Prašau dėmesio. Mano supratimu, tai svarbu žinoti ne tik jums, bet ir išrinktiems politikams. Apie naują cenzūros formą, kurią plačiai taiko valstybės institucijos. Su tokia realybe susiduria Lietuvos žurnalistai.

Lietuvos valstybės institucijos formuoja politiką, kai ne žurnalistai, bet tarnautojai sprendžia, ką turi žinoti ir ko negali žinoti visuomenė. Ne demokratijos principai ar laisvos žurnalistikos tradicija nulemia, ką svarbu žinoti jums, bet visokios biurokratinės tvarkos.

Apie tai ką tik priminė Valstybinė mokesčių inspekcija. Turbūt girdėjote, kad dalis kovidinę paramą gavusių įmonių prisipirko prabangių automobilių. Nesileidžiant į detales, kaip jums atrodo, ar turite teisę žinoti, kokios tai įmonės?

Laisvam žmogui turbūt toks klausimas net skamba kvailai. Ir taip aišku, kad mes privalome žinoti, kaip įmonės leidžia valstybės paramą. Tą patį patvirtina ir Konstitucija, Visuomenės informavimo įstatymas, teismų precedentai.

Tačiau VMI atrodo kitaip. Jie vadovaujasi savo tvarkomis, todėl teigia, kad „informacija apie įmones, gavusias subsidijas ir įsigijusias prabangius automobilius nepriskirtina prie paslaptyje nelaikomos informacijos, todėl negali būti atskleista."

Suprask: kažkur nėra parašyta, kad tai ne paslaptis, tai reiškia paslaptis.

Su panašiu elgesiu susidūrė naujienų agentūra BNS ir Laisvės TV, kai dėl skirtingų istorijų kreipėmės į FNTT. Norėjome sužinoti, kokios įmonės įtariamos rimtais finansiniais nusikaltimais, bet FNTT atsakė, kad negali atskleisti tokių duomenų, nors bylos buvo perduotos teismui.

Čia viso labo du švieži pavyzdžiai. Bet tai yra žurnalistų kasdienybė. Kai valstybės institucijos paprašai pateikti viešą informaciją, intuityviai jauti, kad gausi biurokratinį atsisakymą, nes jie „saugo" kokius nors duomenis.

O tai gal taip ir yra? Gal jie saugo duomenis? Gal taip nurodo taisyklės? Tai kad ne.

Iš tikrųjų įstatymai ir reglamentai saugo jūsų duomenis nuo piktavališko naudojimo, o ne riboja visuomenės teisę žinoti. Profesionalaus žurnalisto užklausa yra pagrindas pateikti prašomus duomenis, o kaip jie bus panaudoti, tai jau ne tarnautojo reikalas - už duomenų naudojimą atsako pats žurnalistas.

Visuomenės informavimo įstatymo 18-ame straipsnyje aiškiai parašyta, kokia informacija yra neteiktina: valstybės paslaptys, tarnybinės paslaptys, komercinės paslaptys, privačių žmonių asmens duomenys. Viskas. Visa kita yra vieša.

Tą patį pasakė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Ginče dėl sunaikinto garso įrašo šis teismas sukūrė nepaprastai svarbų precedentą, kurio esmė: „Bet kokius informacijos laisvės ribojimus būtina grįsti tais pačiais konstituciniais kriterijais."

Konstitucija ir visuomenės teisė žinoti yra aukščiau visokių vidinių tvarkų, bet realybėje padėtis blogėja ir blogėja.

Gal nuskambės perdėtai, bet tai tikrai yra nauja cenzūros forma. Pavojingas dalykas. Valstybės tarnautojai imasi spręsti, ar žurnalistui tikrai reikia prašomos informacijos. Jie sprendžia, ar žurnalistas duomenis panaudos tinkamai. Jie imasi spręsti, kas gali būti žurnalistinio tyrimo objektu. Imasi spręsti, ką visuomenė žinoti gali ir ko negali.

Tai tikrai yra cenzūros išraiška.

Priminsiu Seimo nariams ir Vyriausybei, kad koalicinėje sutartyje jūs patys rašėte: „Ginsime ir stiprinsime konstitucines žiniasklaidos teises gauti ir skleisti informaciją."

Jau pats laikas imtis tikrų veiksmų. Mano supratimu, mes išgyvename pavojingo reiškinio pradžią.

Rubrika Nuomonių barometras yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.