Naujos knygos, leidiniai

     Trakiečiai didžiuojasi stebuklinga gamtos kūrinija, didingu istorijos paveldu, svaiginančiu kraštovaizdžiu. O kaip tas krašto pažangos vėliavnešys švietimas - ar jis įpynė savo nemarių žiedų į trakiečių istorijos ir kultūros vainiką?  - pasiteiravau Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos nario, kultūros istoriko dr. Kazio Račkausko, kurio 480 psl. knygą „Čižiūnų židinio šviesa" šįmet išleido „Gimtinės" leidykla.

     Žinoma, įpynė,  - patvirtino knygos autorius, jau 15 metų visuomeniškai vadovaujantis pažintiniam projektui „Lietuvos pedagogų kultūros paveldas". - Mokytojai, mokyklos ir apskritai švietimas buvo, yra ir ateityje bus ta neapčiuopiama jėga, kuri įkvepia ir žadina asmenybės, bendruomenės ir tautos nusiteikimą eiti pažangos link.

     Vilniuje jūsų knygos sutiktuvėse mokslininkai edukologai ir istorikai, žurnalistai ir rašytojai su nuostaba atsiliepė apie Jūsų ir talkininkų pastangas atskleidžiant ir įprasminant Čižiūnų, taip pat Aukštadvario ir Trakų krašto pedagogų paveldą. Kuo jis ypatingas?

     Neslėpsiu, kad, kai 2010 m. pradėjau organizuoti Čižiūnų ekspediciją, nesitikėjau atrasiąs kažką nepaprasto dar menkai išpurentuose šios vietovės švietimo ir kultūros dirvonuose. Tačiau  per ketvertą metų tautotyros žinių rinkimo savanoriai archyvuose aptiko tūkstančius istorijos dokumentų. Juos papildėme pasitelkę amžininkų liudijimus - sukaupę dešimtis atsiminimų ir nuotraukų.

    Išsiaiškinome, kad tarpukariu ir vėliau Čižiūnuose bei Trakų apskrityje gana sunkiomis sąlygomis sodiečių vaikus mokė nepaprasti mokytojai - dideli šio krašto patriotai, kurie mokslo žinias, širdies šilumą ir dvasios šviesą paaukojo jaunosios kartos ugdymui. Deja, pačių ryškiausių švietimo deimantų likimus sovietų okupacinis režimas pavertė siaubingais lemties griuvėsiais.

     Dvidešimtmetis Antanas Palionis, kilęs iš Jiezno vlsč. didelės darbščių ūkininkų šeimos, baigė mokytojų seminariją Kaune ir 1926 m. pradėjo mokytojauti Čižiūnuose. Romantiškos sielos, išprusęs, nuoširdus jaunuolis pasinėrė ir į visuomeninį gyvenimą, buvo renkamas Aukštadvario šaulių būrio vadu. Kai išvargintas sunkių darbo sąlygų Zaulcų komplekte sulaukė vadovybės sutikimo išsikelti į palankesnę darbovietę, Čižiūnų mokinių tėvai tam pasipriešino ir įtikino švietimo ministrą, kad paliktų jų vaikų gerą mokytoją A. Palionį šioje mokykloje. 1931-1938 m. jis sėkmingai vadovavo Semeliškių mokyklai, rūpinosi jos dviaukščio namo statyba. Vėliau darbavosi Pilialaukyje, vadovavo Senųjų Trakų mokyklai. 1941 m. birželį kartu su būsima žmona S. Mickevičiūte ištrėmė į Sibirą. Sugrįžęs iš tremties neturėjo galimybių deramai pritaikyti savo gebėjimų ir patirties. Pasilikęs gyventi Trakų krašte, amžino poilsio atgulė Lentvario kapinėse.

     Dar skaudesnius likimo kirčius patyrė ilgiausiai tarpukariu (1931-1939 m.) Čižiūnų mokyklai vadovavusi Vincenta Mačiliūnaitė. Čia ji rūpinosi mokyklos namų statyba, su pasieniečiu Bernardu Sidaru sukūrė šeimą, susilaukė dukrelių Danutės ir Giedrės. Bendravo su mokinių tėvais, skatino jaunimo kultūrinę veiklą, buvo šaulių būrio sekretorė. Po 13 darbo metų Trakų apskrityje (įskaitant Beištrakio ir Karapolio mokyklas), I pasaulinio karo išvakarėse išsikėlė į Šiaulių apskr. 1941 m. birželį jos vyrą Bernardą suėmė ir išvežė į lagerį, o Vincenta atsidūrė tremtyje. Po karo ji ištisus metus siuntinėjo prašymus, kad leistų grįžti į Lietuvą, kur skursta jos mažylės. Nesulaukusi leidimo, 1947 m. pabėgo iš tolimos Jakutijos. Slapstydamasi įsidarbino Šalčininkų pakraščio mokykloje, vis skubėjo lankyti dukrelių. Saugumas ją susekė ir 1949 m. Radviliškyje areštavo. Kalino, tardė, nuteisė ir išsiuntė atgal į Sibirą. Po daugybės kančių metų ši iškili Trakų krašto mokytoja į tėvynę sugrįžo fiziškai palaužta.

      Buvusį 1929-1937 m. Nikronių, Čižiūnų, Akmenų ir Pasamovio mokytoją Juozą Matulaitį, 1919-1926 m. Lietuvos kariuomenės karininką, šaulį okupantai 1941 m. suėmė ir išvežė į lagerius, kur jis 1944 m. žuvo. Jo šeima atsidūrė tremtyje. 1945-1946 m. Čižiūnų mokyklos vedėją Bronę Dimbelytę kraštiečiai savo nūdienos knygose įvardijo žuvusia partizanaujant. Tyrinėdami patikslinome, kad jos gimtinėje, Ignalinos krašte, žuvo mokytojos broliai, o tėvai 1945 m. atsidūrė tremtyje, kur mirė. Devyniolikmetė Bronė, slėpdamasi nuo gresiančių pavojų, atvyko į Trakų kraštą. Mokytojavo Čižiūnuose, Gudžionyse, Užuguostyje ir Žiežmariuose. Sukūrė šeimą, sulaukė Nepriklausomybės ir amžino poilsio atgulė 2011 m.

     Dainavos apygardos partizanas Pranas Pačkauskas-Galiūnas, kurio priesaiką ginti tėvynę 1945 m. priėmė legendinis vadas A. Ramanauskas-Vanagas, kai okupantai suėmė ir į lagerius nugrūdo jo tėvą ir brolius, vengdamas represijų  atvyko į Trakų apskr. ir 1946-1948 m. vadovavo Čižiūnų mokyklai. Persekiojamas išsikėlė į Švėkšnos vaikų namus. 1949 m. pradžioje Vilniuje buvo suimtas ir nuteistas 10 metų lagerio.

      Akinančiais brangakmenio spinduliais žėri ne tik tie Čižiūnų ir Trakų krašto pedagogai, kurie dėl savo beribio pasiaukojimo tėvynės labui tarsi sudegė ant siaubingo XX a. vidurio bolševikinių egzekucijų laužo. Aukso raidėmis šio krašto istorijoje žymėtinos ir kitos didžiausio ryškumo mokytojų pavardės. Stasys Ivanauskas 1935-1938 m. mokytojaudamas Čižiūnuose pelnė vieno mėgstamiausių kaimo švietėjo vardą. Jis buvo Čižiūnų šaulių būrio steigėjas. Išgarsėjo tuo, kad iš čia išvyko į Braziliją mokyti lietuviukų. Sugrįžęs mokytojavo Valkininkuose, Rūdiškėse, karo metais vadovavo 8 komplektų Trakų pradžios mokyklai. Susituokė su kūrybinga Senųjų Trakų mokyklos vedėja Emilija Domaševičiūte.

      Sunkiu metu Čižiūnų mokyklai 1939-1941 m. vadovavo viena iškiliausių Trakų apskrities tarpukario mokytojų Ona Smalskaitė.  Vaikus mokyti ji pradėjo dar slaptose, arba pusiau legaliose sodiečių mokyklėlėse. Po Vasario 16-osios daugelį metų dirbo Karsakų, Pajautiškių, Kazokiškių, Vievininkų, Čižiūnų, Užuguosčio, Paparčių ir kitose Trakų krašto mokyklose.

     Čižiūniečiai tvirtina, kad pokariu ir sovietmečiu Trakų bei Vievio rajonuose pati energingiausia tarp kitų vadovų buvo Čižiūnų septynmetės ir aštuonmetės mokyklos direktorė Danutė Bražinskienė. Ji subūrė darbščią ir kūrybingą mokytojų bei mokinių bendruomenę. Negalima nesižavėti mokytojos Zofijos Aliukonienės indėliu, nes ji  Čižiūnuose vaikus su meile mokė ir ruošė gyvenimui 40 metų. Sukūrė šeimą, su vyru Zigmantu (1926-2012) pasistatė namus, išaugino dukterį, būsimą mokytoją, ir čia liko gyventi.

      Tai tik keli epizodai iš šio krašto pedagogų paveldo. Dėkojame ekspedicijos talkininkams ir jos mecenatui čižiūniečiui lituanistui Vincui Steponavičiui bei Lietuvos šviesuoliams, kurie paaukojo lėšų knygos leidybai, nes Trakų r. savivaldybė ir kitos organizacijos nesuskato remti šio tiriamojo ir sklaidos darbo.

      Ačiū už atsakymus.

     Kalbėjosi edukologijos doc. dr. Jonas Dautaras.