Naujos knygos, leidiniai

Buvau Panevėžyje. Dėkinga visiems sutiktiems. Kas gali būti geriau, nei dovanų gauti įkvepiančią knygą! Tokia tapo Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos išleista knyga „Tarpukario Panevėžys ir panevėžiečiai amžininkų akimis".

Atsiminimų rinkinį sudarė Raimundas Klimavičius. Leidybą parėmė ir LKT ir miesto savivaldybė. Todėl ir jos „drabužėlis" toks gražus: geras popierius, puikiai Astos Radvenskienės maketuotas, kokybiškai pateiktos istorinės nuotraukos.

Svarbiausia - turinys! Vos 130 puslapių leidinys, o kokį istorijos, miesto šviesuolių gyvenimo apžvalga skaitytojui pateikia!

Medžiaga knygai rinkta iš ypatingos vietos Panevėžyje - šios bibliotekos (PAVB) rankraštyno, kuris tuometės direktorės Rimos Maselytės buvo įkurtas 1991 metais. Jame sukaupta reikšminga miesto kultūros istorija, autentiški atsiminimai, ego dokumentika. Stengiamasi rengti juos spaudai, visuomenės žiniai. Šioje knygelėje skelbiami atsiminimai nėra platūs, tačiau raiškūs, jautrūs. Vienas svarbiausių knygos elementų - smulkiu šriftu pateikti komentarai. Tai - išsami ir labai reikšminga pasakojamų istorijų dalis, galinti pretenduoti į miesto kultūros ir švietimo panoramą.

Garsios medikų dinastijos nuo Panevėžio atžala Almonė Marcinkevičiūtė-Bernadišienė (1926-2017) prisiminė Elžbietą Jodinskaitė (1877-1951) - draudžiamos lietuviškos spaudos platintoją, filantropę, Pirmosios Panevėžyje viešosios valstybinės bibliotekos (1921) vadovę, visuomenės veikėją.

„Mes visi, gimnazistai, kiekvieną savaitę iš bibliotekos nešdavomės namo po kelias knygas", - prisiminė A. Marcinkevičiūtė. Jodinskaitė buvo artima Gabrielei Petkevičaitei-Bitei (1861-1943). Turtinga Švobiškio dvaro panelė filantropinėje „Žiburėlio" draugijoje kartu šelpė „visus mokslan einančius lietuvius ir lietuves".

Almonė prisiminė panelės name buvusį „didžiulį saloną, kur stovėjo pianinas, foteliai, sofa". Skambėjo Beethoveno muzika, kurią Jodinskaitė mėgo. Puslapyje supažindinama ir su jos svečiais - miesto šviesuomene: aktyviu kultūrininku, rašytojos Liudvikos Didžiulienės-Žmonos (1856-1925) ir knygnešio Stanislovo Didžiulio (1850-1927) sūnumi daktaru Antanu Didžiuliu (1883-1960), pedagogu, kraštotyrininku, kurį laiką Berniukų gimnazijos direktoriumi Jurgiu Elisonu (1889-1946), gydytoju chirurgu Stasiu Mačiuliu (1893-1941), pirmosios onkologinės ligoninės steigėju Lietuvoje, žiauriai nužudytu besitraukiančios sovietų kariuomenės. Skaitome ir apie Panevėžio teisininką, vėliau tremtyje mirusį Aleksandrą Mikutavičių...

Kiekvienas knygos puslapis -tarsi emociškai perskaityta miesto enciklopedija: žmonės, gatvių istorijos, namai, išskirtiniai asmenybių veiklos židiniai, kuriuos naujoji karta vos spėja naikinti. Giminaičių uoliai saugomas išliko gal tik memorialinę reikšmę turintis J. Masiulio knygynas. Ką gi, ir Panevėžyje įsigalėjusi naujoji ideologija grįsta ne vertybių, bet interesų aljansų veikla...

Puikūs prisiminimai apie Mariją Geigaitę-Putramentienė-Giedraitienę, (1890-1980) - istorikę pedagogę, vieną Panevėžio, pirmosios lietuvių gimnazijos Lietuvoje steigėją, jos direktorę, Mergaičių gimnazijos direktorę (1935-1940). Daugelis jos auklėtinių tapo aktorėmis, daktarėmis, literatėmis, mokytojomis, kurių pavardės ir Vilniaus pedagoginio instituto (vėliau- VPU, LEU) sąrašuose. Giedraitienė „buvo pirmoji moteris direktorė nepriklausomoje Lietuvoje. Kadangi labai mylėjo gamtą, pradėjo rūpintis gražesniu gimnazijos teritorijos sutvarkymu. Savo lėšomis Berlyne užsakė parengti aplinkos sutvarkymo projektus ir pagal labiausiai jai patikusį buvo suplanuoti rožynai, gėlynai, vejos ir vieta mergaitėms sportuoti". Jie buvo prižiūrimi ir pokaryje, šeštajame dešimtmetyje man besimokant šioje, jau Antrojoje vidurinėje, mokykloje. Gražia aplinka didžiavomės, o mokytojos Paslavičienės rūpesčiu ir prižiūrėjome, kaip ir mėgstamą medžių alėją mokyklos kiemo gale. Skaudu eiti pro šalį matant kitokį požiūrį į estetinę mokinių aplinką. Požiūrio pinigais neįkainuosi...

Tuosyk „Gimnazijai vadovavo rami, nuostabiai elegantiška dama - ponia Giedraitienė. Ji buvo griežta ir labai reikli, tačiau niekas niekada nebuvo matęs jos supykusios, kalbančios ,pakeltu balsu. Užtekdavo vien direktorės žvilgsnio, kad mokinių išdykavimai nurimtų. Kiekviename žingsnyje gimnazijoje besimokančioms merginoms buvo diegiama aukšta kultūra, reikalauta laikytis griežtos drausmės. Mūsų gimnazija prilygo aukšto lygio merginų pensionui". Buvo įprasta mokytojus pravardžiuoti, bet jos, vienintelės, niekas nedrįso kitaip šaukti. Ir aš prisimenu mamos, vyresniųjų klasių gimnazistės, pasakojimus. Prieš paskutinį seansą direktorė nuo ekrano mesdavo žvilgsnį į žiūrovų salę. Pastebėjusi persirengusias, skarotas gimnazistes iš salės išvesdavo namo. Tai nė kiek nepakenkė aukštam jos prestižui. Ji visuomet buvo mylima mokytoja.

Atsiminimų puslapiai skaitytojams primena ir Panevėžio mokytojų seminarijos pedagogus: redaktorių, vadovėlių autorių ateitininką Juozą Mačiulį (1900-2003), poetę, rašytoją Bronę Buivydaitę-Mičiulienę, pasirašančią - Tyrų Duktė.

Panevėžio berniukų gimnazija- viena iškiliausių Lietuvos gimnazijų, žinoma, kaip pirmoji pradėjusi mokyti lietuvių kalba, kaip jaunųjų matematikų Parnasas, jaunimo folkloristikos rinkimo pirmaeilis, meno puoselėjimo ir hedonistinio ugdymo židinys. Knygos sudarytojo išplėtotoje muzikos mokytojo Mykolo Karkos prisiminimų panoramoje atsispindi Panevėžio muzikinės ir teatrinės praeitis įvykiai ir jų dalyviai.

Knygos puslapiuose atsiminimai apie Maironį, muziką Vladą Paulauską, vyskupą šviesuolį Kazimierą Paltaroką. Retoje nuotraukoje matome vyskupą giminaičių draugijoje: sesuo Julija Paltarokaitė (1904-1994) su vyru Stasiu Šalkauskiu (1886-1941). Filosofas, pedagogas, profesorius (1922), paskutinis nepriklausomos Lietuvos Vytauto Didžiojo universiteto rektorius, vienas iš Lietuvių katalikų mokslo akademijos vienas steigėjų, formavęs ateitininkų ideologiją. Jo žmona buvo geriausia poetės Salomėjos Nėries draugė.

Apie 1934-1936 mokslo metų pradžios Mergaičių gimnazijoje mokytojavusią poetę Salomėją Nėrį atsiminimus rašė buvusi gimnazistė Ona Kiaulėnaitė-Sagatienė (1920-2005). „Buvo smulkutė, paprasta, lygiai sušukuotais plaukais, kukli, raudona suknele, o rankoje laikė rudeniškai rausvą medžio lapelį. Tokią, kaip gyvą ir šiandien Ją matau [...] Eilėraščiui reikia didelės širdies, jautrios širdies, reikia gimti poete, kokia ir buvo S. Nėris. Kai kurios mergaitės ėmė rašyti eilėraščius dažniau. Juos taisė poetė ir kartais išspausdindavo tuometiniai moksleivių žurnalai. O jau „Meno kuopą", kuriai tuo metu vadovavo Nėris, mergaitės užvertė eilėraščiais". Poetė mylėjo savo auklėtines, padėjo ruošti vakarėlius. Tėvų komiteto baliuje auklėtoja švytėjo - rausva suknele, prie jos gėlė, plaukuose gėlė... „Mūsų dievaitė, mūsų Sulamita", - taip ją vadino. Matome bibliotekos lobyne glūdinčioje nuotraukoje.

Knygoje ir rašytojo, pedagogo, kunigo, įžymiosios „Meno kuopos" įkvėpėjo ir globėjo Julijono Lindės- Dobilo (1872-1934) portretas, grupinės nuotraukos su šviesuoliais pedagogais Veronika Kalendaite-Būtėniene (1906-1934) ir lituanistu Petru Būtėnu (1896-1980) , poetu Leonu Kuodžiu (1902-1975). Jie nebuvo tik Panevėžio gimnazijos mokytojai. Tai lietuviško žodžio, minties, mokslo, laisvo poetinio žodžio skleidėjai tėvynėje ir užjūryje, degę siekiais išugdyti mąstančius žmones, kūrybingą naująją inteligentiją. „Direktorius Lindė mėgo apdairumą, nuoseklumą. Vengė staigių išsišokimų, nukrypimų nuo normos. Per mokytojų posėdžius dažnai kartodavo: „Vyrai, išsikalbėkim!¨. Kai pasireikšdavo nuomonių skirtumai ir mokytojai kartais pasikarščiuodavo, direktorius perspėdavo: „Nesikarščiuokite! Svarbiausia - neįžeiskite vieni kitų", - prisiminė buvęs fizikos ir chemijos mokytojas Venantas Morkūnas (1899-1980).

Ieškokime, gal dar yra galinčių papasakoti apie žmones ir laiką, kuris praeidamas nusinešė negandas. Liko kerinti šviesa, nutvieskianti prabėgusio laiko pievas.