 savivaldybių, beveik 14 ministerijų, Seime nuobodžiauja 141 narys.

Valdžia tebedirba kaip ir anais laikais, o rezultatus „runkeliai" nulemia.

Tautau tirpsta...Vėl viskas iš pradžių - 27 metai vykdoma aukštojo mokslo ir sveikatos reforma, prasideda rietenos, kenčia moksleiviai, kenčia ligoniai - jokio konkretumo.

Aš siūlyčiau vietoj rietenų (kas ką padarė, nieko nepadarė) „runkeliams" būtų ką nuveikė nueinanti valdžia, ką pavyko ir ko nepavyko įgyvendinti. Be to, patikrinti kurios programos turi tęstinumą, kurios neturi.

Kas yra demokratija mūsų Lietuvoje?

Atsakau: tai valdžioje sėdintys nekompetentingi veikėjai! Nėra stiprių  lyderių. Nevykdant desovietizacijos (slepiant archyvus, nutylint) Lietuva vardan asmeninės gerovės ir „garbės". Daug kalbama apie pilietinę visuomenę. Ji yra, bet ji murkdosi apačioje, kapstosi dugne. Talentingi ir kūrybingi žmonės Lietuvoje savo darbu negali įveikti biurokratinių užtvarų - todėl priversti bėgti iš šalies į Angliją, JAV, Prancūziją.

Čia manęs laukia pasimatymas su praeitimi, todėl tarybiniais laikais ideologinis prioritetas: teatras, rašytojai - buvo menas. Ypač meno, kūrybingus žmones globojo Kultūros ministras J.Banaitis. Jis buvo plačios erudicijos, jautrus, atidus meno kūrėjams.

Socializmo ideologijai reikėjo didžiulės kūrybinių darbuotojų paramos ir tai suprato, todėl stengėsi sudaryti kūrėjams geras sąlygas: čia kūrybinės dirbtuvės, parodų salės. Jie suprato, kad norint pasiekti savo tikslus reikia pasitelkti meną, kūrybą ir jie pasitelkė, sudarė sąlygas, skyrė daug dėmesio, nes buvo tuo suinteresuoti.

Bet kaip keistai viskas apsisuko: dabar ideologinis prioritetas yra pinigai. Todėl paprasti, nedrąsūs, kūrybingi autoriai neturi lemiamo balso, viską lemia neišmanėliai, valdantieji. Stebėdamas visą šitą, eilinis pilietis pasijunta beverčiu, niekam tikusiu ir žvelgia į nutolstančius lėktuvus...

Todėl drįstu klausti: kas yra demokratija mūsų laikais? Atsakau: valdžioje sėdi nekompetentingi veikėjai!

Sumenko kultūrinė spauda, rašome švelniai, apie kitus, maloniai, pagirtinai...ir čia atsiranda abejingumas kultūrai.

Klausiu: ar skiriasi pažiūros į kultūrą (paveldą, skulptūras) kitose šalyse ir Lietuvoje? Skiriasi, net labai. Ir kaip neprisiminti, kaip gali „pamiršti" kai ministru dirbo L.Šepetys, tai jis stengėsi kuo mažiau bendrauti su eiliniais menininkais. Buvo aršus ateistas, nuolat akcentuodavo, kad kuo mažiau būtų eksponuojama religinių paveikslų.

O kada L.Šepetys, parašęs knygą „Kultūra ir mes", eksponavo tuometiniame ateizmo muziejuje, įrengtame šv.Kazimiero bažnyčioje, po to ramiai darbavosi Centro komitete sekretoriumi (atsakingu už ideologiją).

Be to, garsus tarybinių laikų ideologas L.Šepetys nerado laiko ir nesivargino ateiti į Baltijos kelią, neatėjo jis ir į garsųjį daugiatūkstantinį mitingą Vingio parke. Nekišo krūtinės po tankais sausio 13-ąją! O kam jam kišti? Juk atsarga gėdos nedaro.  Vis tiek šiuo metu be vargo gauna signatarų rentą, įsirengė namą pačiame Vilniaus centre, Čiurlionio gatvėje. O tie, kurie pasiaukojančiai kovojo už laisvą Lietuvą, kiek vėliau, deja, buvo priversti emigruoti iš Tėvynės, negalėdami čia išgyventi!

Todėl siūlau, kol dar nevėlu - suverenitetas sparčiai siaurėja. Tvirtai tikiu, kad galiausiai mūsų suvereniteto liks tiktai tokie dekoratyviniai ženklai kaip vėliava, herbas, himnas ir gana?

Šiandien priklausom nebe tokiai pačiai ES, į kokią įstojom pritardami referendumu: pareigų ir galių perdavimas į ES, o valstybė nesuderinama ir nacionalinės vertybės statusu. Ir Lietuva privalo aktyviai dalyvauti priimant sprendimus, prieštarauti. Derėjo nusileisti dėl daugybės klausimų, pasimokyti iš kitų valstybių, kurios aršiai gynė savo interesus, o nereikėjo „stovėti po medžiu".

O varge! Lietuvoje ilgai trunkančių ir dar nesibaigiančių „reformų" padarinys yra milžiniško masto emigracija - tautos fizinis nykimas. Todėl likusius gyventojus ir kviečiu trumpai kelionei po Gedimino prospektą pasižvalgyti ir įsitikinti, kaip mes skubame diegti nutautinimo darbus. Štai, žvilgterėkime į Vilniaus Gedimino prospektą...

Gedimino prospektas (buvęs Lenino prospektas) sovietmečiu puikavosi ištisai lietuviškais pavadinimais. Kavinės bei restoranai „Svajonė", „Šešupė" buvo švarios, tvarkingos, nebrangios valgyklos - savo karjerą tęsė K.Butrimienė, „Vaikų pasaulis" - vertėtų išskirtinai pabrėžti , kad naujagimiams ir paaugliams buvo žymiai pigesni rūbeliai negu suaugusiems. „Mėsa" - erdvi, didžiulė parduotuvė (dabar kazino). Mėsą čia kapojo simpatiškas, malonus žydelis (vėliau jis išvyko į Izraelį). „Pienas", „Neringa", labai jauki rašytojų pamėgta kavinė „Literatų svetainė" - kas ėjo ir užsuko ieškodami P.Rasčiaus, tai P.Širvio, „Foto ateljė" - vienintelė nespalvota, juodai balta, po šiai dienai ryškiausios, kokybiškos nuotraukos. Dirbo mūsų mėgstamas Erikas, kuris ryškindavo, retušuodavo dideles ir mažas nuotraukas.

Atvirai kalbant, niekada nepriklausiau staiga pakeitusių „pažiūras" ir perbėgusių iš vienos partijos į kitą.  Registruočiau ir stebėčiau ne tik politikų pajamas (turtus) pradėjus Seimo kadenciją ir pabaigus, o Seime ir Vyriausybėje pareigas skirstyčiau tikriems specialistams, o ne ‚artistams".

Aš negyvenu „anų" laikų prisiminimais, man patinka lyginti, ypač dabartinę valdžią. Mano tikslas nėra kam nors pataikauti ar pamokslauti, ką matau šiandien. Nors gyvenime nesidairau atgal, bet aš atsisuksiu...Todėl ir smarkiai peikiama sovietinė nomenklatūra (didžioji dalis ir dabar darbuojasi Seime ir Vyriausybėje, nes nebuvo priimtas desovietizacijos įstatymas kaip Čekijoje), bet grūdus nuo pelų atskirti mokėjo. Nomenklatūrininkai dirbo Lietuvai, jos ūkiui, kultūrai ir paveldui. Dabar visa tai griaunama. Kiekvienas žinojo ir suvokė savo vietą. Ir štai jų vieton prasibrovę ne savo srities specialistai, „žalieji".

Šalyje didėja bedarbių armija. Ji pasklido po Europą ir Ameriką - ieškodami geresnio gyvenimo.

Todėl ir pasigendi...

Tikro lietuviško, kas daro lietuvį tikrai savo tėvynėje Lietuvoje. Pagalvoji, kam gerbti lietuvius, jei jie patys savęs negerbia. Nuo tokių ir prasideda tikra globalizacija. Kai poetės, vertėjos R.Skučaitės paklausė: „Kokias grėsmes lietuvių kalbai įžvelgiate?", ji atsakė:

-         Bene viena iš pačių pavojingiausių yra abejingumas: esą juk susikalbu, tai ko dar?

Todėl čia ir peršasi mintis paprastų piliečių valdžios. Tauta tirpsta, o giriamės laimėjimais (sako prof. R.Jacinevičius).

Štai sveikatos apsaugos ministras J.Oleka. Jo veikla, kaip ir sveikatos ministro, man išties įsimintina: moksleivių liūdesiui mokyklose buvo panaikinti medicinos punktai, į kuriuos mokiniai užeidavo seselei pasiguosti, kad skauda galvą, dantį ir pagalbos prašydavo per kūno kultūrą, gavę traumą. Pasirodo, sveikatos apsaugos ministras J.Oleka „išmintingai" išmąstęs: „Mokinys jaunas - pakentės", todėl ir medicinos punktus mokyklose panaikino.

Pradžioje „susitvarkęs" su medicinos reikalais, o vėliau tapęs Krašto apsaugos ministru, puolė užpirkinėti surūdijusius laivus, bet čia neprašovė pro šalį - dar nepamiršo užsakyti peilių, šakučių. Bepigu, juk visa tai jis darė ne už asmeniškai savus pinigus, o už valstybės biudžeto lėšas.

O kur dar Kultūros namai, kur sugužėdavo ne tik jaunimas, bet ir pagyvenę žmonės?

Keičiasi ministrai, keičiasi ir mokslo reforma. Netenka stebėtis, kad per gausybę tokių reformų ne tik moksleivija nespėja suvokti kas iš tikrųjų reformuojama,, bet ir patys mokytojai bei medikai.

O dabar visiškai nyku., liūdna provincijoje: apleisti kultūros namai, bibliotekos - nėra pinigų. Atseit trūksta pinigų kultūrai, tuo tarpu pinigai švaistomi vamzdžiams.

Šiuo metu rajonuose likę seni žmonės renkasi prie alubarių arba prie kioskelių ir ne spaudą perka, bet plastmasiniuose buteliuose alų.

Šiuo metu liūdniausia būna, kai išeini į tuščią Vilnių ir matai suvargusius, nelinksmus žmonių veidus.  Žmonių nusivylimu šiuo metu sėkmingai naudojasi visokio plauko būrėjai ir ateities pranašai, ekstrasensai, sapnų aiškintojai - ir jais žmonės tiki kur kas labiau nei valdininkų pažadais.

Profsąjungų pas mus išviso nėra

Jeigu būtų stiprios profsąjungos, tai Lietuvoje būtų kitokia situacija. Bet mūsų profsąjungos labai silpnos ir dar nesutaria. Deja...Valdininkai nusisuka nuo žmonių. Žodžiu, į Lietuvą braunasi menkavertė banalybių kultūra. Tačiau liekanos šviesuomenės nuolankiai tyli. Jie tyli netgi tuomet, kada bemoksliams ir beraščiams siūloma pasimokyti.

Vertybės susimaišė laisvės metais. Todėl kas turėtų nuvalyti tas moralės dulkes, kurios storu sluoksniu užgožė visas kultūros, socialines sritis, o materialinės gerovės siekius prislopinti? Kas išdrįs išardyti klanų voratinklius ir sukurti kultūros politiką? Bet kol į valdžią veržiasi „žalieji" prošvaisčių nematyti.

Valstybėje piliečiai nežino ir nesuvokia kas vyksta. Išnyko tiesos suvokimas. Aa A.Svarinskas situaciją apibūdino trumpai ir aiškiai, sakydamas: „Turime susiimti ir gelbėti Lietuvą".

Kas mums iš to, kad iškovota laisvė be atsakomybės? Nebeliko asmeninės atsakomybės už padarytas klaidas. Kas nebuvo išnaikinta per 50 okupacijos metų, dar mes sugebėjom padaryti žymiai sparčiau.

Ko pasigendu nūdienos realybėje? Nors ir skaudžios, bet tiesos. Lietuvos cinizmas ir apgaulė tapo kasdienine malda (meluoja valdžios veikėjai ir darželinukai).

Aš tarybiniais laikais dirbau satyriniame žurnale „Šluota" ir nekalčiausią žurnalo pastabą, bet kuriam ministrui adresuotą, tai ilgiausiai atsakymo iš ministro tekdavo laukti 10 dienų o dabar net nereikšmingas klapčiukas nesiteikia atsakyti! Linksniuojama nomenklatūra (daugelis ir dabar dirba Seime ir Vyriausybėje), lyginant su nepriklausomais ponais, ponaičiais, poniukais, buvo tikri ubagėliai. Piliečiai stebisi ir aikčioja, privatizuota, o kaltų nėra. Ypač tapo „kolektyvinė atsakomybė". Tai tokia atsakomybė, kuomet niekas už nieką neatsako.

Piliečiai dar ko nesupranta? (gal vertėtų viską paaiškinti?). Kodėl iš valstybės tarnybos už nusižengimus atleidžiamas darbuotojas arba nepatekęs į Seimą gauna didžiulę kompensaciją. Kaip čia paaiškinti? Vadinasi, blogai dirbo. Tai jam „paguodos" prizas - pinigais.

Socialinės ir darbo ministerijai ankstesnę veiklą, čia tvarkantis m-ei V.Blinkevičiūtei, bene vienintelis pliusas, kad ši mokėjo taip gražiai čiulbėti visiems pensininkams, kad tik nuo jos priklauso išmokėjimo tvarka ir dydis.

Manau, kad V.Blinkevičiūtei neprilygtų net garsioji poetė S.Nėris savo eilėraščiu „Lakštingala negali nečiulbėti".

Todėl nieko nuostabaus, kad jaunas žmogus (nekalbant apie pagyvenusius), kol jis sulaukia audiencijos pas susireikšminusį ministerijos klerką - greičiau šauna į užsienį darbo ieškotis , tampa emigrantu.

Kai 1960 metais į jos atidarymą rinkosi ištisa literatų karta! Čia galėjai sutikti ir Č.Milošą, J.Marcinkevičių, J.Baltušį, E.Mieželaitį, S.Krasauską, o kur buvęs nebuvęs būtinai atplėvėsuodavo ir P.Širvys.

Neaplenkdavo „Literatų svetainės" ir „Šluotiečiai - taurelės, pasiguosti, kurio feljetoną redaktorius J.Bulota išbrokavo, kam patarė pataisyti. P.Širvys daug bendradarbiavo „Šluotoje". Prieidavo prie plunksnos brolių ir imdavo garsiai deklamuoti: „Pasičiupo žirnis pupą ir aukštyn sijoną lupa. Pupa inksčia, pupa stena, žirnis pupą jau lukštena...". Sako P.Rasčiui: „Prunce, duok kelis rublius, honoraro dar negavau, už savaitės atiduosiu".

Dabar valdantieji žada: „Gavę valdžią, mes panaikinsim muitą druskai ir tuomet kiekvienas galės bertis į valgį kiek panorės...".

O atėjus šildymo sezonui: „Nepamirškite katėms nukirsti uodegų, kad vaikščiodamos pro duris mažiau šilumos išleistų".

O tie prisiminimai prisiminimai...