Archyvas :: Algirdas Kavaliauskas: Laisvė, rinkimai, spauda
Algirdas Kavaliauskas
LŽS narys, Nusipelnęs LKRS rašytojas
Rubrika Nuomonių barometras yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.
Almanachas "Žurnalistika 2008"
Almanachas "Žurnalistika 2009"
Almanachas "Žurnalistika 2010"
Almanachas "Žurnalistika 2011"
Almanachas "Žurnalistika 2012"
Almanachas "Žurnalistika 2013" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2013" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2014" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2014" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2015" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2015" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2016" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2016" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2017" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2017" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2018" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2018" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2019" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2019" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2020" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2020" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2021" I dalis Almanachas "Žurnalistika 2021" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2022" I dalis
|
||||||||
Archyvas :: Algirdas Kavaliauskas: Laisvė, rinkimai, spauda2020-09-22 Algirdas Kavaliauskas
Dr. Algirdas Kavaliauskas,
LŽS narys, Nusipelnęs LKRS rašytojas
Laisvė. Žmoguje įsišaknijęs iki kaulo smegenų - visų amžinas laisvės troškimas. Puiku: laisvai klaidžiojama kur nori, kada nori, kaip nori. Ir laisvai net klystkeliais klaidžiojantiems neatrodo, jog pametė kelią dėl takelio. Kelių daugybė. Reikia mokėti pasirinkti. Laisvė leidžia. Leidžia be atsakomybės pasirinkti kelią... Kaip rodo gyvenimas, be atsakomybės ir elgiamasi. Atimant ir duodant. Panašiai dalijama. Dalyti svetimą galima, nors ir gaila, kad ne jiems atitenka, o duoti savo, tai ne juokas. Sklando humoro voratinkliai: reikia dėkoti valdantiesiems - pinigų padalijo. Ką, susimažino savo atlyginimus, pajams ir žmonėms padalijo? Ne! Tai už ką dėkoti? Jūs gi nedėkojate bankomatui, kad išdavė pinigų. Daugiau, negu turite savo sąskaitoje, neišduos... O apie dalijimą Europos ar kitokių pinigų, tai irgi suprantama: apskritai, dalijimas-dalinimas ne išeitis, bet toks jau tas mūsų gyvenimas. Per neatsakingumus nepriklausomų-priklausomų laisvų-nelaisvų žmonių visuomenėje įsigalėjo labai didelis socialinis turtinis susiskaldymas, ryškėjo įtakos sferos ir dalies visuomenės negalavimas užsikrėtus, žinoma, ne koronavirusu, kaip pandemija mus prigąsdino, o žymiai baisesnėmis neišgydomomis bacilomis, - beribiu žmogaus gobšumu, korupcija, paperkamumu, nesąžiningumu, parsidavėliškumu, neatsakingumu, begėdiškumu ir kitomis panašiomis, bet ne mažiau baisiomis žmogų naikinančiomis bacilomis, sunkiai gydomais ir neišgydomais socialiniais virusais. Dažnas mūsų šalies pilietis matomam blogiui yra neabejingas: engiamų gaila, skriaudžiamų labai gaila, bet tie, nuo kurių daug kas, jeigu ne viskas, priklauso, atrodo, tegul ne visi, yra abejingi ar visiškai abejingi kitų jaukiamiems, naikinamiems gyvenimams ir likimams, nors bendrai su visais deklaruoja: svetimo skausmo nebūna. Ir žada, daug žada. Būkim atviri - jei nežadės, tai neišrinks! Nelengvas gyvenimas žmones verčia tikėti pažadais. Matydami šalyje kylančią elektros kainą, prisimename vieno įtakingo politiko su kolegomis už milijonus paruoštą studiją, kad uždarius vienintelę atominę elektrinę Lietuvoje, šalyje atpigs elektros energija! Atpigs!!! Tada spaudoje replikavau: sumokėkime dar daugiau milijonų išradingiesiems ir sulauksime studijos, jog uždarius Kauno ir Elektrėnų elektrines Lietuva turės nemokamą elektros energiją! Tai bent! Ir panašių paradoksų-akibrokštų, žinoma, ne veltui, o už mūsų pačių mokesčių mokėtojų milijonus, ne vienas ir ne du. Atsakingi už apgaulę, dezinformaciją, o gal ir per neišmanymą asmenys, lyg ir nerasti, kas paneigs, kad tai išradingųjų neuždirbtai uždirbtų milijonų įtaka? Švariais ir nevisai švariais keliais į valdžią atėjusių turtingųjų savanaudiško gyvenimo skurdinami, paprasti žmonės turi patys susirasti išeitį, o verslininkas negali - bankrutuos! Jiems valdžia privalo atseikėti milijonus! Mes be savo pinigų nepastipsime, o verslininkai, pavyzdžiui, prekybos centrų, be mūsų pinigų neišgyvens! Sunku įsivaizduoti alkstantį milijonieriaus vaikelį. O kad valdžia žmonėms pridėjo po kelis eurus, tai maisto kainas, mokestį už paslaugas ir pan., reikia pakelti! Jokios logikos! Nebent tai verslininkų logika. Valdžios bandymą paveikti susidariusią situacija neturtingųjų naudai, turtingieji ir jų parankiniai susirūpino: valstybė kėsinasi į laisvę. Dieve tu mano - į šventąją galingųjų savivalės laisvę! O Švedijos ir dar kai kurių kraštų vyriausybės sugebėjo gobšuolių apetitą sumažinti, nors kažkiek apriboti. Tų šalių vyriausybės sugeba, mūsų - kol kas ne. Dabar Skandinavijos šalyse vienas aukščiausių pasaulyje pargyvenimo lygis. Pas mus jis - vienas žemiausių. Gyvenimo paradoksas? Rinkimuose jis formuojamas, ten gauna pradžią. Ir panašių paradoksų-akibrokštų, žinoma, ne veltui, o už mūsų pačių mokesčių mokėtojų milijonus, ne vienas ir ne du. Sako, atsakingų, kad nebūtų apgaulės, dezinformacijos ir kitokių negerovių - nebuvo. Ironizuojama: buvo atsakingi už apgaulę, dezinformaciją ir pan., o gal ir neišmanantys asmenys, lyg ir nerasti... Kas mums, rinkėjams, sakoma, tai dar nereiškia, kad atitinka tikrovę. Nėra lengva suprasti žmones, juo labiau, kaip sakoma, praėjusio laikotarpio žmones, bet ir patiems žmonėms nėra paprasta susigaudyti. Tai esą buvo sumaišties laikotarpio nerimo laikai. Bet ir vėlesnių laikų vyriausybės netęsęjo, ką valdantieji žadėjo. Kaltų niekada nėra. Jaunimo manymu, tėvai nenori, kad grįžtų senoji santvarka, bet plintančioje naujoje neteisybėje, dauguma jau praradę jėgas, sveikatą, norėtų susigrąžinti nors prisiminimus. Vieni nelabai senus, kiti - seniausius. Jaunimas nesupranta Vyriausybės bejėgiškumo: ar ji neveiksni, ar nesupratinga, ar dėl asmeninių, grupinių ar kitokių interesų ar paskatų, gal ambicijų, nenori ką nors naudinga šalies žmonėms nuveikti. Lietuva yra parlamentinė respublika. Suprantama, kad šalies parlamentarai gyventojų akyse tarsi po padidinamuoju stiklu. Jeigu ne asmeniškai, tai iš žiniasklaidos žinome, kad tai spalvingų asmenybių rinkinys, pavadintas „pensininkų prieglauda". Pensininkai nelygu pensininkams, Dėl ištvirkusių politikų, prasigėrusių išsigimėlių, margaspalvių melagių papildančių nevykėlių gretas, susiformavo nauja darbinių santykių nuostata - svarbu ne kuo dirbi, o su kuo dirbi. Kitų gąsdinimai pikti: mus supa vidaus ir išorės priešai, nemažesni išsigimėliai, ką daryti? Gal pasitelkime antikinius išminčius - nėra tokio priešo, kurio, turintis galvą, nepaverstų savo draugu. Na, sakykime naujausiame amžiuje jeigu ne draugu paverstų, tai bent neutralizuotų. Bet problema su galvomis. Būna, dar daugiau priešų įgyjama. Pernai mūsų parlamentaras, nelietuvis, visai Lietuvai pareiškė, kad reikia būti mažiau lietuviu, o daugiau žmogumi! Visokių kaltinimų lietuviai girdėjo, bet kad jie ir nepilnaverčiai žmonės, ir ne kokia nors jų grupė, o visi- visa tauta, tai jau vis tiek neįprasta, nors jo tautiečiai visus lietuvius kaltino masiniais žudymais ir kt. Mes, senjorai, viešai pareiškiame, kad mūsų tėvai nieko nežudė, o mes mažamečiai vaikai - juo labiau, Bet tai ne motais mūsų Prezidentui, kuris, nuvykęs pas nuskriaustuosius, atsiprašė ir nenusikaltusių vardu. O dabar kaltinimai nuo savo išrinkto parlamentaro verčia susimąstyti, nes partija parlamentarą globoja, na, bent jau nepašalino iš savo gretų. Gal parlamentaro pažeminti, o gal iš letargo pažadinti, Lietuvos žmonės (senjorų nuomone, ne lietuvius, o pats save ir savuosius parlamentaras pažemino!) bus protingesni per rinkimus į Seimą, ir ateityje nebebus panašių parlamentarų žeminami. Dėl pasitaikančios netvarkos šalyje kas tik netingi ką tik nori gali kritikuoti ir kaltinti. Ir kritikuoja, kaltina. Kalta policija, kad kaimyno paršelis nudvėsė, kalta kaimynė, kad parduotuvėje vėl pabrango maistas, ir taip be galo. Kalti ir nekalti. Ne tą ir ne taip padarytą ras, o anas net nepradėtas daryti, darbams skirti milijonai jau išgaravo. Juokėmės iš tarybinių „dolgostrojų", dabar turime tokį savąjį, šiuolaikinį - Nacionalinį stadioną. Kaip ir anksčiau, niekas neatsakingas, kaltų nėra. Ir pinigų nebėra. Ir, rodos, Seimas nežino...Niekas už nieką... Kartą vienas senjoras viešai išdrožė, jog neatsakingas, kad Seimas priima kvailus sprendimus, nes nedalyvavo rinkimuose. Teiraujamės: o kas neleido dalyvauti? Girdime atsakymą: sąžinė neleido dalyvauti farse. Va kaip! Štai kada net sąžinė prisimenama. Tik ją turėtų prisiminti visi. Sutikime, rinkimai dalykas rimtas ir tai tikrai ne farsas, juo labiau, rinkimai į šalies parlamentą. Šalies Seimo rinkimų įstatymas aptartas ir aptariamas spaudoje. Kai kurių teisininkų nuomone kandidatai į Seimo narius vienmandatinėse rinkimų apygardose neturi tokių pat sąlygų, kaip kandidatai daugiamandatėse rinkimų apygardose. Rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą atveju kiekvienas rinkėjas turi du balsus, kurių vienas atiduodamas už vienmandatės apygardos kandidatą, o kitas už partijos sąrašą, kurį galima reitinguoti. Šios sistemos ydingumu nesunku įsitikinti. Imkime paskutinius Seimo rinkimus: nemažai kandidatų, tarp kurių pasitaikė net partijų lyderiai, vienmandatinėse rinkimų apygardose nebuvo išrinkti. Pralaimėjo rinkimus! Pralaimėjo! Negavo žmonių pasitikėjimo, o sėdi ten, kur praktiškai neturėtų būti, nes, matote, jie išrinkti pagal partinį sąrašą! Taip, kai kurių senjorų manymu, yra labai neteisinga. Dėl šios priežasties net patys teisės žinovai kritikuoja Rinkimų įstatymą, o parlamentas žmonių įvairiausiai, suprantama, neigiamai, pravardžiuojamas. Kol nesugalvota kitokia, suprantama, geresnė, rinkimų sistema, siūlome, mūsų įsitikinimu, teisingesnę už dabartinę. Suprantama, ne iki šiuometinių, o kitų Seimo rinkimų gali būti pakeista, jeigu jau šiuose Seimo rinkimuose žmonės aktyviai dalyvaus ir galvos rinkdami. Siūloma rinkimų sistema nenustato jokių lubų ar kartelių partijoms ir remiasi tik rinkėjų pasirinkimu, daugiausia priklausančiu nuo kandidato dalykinių savybių. Norinčios rinkimuose dalyvauti partijos, interesų grupės, komitetai, pavieniai asmenys, sutinkamai su kandidatų įregistravimo tvarka, gauna savo numerį, pvz., A partijos visi sąraše įrašytieji gauna nuo 1 iki 62 (priklausomai nuo sąraše įrašytų žmonių skaičiaus), B partija nuo 63 iki 94, C partija nuo 95 iki 128 ir t. t. Eilės tvarka numerius gauna visi kiti kandidatai. Ir rinkėjai renkasi jiems tinkamus kandidatus, sakysime 5 kaip kad dabar buvo reitinguojama, ar kitokį, iš anksto žinomą nustatytą žmonių skaičių. Suprantama, sumažinamas finansinis įnašas ir kandidatą palaikančių rinkėjų parašų skaičius. Iš savo patirties žinome, kad visada kiekvienoje partijoje ir t. t. atsiras tokių kandidatų, kurie tenkins rinkėjus. Praėjusiuose rinkimuose nedalyvavę rinkėjai aiškino, kad vienoje partijoje nematė Seimo nario mandato vertų 5 kandidatų, o pasirinkti iš kitų partijų negalėjo, todėl ir nėjo į rinkimus. Siūloma rinkimų sistema leis visiems rinkėjams pagal savo supratimą rinktis iš visų rinkimuose dalyvaujančių asmenų. Padidės rinkimuose dalyvaujančių rinkėjų skaičius. Suskaičiavus rinkėjų balsus bus matoma ir kas išrinktas, ir kokia partija nugalėjo, ir t. t., ir pan. Rinkėjas turės realų pasirinkimą, jo balso vertė žymiai išaugs. Ūgtels Seimo prestižas. Manykim, tada gyventojas galės pasijausti tikru šalies piliečiu. Gal tada pas mus kas nors, kada nors, už ką nors bus atsakingas. Ir tada tikrai gyvensime geriau.
Rubrika Nuomonių barometras yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.
Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-10-03 10:59
Rašyti komentarą |
||||||||
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba. Sprendimas: Fresh media |
Komentarai (0)