Nuomonių barometras

LŽS narys

Kadangi Viekšnių, Akmenės kraštas, apskritai visa Žemaitija yra mano, tad nors kas bebūtų, ten kylančios problemos ­­- geri gyvenimo pokyčiai ar nesklandumai - mane domina, jaudina, todėl kai kada negaliu susilaikyti neišsakęs savo požiūrio, kartais gal net neprofesionalaus ar net diskutuotino. Tai štai neseniai spaudoje radau neramių užuominų, jog, geologų duomenimis, Papilės piliakalnyje atsiradę plyšiai plečiasi, o tai rodo piliakalnio slinkimą. Dėl to reali grėsmė kyla ir Simono Daukanto kapui, kuris yra nacionalinės reikšmės objektas. Kaip teigia Akmenės rajono meras Vitalijus Mitrofanovas, Papilės I piliakalnio ir mūsų tautai svarbaus istoriko, rašytojo, lietuvių tautinio atgimimo veikėjo Simono Daukanto kapo būklė kelia vis didesnį pavojų. Ši vieta - ne tik istorinė ir kultūrinė mūsų krašto vertybė, bet ir Papilės bendruomenės žmonių artimųjų prižiūrimi kapai.

Suprasdami gyventojų nerimą ir norėdami užtikrinti, kad problema būtų laiku ir profesionaliai išspręsta, darome viską, kas nuo mūsų priklauso, sako meras, kad atitinkamas sprendimas būtų priimtas: kreipiamės į daugelį Lietuvos Respublikos instancijų - į Vyriausybę, finansų bei kultūros ministerijas, į nacionalinį krizių valdymo centrą bei kultūros paveldo departamentą dėl lėšų, pateikdami prašymą dėl l 332 210 eurų su PVM skyrimo. Tos aktualios problemos Papilei sprendimo laukimas neturėtų užsitęsti, pažymi meras V. Mitrofanovas.

Kai gyvenau Naujojoje Akmenėje, ne kartą esu buvęs piliakalnyje-kapinėse, taip pat ir prie Simono Daukanto kapo, bet kai dabar pamačiau vaizdą nuotraukose, mane ne tik sujaudino - pribloškė: kadaise medžiuose skendęs piliakalnis dabar kaip... plikas pakaušis išėjus iš kirpyklos! Didieji lapuočiai medžiai iškirsti, tad ko stebėtis: tokio pat liūdno rezultato Papilėje galima tikėtis kaip kad atsitiko Vilniuje su Gedimino pilies kalnu... Tikiuosi už šią paralelę būsių apšauktas už neprofesionalų požiūrį, gal net „nušvilptas" kaip neišmanėlis, bet...

Mes - medžiai ir žmonės - šioje žemėje, ant šios žemės tvirtai, saugiai, ilgai stovime, laikomės tol, pakol turime sveikas, stiprias šaknis, nesvarbu, kokios vėtros - gamtinės ar politinės - siaustų. Juk ir mūsų tautos šviesuolis poetas Justinas Marcinkevičius yra sakęs: Kiek rovė - neišrovė. Kiek skynė -nenuskynė... Todėl kad mūsų Tėvynė Lietuva ir tėvynainiai visomis šaknimis amžių amžiais laikėsi, laikėsi ryžtu, tradicijomis, papročiais, patirtimi. Paminėkite man bent vienas senąsias kapines, kaimo kapinaites be medžių, tų stiprybės liudininkų?!

Ši visaapimanti tema be galo gili ir plati. Galėčiau užsiminti kad ir apie istoriją. Kiek dabar jos visokių iškraipymų, perrašinėjimų, šlykščių klastočių! Kad mažiau išprususį, politinį nesubrendėlį dar labiau apmulkinus, pasitelkus į „bendražygius", kad atėjus vadinamajai X dienai, būtų patikimas rezervas.

O genealogija? Kiek mažai mes beturime nuovokos, žinių, faktų apie savo giminės šaknis, ištakas, kilmę! Gal pastaruoju metu tuo imta kiek labiau domėtis: pasitelkus e-paveldą, savarankiškai kapstomasi bažnytinėse knygose, kreipiamasi į valstybės archyvus, esama įvairių privačių bendrovių, kurios už atitinkamą mokestį surankioja labai daug vertingų duomenų. Tai šaknys, kurių dėka mes čia esame ir būsime, teisingiau - kol bus mūsų vaikai, vaikaičiai, provaikaičiai ir taip toliau. Tiesa, laikas ir šaknis apgraužia, bet jeigu jomis rūpinamės, - pesimizmui ne vieta!