Naujos knygos, leidiniai

Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras išleido Jokūbo Geištoro atsiminimų knygą, išverstą į lietuvių kalbą „Jokūbo Geištoro atsiminimai 1857-1865". Iš lenkų kalbos vertė Stanislovas Žvirgždas ir Regina Koženiauskienė (poeziją)

Šiuo beveik 600 puslapių apimties leidiniu visuomenei pristatomi iki šiol nepublikuoti vieno 1863-64 metų sukilimo vadų Jokūbo Geištoro atsiminimai. Jokūbas Geištoras (Geysztor) 1836-1839 mokėsi Kėdainiuose, 1839-1844 studijavo Vilniaus bajorų institute. 1844 metais išvyko studijuoti teisės į Petrapilio universitetą. Grįžęs į Lietuvą apsigyveno Ignacograde, Surviliškio valsčiuje, senelio paveldėtame dvare. Čia jis buvo vienas aktyviausių Kėdainių krašto dvarininkų, visas jėgas paskyrė ne tik žemės ūkiui, bet ir kultūrai. Būdamas didelis knygų mylėtojas ir kolekcioninkas, jis Ignacograde įrengė biblioteką, pirmasis Kėdainių krašte įsteigė viešą skaityklą. Prasidėjus Aleksandro II žemės reformai, jis dalyvavo jos parengime Lietuvoje, vienas pirmųjų baudžiavą pakeitė činšu, įvedė daugialaukę žemdirbystę, kėlė žemės našumą, atnaujino inventorių, statė naujus pastatus. Rėmė Motiejaus Valančiaus blaivybės judėjimą. Aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilime, 1865 m. ištremtas į Sibirą. 1872 m. grįžo, gyveno Suvalkuose, Varšuvoje, pasinaudodamas savo Ignacograde sukaupta biblioteka čia 1882 m. įkūrė antikvariatą - prekiavo knygomis, graviūromis, žemėlapiais, rankraščiais ir ekslibrisais. Išleido 16 antikvariato katalogų. Be katalogų, parengė ir savo atsiminimus - „Pamiętnik Jakobą Gieysztora z lat 1857-1865", kurių dvitomis, jau po autoriaus mirties, 1913 metais pasirodė Vilniuje. Didžiulę šešių dalių epopėją, aprėpiančią svarbiausius gyvenimo įvykius nuo vaikystės iki senatvės, jis pradėjo rašyti 1866 m. tremtyje Usolėje ir pildė iki paskutinių dienų.

Paprastai lietuvių visuomenė žino tik vieną „baltųjų" ir „raudonųjų" kovą - tai 1917-1922 metais po carinio Rusijos režimo griūties dabartinės Rusijos Federacijos centrinėje dalyje prasidėjusį civilinį karą tarp diktatūrą įvedusių komunistų bolševikų, vadinamųjų raudonųjų, ir kitų demokratinį ar carinį režimus palaikiusių politinių jėgų, vadinamųjų baltųjų. Tačiau 1863-iųjų sukilime Lietuvoje dėl įtakos varžėsi visiškai kiti „baltieji" ir „raudonieji". „Baltųjų" grupėje dominavo didelį turtą sukaupusių bajorų, pramonės magnatų ir kitų turtingų visuomenės sluoksnių atstovai. Jų programa buvo orientuota į dialogą su carine valdžia, dalinių nuolaidų reikalavimą. O „raudonieji" orientavosi į radikalų, karine jėga paremtą konfliktą ir visapusišką ryšių su cariniu režimu nutraukimą, reikalaudami krašto nepriklausomybės 1772 metų LDK sienomis. Šioje politinėje grupėje dominavo smulkesnieji bajorai, mažesnį turtą sukaupę intelektualai, todėl ji labiau rėmė didžiosios visuomenės dalies - valstiečių - laisvinimo ir švietimo idėjas.

Sukilime Geištoras atstovavo „baltųjų" grupuotei, siekusiai derybomis su caro valdžia išsikovoti Abiejų Tautų Respublikos atkūrimą 1772 metų sienomis. Zigmantas Sierakauskas palaikė idėją, kad reikia kelti sukilimą visoje Rusijos imperijoje. Jam atvykus į Lietuvą, tuo metu valdžioje jau buvo „baltieji" - tai pogrindinei sukilimo valstybei vadovavo Jokūbas Geištoras. Jis tikėjosi, kad sukilėlių būrius suvienijęs Sierakauskas eis į Vilniaus guberniją, kuri buvo daug pasyvesnė nei, pavyzdžiui, Žemaitija, ir ten suaktyvins sukilimą. Sierakauskas padarė kitaip ir įgyvendino planus, kuriuos kūrė slaptoje karinėje organizacijoje Sankt Peterburge. Jis ėjo į Šiaurės Lietuvą, pro Biržus norėdamas patekti į Latviją ir Estiją ir tikėdamasis, kad ir ten bus galima sukelti valstiečių neramumus, nes socialinė įtampa tarp latvių ir estų bei vokiečių dvarininkų buvo dar aštresnė negu Lietuvoje. Sukėlus sukilimą Latvijoje ir Estijoje buvo tikimasi eiti į Rusiją ir kelti valstiečius į sukilimą ten.

Jokūbo Geištoro „Atsiminimai" - apmąstymai, leidžiantys pajusti to meto sukilėlių politinę logiką ir viltis. Nupieštos sukilėlių asmenybės turi didelę istorinę kultūrinę vertę. Įžangoje autorius rašo: „Rašau nieko neslėpdamas, todėl prašau šią medžiagą apdairiai panaudoti. Nieko neginu, atskleidžiu ne vieną paslaptį ir noriu, kad visi žinotų, kaip nepelnytai buvo smerkiami tie, kurie dėl kitų žmonių klaidų ir visą tėviškę apėmusio įkarščio tapo neišvengiamomis aukomis. Visada elgiausi taip, kaip mane skatino pareigos jausmas, todėl dabar rašau tarsi savo politinių įsitikinimų apologiją, nes kitaip ir būti negali. Esu įsitikinęs, kad anų laikų politikoje buvo labai nedaug aiškiai savo tikslą suvokiančių ir atkakliai jo siekiančių žmonių. Nepaisant atvirumo, negaliu atskleisti savo politinių klaidų, net jeigu tada ir klydau. Kadangi mano pažiūros nepasikeitė, tai reikštų, kad klystu ir dabar. Priešingai, mano pažiūros tik sutvirtėjo, nes buvo nelaimių ir kruvinos patirties išmėgintos."

„Atsiminimai" apima visą Jokūbo Geištoro gyvenimą: mokslas Sankt Peterburge, kasdienė bajorų buitis, lenkiška kultūra Lietuvoje, gyvenimas Vilniuje, ekskursai į senąją Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, sukilimo patirtis.

Daugiau informacijos:

Inga Zaurakaitė

Komercijos skyrius

Tel. 243 13 38, mob. tel. 865238454

Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras

www.melc.lt / www.vle.lt