Archyvas :: Jonas Paulauskas: sveiki, sulaukę septyniolika pavasario akimirkų...
Almanachas "Žurnalistika 2008"
Almanachas "Žurnalistika 2009"
Almanachas "Žurnalistika 2010"
Almanachas "Žurnalistika 2011"
Almanachas "Žurnalistika 2012"
Almanachas "Žurnalistika 2013" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2013" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2014" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2014" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2015" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2015" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2016" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2016" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2017" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2017" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2018" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2018" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2019" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2019" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2020" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2020" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2021" I dalis Almanachas "Žurnalistika 2021" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2022" I dalis
|
||||||||
Archyvas :: Jonas Paulauskas: sveiki, sulaukę septyniolika pavasario akimirkų...2019-02-27 „Jau saulelė vėl atkopdama budina svietą", - rašė kažkada mūsų žymusis literatūros klasikas Kristijonas Donelaitis. Ir iš tikrųjų, nors dar ir neatėjo kalendorinis pavasaris, bet pasibaigus žiemos speigams, prašvitus niūriai dienai, retkarčiais pašildomai dar silpnais saulės spinduliais, sukruto ir visas „svietas". Išlindo į dienos šviesą ir įvairaus atspalvio politikai. Štai ir Vilnius sulaukė „septyniolikos pavasario akimirkų", tfu, norėjau pasakyti septyniolikos kandidatų į miesto valdytojo kėdę. Penkiolikos vyriškių ir dviejų moteriškių. Įdomus būrelis, tarp kurių - jau buvę šio miesto merai, Seimo nariai, partijų vadovai, net ministrai. Žodžiu, gana daug politikų. O politika, kaip žinia, yra menas žadėti neįgyvendinamus dalykus arba tiesiog juos pamiršti, atėjus į valdžią. Ir dabar jie pretenduoja valdyti artėjantį prie milijardo eurų miesto biudžetą. (Pasvajoju, kad man tokią skrynią pinigų - net mažiausias procentėlis iš jos „otkato" taip pagerintų mano ir mano artimųjų gyvenimą...). Todėl sunku patikėti kandidatų rinkiminiams pažadams pagerinti visiems vilniečiams (ne tik kai kuriems) gyvenimą, nors kai kurie kandidatų jau torėjo tokį šansą. Bet viskas taip ir paliko...Vienas buvęs Vilniaus meras vadino durniais sutinkančius dirbti už mažiau nei penki tūkstančiai... Deja, jis atėjo į valdžią, o jo rinkėjai taip toliau ir liko durniais. Kitas žadėjo, tapęs miesto valdytoju, sumažinti šildymo ir elektros kainas. Tačiau kažkodėl jas tik padidino. O miesto problemos kaip buvo taip ir liko - žiemą nepravažuojamos gatvės, vakarais virstančios garažais - tuneliais su labai siauru pravažiavimu, spūstys jose. Kartais iki stoties tenka važiuoti ilgiau nei iki Palangos. Šaligatviai žiemą nevalomi, o vasarą sunkiai praeinami. Kiemai prigrūsti mašinų, nei vaikams nei žmonėms vietos jose jau nėra. Geriausias prekybos vietas mieste okupavę stambieji prekybos centrai, o smulkus ir vidutinis verslas išguitas į užmiestį. Miesto centras, senamiestis užstatyti daugiaukščiais dangoraižiais - „pieštukais", šalia kurių glaudžiasi XIX a. lygio pirkelės be komunalinių patogumų... Tikra Čikaga, o ne mūsų senasis Vilnius...
Tik oligarchiškai mąstančių miesto valdytojų dėka senasis mūsų Vilnius dabar atrodo taip... Matyt, teisus rašytojas, kultūrologas Vytautas Rubavičius, teigiantis, kad miesto valdžia atvirai aptarnauja didžiuosius „statybininkus", kuriems svarbiausia statyti kuo greičiau ir kuo pigiau, o parduoti kuo brangiau. Kodėl prieš kokius tris dešimtis metų iš amerikiečių ir kitų šalių didmiesčių buvo imti vyti didieji prekybos centrai? Todėl, kad smulkiųjų prekybos įmonių tinklai, smulkus ir vidutinis verslas, yra socialiai teisingesnis. Negali sunkti kaimyno ar kaimynės dukters ir versti juos dirbti per naktis už minimumą. Priešingu atveju negalėsi kaimynams pažiūrėti į akis. O dabartinė miesto valdžia, pridengdama savanaudiškumą, atmeta reikalavimus bendrauti su vietos gyventojais ir atsižvelgti į socialinius bei kultūrinius gyventojų poreikius, kurie didina kaštus ir mažina pelną. Vilniui, sako V. Rubavičius, nesiseka dar ir dėl to, kad jis valdomas atvykėlių, kuriems svarbiausia - finansinių srautų administravimas ir verslo didžiūnų aptarnavimas. Trūksta didmiestiško gyvenimo patirties. Miesto valdyme urbanistinės vaizduotės nė su žiburiu nerasi. Stokojama elementarių žinių apie šiuolaikinių didmiesčių bei vadinamųjų pasaulio miestų ekonomikos ypatumus. Ir štai toks miesto valdytojas gauna valdyti beveik milijardą eurų. Deja tiems, kurie valdo pinigus, atrodo, kad tai jų lėšos. O ne miesto bendruomenės. Atsisakydamas pinigų gali tekti atiduoti ir dalį galios. Dabar meras jaučiasi kaip ponas, nori - duoda, nenori - neduoda. Kiti - jo rinkėjai - prisitaiko. Todėl ir išplito pavaldumą gerai jaučiančių prisitaikėlių mentalitetas. Tuo tarpu politiškai neįgali visuomenė yra tik elektoratas, ne visuomenė. Pilietinės visuomenės iš viso neturime, ji gali rastis tik iš savivaldos. Tad visos kalbos apie pilietiškumą yra iš piršto laužtos. Taigi, su rinkimais jus, mielieji, naujais rinkimais ir senomis problemomis...
Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-03-16 15:06
Rašyti komentarą |
||||||||
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba. Sprendimas: Fresh media |
Komentarai (0)