Temas žurnalistui dažniausiai diktuoja pats gyvenimas. Per trisdešimt Lietuvos nepriklausomybės metų mes buvome didesnių ar mažesnių politinių spektaklių liudytojai, o nemaža tautos dalis - ir dalyviai. Politizuotas mūsų gyvenimas buvo anksčiau, ne kitoks ir dabar. Prisiminkime tik Prezidento Rolando Pakso apkaltą, Darbo partijos, Liberalų sąjūdžio lyderių Viktoro Uspaskicho ir Eligijaus Masiulio skandalus. Atrodo, kartais visa visuomenė tuo tik ir gyvena: užmiršusi net savo negalias, darbą. O kur dar dešimtys nemenką rezonansą visuomenėje sukėlusių įvairių kitų politinių spektaklėlių? O ką jau kalbėti apie eilinius politinius spektaklėlius, vykstančius Seimo posėdžių salėje. Antai Seimo salėje „paturtino" net buvusio parlamentaro Kęstučio Skamarako viešos išgertuvės. Gerokai įkaušęs socialliberalas Seimo salę tiesiog sumaišė su kopūstų lauku... Būtent kopūstu lauku, nes iš kopūstų verslo K. Skamarakas milijonieriumi tapo.

Ir ne tik jis, bet ir daugelis Lietuvos parlamentarų dar neišaugo iš „politinių vystyklų", politinį spektaklį konstruoja gana vulgariai ir primityviai. Kodėl iki šiol kone visi dažnokai esame priversti būti „kopūstų lauke?" Gal todėl, kad, anot žurnalo „Veidas" apžvalgininko Algimanto Šindeikio, sovietmečiu nuskurdintas, prieš Antrąjį pasaulinį karą nespėtas sukurti viešasis Lietuvos gyvenimas papuolė į didelės socialinės masės rankas. Tokia masė žmonių Lietuvoje beveik niekada nepriiminėjo svarbių sprendimų. Dar iki šiol to mokosi. Nors lietuviai, be abejonės, yra talentingi. Nepriklausomybės ir ES narystės referendumai pademonstravo, kad turime nemažai sveikos nuovokos. Bet tik tuomet, kai tikrai visiems blogai. Labai gaila, kad tik tokiais momentais. O juk valstybės rūmus kurti reikia kasdien. Pasak A. Šindeikio, jei visa politika ir net rinkimai persikėlė į televiziją ir spaudą, ar dar reikia burnoti ant lietuvių rinkėjų. Jiems politika - viso labo politinis spektaklis, ir jie balsuoja už to spektaklio talentinguosius.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-11-24 12:42

Atgal