Nuomonių barometras

 

Šiandien mūsų galvose visko tiek, kad be keleto abstrakcijų, kurios galėtų pretenduoti į idėjas, vargu ar galima būtų susikalbėti apskritai. 

Esama trijų matavimų, kuriais žmogus yra: buvimo vieta, buvimo laikas ir buvimo būdas. Kad ir kaip būtų keista, vieta yra pirminis daiktas, pirminis žmogiškojo tapatumo matmuo. Tik atėjus į tą ar kitą vietą, tik „įsivietinus" galima kurti kultūrą - stiprinti savąją arba periminėti kitą. 

Žmogiškasis laikas - tai jau jo kuriamos kultūros istorija. Iš pradžių ji matuota mitologiniais ciklais, paskui pervesta į religinį laiką (krikščionys, musulmonai, budistai - visi turi savus laiko skaičiavimus, pradėtus nuo jų religijos atsiradimo). Dabar bandoma laiką išvesti arba įvesti į viršreliginį, arba globalinį, visam Žemės rutuliui vieną laiką.

Būdas, kuriuo egzistuoja kultūra, yra kalba. Kalba yra kultūros koncentratas.

Taigi tautos žemė, tautos istorija ir tautos kalba yra trys nekintantys kintamieji, laidavę ir laiduosiantys tautų gyvenimą arba tautų mirtį. Nieko kito nebuvo praeityje, nieko naujo nebus ir ateityje. 

Mums, aišku, svarbiausia yra globalizmo santykis su tauta. Jis vienareikšmis: tauta yra atgyvena ir globalizacijos kliuvinys. Taip dabar jau visuotinai teigiama. 

Tada iškyla mūsų santykio su globalizacija ir globalizmu problema: sutinkame mes su tuo, ar ne? 

Esama nuomonės, kad globalizacija yra neišvengiamybė - neišvengiamas blogis, kuriam priešintis nėra galimybių ir neverta. 

Esama nuomonės, kad globalizacija yra vairuojamas procesas ir, kaip visi kultūrų vyksmai, gali būti paveikiamas. Kaip europietis senbuvis, būčiau linkęs pritarti pastarajai nuomonei, nes iš tiesų globalizacijoje nesama nieko mistiško: ji grėsminga tiktai tol, kol nepažinta ir nesuvaldyta. O valdyti ją galima pradėti, vos tiktai atspėji jos esmę. Kaip senovės lietuviai sakydavo: atspėji vardą - debesis iškrinta ežeru, grėsmė nukrinta į žemę, kuri ją paverčia gėriu. 

Kas yra globalizacijos esmė? Globalizacijos esmė, nutylima ne tik globalizacijos propagandistų, yra sąlygų maksimaliam pelnui gauti bet kurioje Žemės vietoje kūrimas. Kadangi to proceso mato vienetas irgi yra labai aiškus - pasaulinė valiuta (kol kas tai doleris), tad proceso laikas ir visa, kas su tuo susiję, taip pat yra pakankamai aiškūs dalykai. 

Remiantis tuo žmonių visuomenių tautinio apsisprendimo, jaunimo kultūrinio tapatumo bei patriotinio auklėjimo klausimus laikau realiais ir itin svarbiais valstybės ir jos kiekvieno sąmoningo žmogaus uždaviniais bei priedermėmis. 

Ar mūsų visuomenės sąmonė pasirengusi juos spręsti? 

Fragmentiškai - taip. Sistemiškai - dar ne. 

Ne pavieniui, o bendruomeniškai tokia problema sistemiškai sprendžiama per tris - visuomenės sąmonės, valstybės institutų ir tautos tikslų - lygmenis. Kaip jie atrodo konkrečiai? 

Sąmonė Lietuvoje šiandien yra nuteikta niekinančiai ir tautai, ir tautinei ateičiai: mūsų žemė esanti bloga vieta, ji beveik netinkama gyventi. Valstybės institutai, besirūpiną tiktai kapitalo išvalstybinimu ir išlaisvinimu, veikią gerai, taigi priedermių tautiškumo problemų atžvilgiu neturi. Tautos tikslas esąs įstojimas į Europos Sąjungą. Įstojimas viską išspręsiąs. 

Lemiamas veiksnys šioje triadoje yra sąmonė. Čia aš su visa atsakomybe teigiu: visuomeninės sąmonės tautiškumo nuostata jau beveik palaužta. Atskirų individų ir jų grupių - dar ne. Tačiau principinė visuomeninės sąmonės orientacija yra jau kosmopolitinė, kurią dar labiau stiprins Europos Sąjunga ir ypač europiliečio institutas: jis bus konkretus visų Europos tautiškumų permalimo įrankis. Tikiu, kad ir pasibaigus Europos Sąjungos projektui (arba eksperimentui) lietuvių tauta dar egzistuos, ir Suslovo šūkio „Lietuva be lietuvių" Šrioderis, Fišeris ar kiti „suvienytos Europos" vadai neįgyvendins. Bet tauta bus labai pakitusi. 

Žinoma, kiekvienoje epochoje tauta yra jau kitokia. Svarbu, kad ji turėtų tęstinumą anų minėtų trijų kriterijų požiūriu.

Kas darytina nugręžiant tautos, ypač jaunimo, sąmonę nuo niekinančio požiūrio į Lietuvą ir lietuviškumą ir atgręžiant į pasididžiavimo savo šalimi pusę ar net pastatant į aiškią nacionalinės savitaigos poziciją? 

Pirmiausia reikia sustabdyti tautiškumo neigėjus. Juos jau galima būtų įvardyti pavardėmis. Jų esama visur - pradedant valdžios įstaigomis, baigiant visuomeninėmis organizacijomis. Tačiau didžiausią poveikį visuomenės sąmonei daro televizija, nes spauda žmonėms yra per brangi ir jų beveik nebepasiekia, o televizija - dar. Netgi nacionalinis transliuotojas atskiromis programomis atstovauja tautiškumo niekinimo pozicijai, patriotizmą vadindamas lituanobambizmu arba, sekant laisvaisiais intelektualais, idiotizmu. Tai sakoma beveik su pasigardžiavimu. 

Antra, reikia rimtai peržvelgti valstybės institucijų veiklos idėjinius pamatus. Pavyzdžiui, Švietimo įstatyme ilgą laiką figūravo vien tiktai patriotizmo nuostata, apie tautinį patriotizmą nebuvo ne užsimenama. Tokia įstatymo sąšauka su ES konstitucijoje projektuojamu ES piliečiu taptų juridizuota nutautinimo platforma. Krepšelio įvedimas tapo švietimo komercializacijos pamatu ir mes dėl to dar turėsime labai rimtų pasekmių. 

Trečia. Reikia labai aiškiai pasakyti, kad tauta yra kažkas daugiau, negu Europos Sąjunga, kad Europos Sąjunga negali būti vienintelis valstybės ir visuomenės tikslas. Europos Sąjungoje mes turėtume dar aiškiau matyti jos lokališkumą ir tautos prioritetiškumą. Priešingu atveju mes neteksime savitaigos orientyrų, jie bus „išplaunami" ir sutapatinami su egzistuojančiomis politinėmis ir ideologinėmis struktūromis. Tai būtų neadekvatus, itin ydingas tikrovės suvokimas, ir jeigu dėl to nereikštume kaltinimų politinėms valdžioms, tada apie kieno nepakaltinamumą turėtume kalbėti? 

Tik matydami politinių realijų praeinamumą, tautos, kaip vienintelio ir gyvenimo, ir politikos atskaitos taško nekintamumą, galėtume pradėti esmingiau kalbėti ir apie visus šiandien tautą fiziškai naikinančius, bet per sąmonę ateinančius reiškinius, lemiančius tautos išmirimą - naująją emigraciją, narkomaniją, AIDS, nusikalstamumą ir visas kitas negandas, kurios fiziškai pakerta taip pat ir jaunosios kartos tautinius tapatumus ir patriotizmą, kad ir ką jiems šeimose, mokyklose arba tribūnose kalbėtume. Realybė šiuo atveju yra stipresnė už visus žodžius. Bet ta realybė išsirita iš žodžio. Kad galėtų būti patriotas, žmogus turi būti tikras, jog tauta garantuos jo ateitį. Tauta šito jaunam žmogui kol kas garantuoti nesiima. 

„Duokite darbo, niekur nevažiuosim, leiskit užsidirbti, Lietuva didžiuosimės"- sako visi, su kuriais esu kalbėjęs klausdamas, ar rengiasi bėgti iš Lietuvos? Žmogaus nacionalinis saugumas teikia jam tikrumo ir orumo, palaiko norą gyventi. Tai yra tikrasis - realusis - nacionalinio tapatumo ir patriotiškumo pamatas. 

Jaunimas jau bando jungtis į organizacijas ir taip ginti bei realizuoti savo interesus. Tarp daugelio kosmopolitinės orientacijos yra ir nacionalinį identiškumą bandančių teigti bendrijų, organizacijų, bet jų per maža, jos nėra veiksnios taip, kaip galima būtų norėti.

Taigi, bendra tautiškumo padėtis nėra palanki. 

Tauta yra išvietinama. Tai vyksta ir per uždarbiavimo akciją (tai akcija, nes psichologiškai ji yra skatinama), ir per emigravimą, ir per būsimąjį žemės pardavimą būsimiesiems išrinktiesiems ar išrinktosioms tautoms. 

Tauta yra nulaikinama. Lietuvos istorija pateikiama iš esmės kaip barbarų pagonių istorija, paskui pagoniškųjų imperialistų - tokia tendencija jau labai ryški ir tolydžio ryškinama. Naujausia istorija pateikiama kaip juodnugarių valstiečių amžius, ir kuo greičiau išgaruos basanavičiškas sentimentalizmas - tuo geriau. Ir apskritai istorija - tai kažkokių žaidimų istorija, tarsi tikro gyvenimo niekada ir nebuvę. Kad sprendėsi gyvenimo ir mirties klausimai, pakrypę ton ar kiton pusėn dėl tokių ar kitokių Lietuvos vadovų ar grupių žmonių klaidų - apie tai nekalbama. Iš istorijos mes kol kas neišmokome nieko, išskyrus viena - nesipriešinti. Paprieštaraukite kas nors, kad yra kitaip! Kitaip nėra. 

Tauta pamažu nukalbinama. Prievarta brukamai rusų kalbai galima buvo priešintis. Prestižinei gyvenime ir būtinai įstaigose anglų kalbai priešintis nėra kaip: renkiesi pats. Jaunimo lietuvių kalbos fonetika jau sulaužyta, sintaksė lietuviškai angliška, leksika lietuviškai angliškai slaviška (turiu omenyje keiksmažodžius). Apie vertimus, kaip nacionalinio prestižo saugojimo būdą, jaunimas neturi menkiausio supratimo. Kompiuterinės informacijos automatinio vertimo problema neegzistuoja kaip nacionalinė problema valstybėje, o žmonių sąmonėje iš viso ji nefiksuota. 

Jaunimo tautinio tapatumo ir patriotizmo ugdymas šiandien yra visos lietuvių tautos, o ne vien jaunimo reikalas. Mums visiems visų pirma būtina susiorientuoti situacijoje ir rasti naujus veikimo būdus bei priemones. Deja, kol kas nežinoma, kaip adekvačiai į naujoves reaguoti. Palikti vaikus vienus, barant už tai, kad jie daro klaidas ar elgiasi neteisingai, yra visiškai nesąžininga. 

Kol kas mes, deja, stoviniuojame kryžkelėje, daugumai vis dėlto bandant sukti jau išbandytais nesipriešinimo keliais, prisitaikymo keliais. Kai kurie abejoja. Treti ryžtingai, kartais netgi hipertrofuotai ryžtingai, apsisprendžia nesitaikstyti, ir tai irgi yra blogai. Radikalizmo nereikia. Geriau būtų normali kultūrinė veikla.

O jaunimas yra pasimetęs, nes pamestas. Nors Lietuva jam patinka, jis nori gyventi Lietuvoje ir Lietuva didžiuotis. Jeigu ji pati būtų bent kiek tautiškai oresnė.