Nuomonių barometras

Tiesa, artėjimas prie tiesos yra sudėtingas dalykas, kaip sudėtingas yra pats individas, pirmiausia priklausantis nuo įsisavintų žinių. Iškyla žinių autentiškumo, teisingumo klausimas, o jau paskui individo asmeninės savybės, pavyzdžiui, objektyvumas ar šališkumas. Jie nuo daug ko priklauso.

Kaip pastebi Nacionalinio susivienijimo atstovai apie lietuvių kalbą naikinančių ir jos nekenčiančių nelietuvių tautybę pradėta neperseniausiai rašyti. Juk nebegalima nutylėti to, kas svarbu, nors kai kam gal ir nepatinka. Man atrodo, kad nei dabartinių Seimo pirmininkės Viktorijos, nei premjerės Ingridos, nei teisingumo ministrės Evelinos, nei daugelio kitų, ypač Laisvės partijos atstovų, gimtoji kalba nebuvo lietuvių kalba, gal dėl to jie neturi lietuviškos pajautos, supratimo. Jiems lietuvių kalbos darkymas, žlugdymas, atrodo, nedaro nė menkiausio įspūdžio, nors kartais svetimi svetimai kalbai būna atidesni, o lietuvių kalbos niekintojams ir jos griovėjams svetima lietuvių kalba nėra ir negali būti jų mentaliteto, tautinės savasties dalis. „Iš tiesų, sulaukta meto, kai atkurtoje Lietuvos valstybėje lietuvių kalbos reikalus tvarko ir jos likimą sprendžia ne lietuviai." Gal vis dėlto ne normalu, kad lietuvių kalbos politiką diktuoja šiai kalbai priešiški nelietuviai ir mūsų dienų „raudonieji lietuvių šauliai"? Jie patys vargu ar susimąstys kokią politinę ir moralinę teisę turi lemti mūsų kalbos raidą ir ateitį?

Valstybinės lietuvių kalbos institucijų dokumente skaitome „Vilniaus kraštas yra lenkų okupacinė zona, kurioje vyko lietuvių polonizacija". Atsirado užtarėjas, apkaltinęs valstybinės kalbos inspektorių Audrių Valotką neva nesuprantantį valstybinės kalbos pažeidimų, o kad įvardijo polonizaciją, tai jį ir kitus taip manančius, išvadino bukagalviais ir pan., nes, matote, jau yra lenkų istorikų, kurie jiems nepriimtiną žodį keičia akultūracija. O kalbininkas ne istorikas, turėtų skaityti panašius rašinius ir nekartoti tam tikras įtampas keliančių teiginių. Štai šitaip ir ne kitaip!

Akultūracija reiškia savanorišką perėjimą prie lenkų kalbos niekam neverčiant. Su tokiu teiginiu supažindinau, kaip ir aš, devintą dešimtį metų einančius, skaičiuojančius lietuvius, 1920-1939 m. gyvenusius Vilnijos krašte. Žmonės stebėjosi, kad taip gali teigti istorikas, nebent jo smegenys jau apdulkėję, jeigu tiki interpretacijomis, o ne tą košmarą patyrusių, polonizaciją išgyvenusių lietuvių patyrimu. Išgyvenę polonizaciją jų tėvai prisiminė kaip lietuviškos mokyklos buvo paverstos lenkiškomis, už kalbėjimą lietuviškai žmonės buvo persekiojami, sugebėję vaikus iš okupuoto ir polonizuojamo krašto išsiųsti mokytis į lietuviškas mokyklas buvo baudžiami. Aukštesnes pareigas galėjo užimti tik lenkai, todėl į jas pretenduojantys lietuviai turėjo užsirašyti lenkais ir pan. Buvusi baisi polonizacija, kurią galima nusakyti kaip okupantų lenkų bei jų palikuonių ir nutautėjusių, sulenkėjusių asmenų organizuotą, vykdytą lietuvių kalbos genocidą. Genocidą! Žinoma, kad Laisvės partijos deleguotas kultūros ministras, vykdydamas partijos nuostatas, ėmėsi tam tikrų veiksmų prieš VKI viršininką. Jeigu tik galėtų ir pačias valstybinės kalbos institucijas atitinkamai sutvarkytų, nes niekas net Tėvynėje negina valstybinės lietuvių kalbos. Žinoma, yra Konstitucinis Teismas, jau nuo 2020 m. savo sprendimais kėlęs visuomenės nustebimą, bet aiškėjant, kad tai politinė, o ne teisinė valstybės institucija, nebenustebino išaiškinęs, kad lenkų interesai Lietuvoje yra aukščiau lietuvių.

Gal tuo ir naudojasi okupantų lenkų palikuonys su nutautintais, nutautėjusiais asmenimis norėdami Vilnijoje užbaigti J. Pilsudskio, L. Želigovskio pradėtus juodus darbus. Pradžioje norima įtvirtinti dvikalbystę. Krašte pasirodė lentelės su lenkų kalba vietovių pavadinimais. Tokio poelgio interpretacija įdomi: tai esančios dekoratyvinės lentelės, supraskite, jomis lenkai puošia Vilniją! Ir primena, kad dar Gediminas kitataučius kvietęs į Lietuvą atvažiuoti. Žinoma tuometinės ir dabartinės Lietuvos plotai nepalyginami. Gediminas kitataučius kvietė atvykti gyventi, dirbti, kurti, o ne griauti valstybę.

Spaudoje lietuvių kalbai skirtuose straipsniuose sutinkamas klausimas: ar normalu, kad lietuvių kalbos politiką diktuoja šiai kalbai priešiški nelietuviai ir mūsų dienų raudonieji lietuvių šauliai? Prisiminkite Leniną saugojusius latvių raudonuosius šaulius. Tad ar jie turi moralinę ir politinę teisę lemti mūsų kalbos raidą ir ateitį? Nesvarbu ar tai uždulkėjusiomis smegenimis istorikai ar kiti prieš lietuvybę, lietuviškumą, lietuvių kalbą nusistatę asmenys.

Belieka tikėtis, kad lietuviai, anksčiau pavadinti veršių banda, pagaliau išsimiegos ir ateis į artėjančius rinkimus jau išsimiegoję ir, pakilę iš savo migio, atėję prie rinkimų balsadėžių pradės galvoti ir atsakingai išrinks naują Seimą bei kitus politikus. Neturėtų būti leista nelietuviams šunkeliais nuvesti lietuvius į išnykimą.