Jonas Mačiukevičius
Jau seniai bandau rašyti laišką tam, kuris mano brolis. Bet vos tik prisėdu prie kompiuterio, mane sustabdo mintis: o kokia prasmė? Floridą nusiaubė „potencialiai katastrofinis" uraganas „Michael". Ispanijos kurortinę salą Maljorką nusiaubė pražūtingi potvyniai. Indonezijos rojų primenančias salas supurtė siaubingas žemė drebėjimas: sugriauti miestai ir kaimai, tūkstančiai žuvusių. Beveik visą Europą degino karščiai, „mušė" visus rekordus, o rudeniop pusę Europos užliejo potvyniai. Skęsta beveik visa Italija. O ir Lietuvos ūkininkus pernai į neviltį varė apsemti, o šiemet išdeginti laukai.
Bandau atsiriboti nuo tų kataklizmų, bet matau Viduržemio jūroje perpildytas valtis iš Afrikos bandančių kaip nors persiekti į Švediją ar Vokietiją. Tūkstančiai paskęsta bangose, kitus stabdo spygliuotos vielos, kuriomis skuba apsitverti Europos valstybės. Ne nuo žvėrių, o nuo išbadėjusių žmonių. Amerikos žemyne tas pats: iš Gvatemalos, Ugandos dešimtys tūkstančių prasiveržia pro Meksikos pasienio užtvaras ir traukia link Amerikos, o Trumpas prieš juos siunčia kariuomenę, stato kelių tūkstančių kilometrų ilgio neperlipamą sieną.
Tikriausiai ir tu, kuris mano brolis, prabundi rytais apimtas blogos nuojautos. Skaitai garsiausių pasaulio mokslininkų pranešimą, kurį jie paskelbė iš JT tribūnos, kad po 12 metų bus peržengta raudona linija ir pasaulio nebus galima išgelbėti. Tikriausiai ir tu norėtum kažką daryti, kad išgelbėtum pasaulį, kurį mes, žmonės, privedėme prie tos raudonos linijos. Tikriausiai ir tu žinai, jog Hawkingas teigė, kad siekiant užtikrinti žmonijos išlikimą, privalėsime kolonizuoti kitas planetas ir saulės sistemas. „Žmonijos plėtra (po kosmosą - aut. past.) gali būti vienintelis dalykas, kuris mus išgelbės nuo pačių mūsų. Esu įsitikinęs, kad žmonėms reikia palikti Žemę", - sakė jis žiūrovams per Norvegijos mokslo ir menų festivalį 2017 metais.
Žinau, mes abu šloviname gyvenimą, garbiname didžiausią pasaulio stebuklą - gyvybę, nesvarbu, kokia forma tas stebuklas pasireiškia. Bet štai kas atsitiko su „tuo stebuklu". Reikia bėgti iš savo planetos patiems nuo savęs arba kažkaip ypatingai tą pasaulį reikia gelbėti. O kas tuo užsiims? Amerika? Bet jos prezidentas skelbia pasitraukiantis iš Paryžiaus susitarimų, kur buvo bandoma sustabdyti oro taršą. Vis „gaivinama" ekonomika, vis daugiau vartojama, daugiau ir daugiau gaminama reikalingų ir nereikalingų daiktų. Žaliavų mažėja, o vartotojų daugėja. Žemės ištekliai pastebimai senka.
Tu vis dar apgaudinėji save kažkur perskaityta mintimi: mokslininkai ką nors sugalvos. Juk Šveicarijos mokslininkai išrado kažkokius miltelius, kad prisikimšusios Alpių žolės karvės ne taip gadintų orą, nes lig šiol jų „teršalai", pasirodo, buvo labai kenksmingi ozono apvalkalui. Beje, mano kaimynas, visada linkęs pajuokauti ir paironizuoti, perskaitęs apie „kenkėjiškas karves", pasakė, kad galbūt panašūs milteliai reikalingi ir žmonėms: tik pagalvok, kas atmosferoje atsitinka, kai milijardai žmonių garsiai ar tyliai beveik vienu metu, na kad ir paros bėgyje, pagadina orą...
Kaimynas juokauja (?), o mane juokai neima, - pavojus per daug didelis. Esi man minėjęs, kad visos valstybės turi susitarti, sustoti, apsidairyti ir imtis kad ir pačių skaudžiausių sprendimų. Kokių?
Tu atsakai: Žemės planetoje per daug gyventojų, o tarp jų vis daugiau neapykantos, visokių „pasišaudymų", bręsta didžiulis karas, kuris sunaikins daugiau nei pusę planetos gyventojų; įsivaizduok alkanų, piktų pabėgėlių minias, ieškančių sau erdvės; karai prasideda ne šiaip sau; kaimynai mušasi dėl ne vietoj įkalto kuolo, įvairių dievų išpažinėjų dėl jų jausmų įžeidimų... Priežasčių galėčiau suminėti daug. Dievas ar kažkokia mums dar nežinoma Žemės Dvasia lyg ir tikrina žmonių sąmoningumą ir kai pamato, kad jau peržengtos visos ribos...
Sustok, broli, pasikliaukime žmogaus išmintimi, mokslininkų sugebėjimais...
Kaip ir aš tau, taip ir tu man nuolatos atsakai: tu ir pats netiki tuo, ką kalbi. Prancūzų filosofas, rašytojas, politikos teoretikas, švietėjas Jean-Jacques Rousseau (mūsiškai - Žanas Žakas Ruso), kuris savo knygoje „Išpažintis" (ją, be abejo esi skaitęs) sako, kad mokslas ir menas žmoniją veda į prapultį. Jis ir daugelis kitų „keistuolių" žmoniją „kviečia į gamtą". Tokį gyvenimo būdą mes jau žinome: patys sodinome, sėjome, pjovėme, rovėme, kūlėme, kirpome, siuvome, audėme, mūsų ponai savaitėmis karietomis dardėjo iki Varšuvos ar Paryžiaus. Norėjome kažko turiningesnio, tobulesnio, greitesnio, bet, anot žemaičių, „nesusilaikėme smagume". Kuo daugiau pažangos, tuo daugiau karų, tuo arčiau iki susinaikinimo.
Kur dingo rūšies išsaugojimo instinktas? Reguliuoti žmonių skaičių jų naikinimu - daugiau negu žiauru. Bet tu, kuris mano brolis, „kerti iš peties": arba pusė žmonijos arba visa. Sakai, gal pamažu pamirškime humanizmą, pirmiausia pasaulio valstybės vieningai turi priimti eutanazijos įstatymą. Kiek daug tų, kurie vadinami „daržovėmis", guli mažai pajudėdami, kenčia fizinius ir dvasinius skausmus, kurie nuo visaverčio gyvenimo atitraukia sveikuosius, bet mes, tarsi būtume sadistai, neleidžiame jiems baigti savo egzistencijos.
Žinoma, jie nesudaro „reikiamos daugumos". Yra daugybė beviltiškų alkoholikų, narkomanų, psichinių ligonių, „nenaudingų senelių"...
Aš noriu šaukti: sustok, žmogau, bet čia įsiterpia humorą mėgstantis mano kaimynas, kuris jau smagiai komentavo mūsų dialogą. Jis ir sako, kad visu tuo jau užsiima mūsų Sveikatos apsaugos ministras. Jau dabar labai neramūs laikai senjorams, kurie nuolat girdi apie būsimą ligoninių likvidavimą, apie panaikintą galimybę net paprasčiausių vaistų įsigyjimui be receptų, apie daugelio kompensuojamų vaistų „pavertimą" nekompensuojamais ir vietoj jų įgrūstą pasenusį šlamštą. Dar svarstoma apie tai, kad vizitai pas gydytojus būtų apmokami. Dabar paskaičiuokime: mažins ligoninių skaičių, nekompensuos generius vaistus, teks mokėti už įėjimą į polikliniką (panašiai, kaip į teatrą), sako, jau ir mažylius paima iš pediatrų ir perduoda šeimos gydytojams, paprasčiausių tabletėlių nusipirkimui irgi reikės šeimos gydytojo recepto (vėl mokėk už įėjimą į jo kabinetą), kai viskas sukoncentruota didžiosiose ligoninėse, patekti pas specialistą beviltiška... Aš visa tai suprantu tik kaip norą atsikratyti senjorais, nes jie nieko nedirba, gadina orą ir visur skundžiasi, kad maža jų pensija. Arba štai jau keturių rajonų giluminiai vandenys užteršti arsenu, patikrins kitur, ir ten to nuodo ras. Kas seka mūsų sveikatos ministro pavyzdžiu?
Tu, kuris mano brolis, sakai, kad čia tik vietinės reikšmės „saviveiklinės repeticijos". Pasaulio apvalimu reikia užsiimti ryžtingiau. Hitlerio ir Stalino metodai labai brutualūs ir antihumaniški. Mokslininkai dar nenustatė, kodėl laikas nuo laiko banginiai masiškai žudosi. Gal jų instinktas pasufleruoja, kad norint išgelbėti rūšį...
Man jau 80 metų. Rašinėju vis smagesnes epigramas:
1. Brolyčiai, nelaukite permainų
Ir ateities nebijokite.
Mirtis - kai žmogus pereina
Iš vienos būsenos į jokią..
2. Žinau, kiekvienam ateitis rūpi, -
Nerimas slegia Vilnių ir Kauną.
Nori turėti senatvę aprūpintą,
Numirk kol dar jaunas.
Rubrika Nuomonių barometras yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.
Komentarai (2)