Naujos knygos, leidiniai

Praeitų metų pabaigoje dienos šviesą išvydo unikali jaunos mokslininkės Taisijos Laukkonėn monografija „Dainiai be tautos: Lietuvos rusų rašytojų strategijos (po)sovietmečiu". Knygą išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Pažymima, kad tai pirmas tokio pobūdžio tyrimas, kuriame įžengiama į savotišką kultūrinę ir literatūrinę „terra incognita" - Lietuvos rusų rašytojų (kurių, kaip gali įsitikinti knygos skaitytojai, buvo nemažai) kūrybos erdvę.

Monografijos autorė T. Laukkonėn sutiko pasidalinti mintimis apie ką tik pasirodžiusią knygą ir tolimesnius minėtos temos tyrinėjimo planus.

Kodėl būtent tokia tema buvo pasirinkta monografijai?

Tai buvo mano disertacijos tyrimo laukas. Ieškojau temos, su kuria man nebūtų gaila praleisti keturis doktorantūros metus. Iš vienos pusės tema buvo rizikinga (kodėl - galima sužinoti iš knygos Pratarmės), bet nei akimirkos neabejojau, kad ją yra verta nagrinėti.

Rusų literatūra Lietuvoje turi ilgą istoriją, tačiau aš savo tyrimą pradedu nuo sovietmečio, kai po Antrojo pasaulinio karo ši literatūra ir jos tradicija čia buvo kuriama iš naujo. Pirmiausiai planavau nagrinėti vien posovietinės rusų literatūros Lietuvoje erdvę, tačiau pamačiau, kad daug šaknų vienaip arba kitaip slypi būtent sovietmetyje.

Savo tyrimą priskirčiau literatūros sociologijai ar sociokritikai. Buvau susitelkusi dėmesį ne tik į pačią literatūrą, bet ir į bendrą kultūrinį, politinį, socialinį kontekstą. Suprantama, kad Sovietų Sąjungos žlugimo situacija padarė labai didelį ir įvairialypį poveikį rusų literatūrai Lietuvoje.

Kam skirta jūsų knyga?

Pirmiausiai ši knyga bus įdomi filologams, kurie domisi šiuolaikine lietuvių ir rusų literatūra. Žinoma, labiausiai naudinga ji gali būti tiems, kas tyrinėja atskirų bendruomenių, tautinių mažumų literatūras - ypač sovietmečiu ar posovietinėse valstybėse. Tačiau manau, kad ir paprastas skaitytojas gali atrasti šioje knygoje daug sau įdomių puslapių. Kartais vadinu šią knygą savo pirmuoju romanu. Aš ją taip ir rašiau - kaip romaną, tačiau pirmą įvilkta į disertacijos, o vėliau ir monografijos žanro rūbą. Norėjau išsaugoti tekste nuotykio, intrigos, nuostabos ir netikėtų atradimų atmosferą. Tą nuotykį visada galima aptikti moksliniame darbe, tačiau žymiai rečiau - mokslinėje produkcijoje.

Kokie yra jūsų ateities planai?

Šiuo metu Lietuvos Mokslo tarybos vykdomo podoktorantūros stažuočių projekto dėka aš turiu galimybę tęsti  savo mokslinį darbą. Mano naujo tyrimo tema: „Lietuvos mažumų literatūros Europos kontekste". Pagrindinis tikslas dabar yra pažvelgti į Lietuvos mažumų literatūras platesniame teoriniame ir tarpkultūriniame kontekste, juk mažumų literatūros tyrimai Vakaruose jau turi gan ilgą istoriją.

Siekiu išnagrinėti dabartinę Lietuvos rusų ir lenkų  literatūrų būklę, jų santykį su tradicija. Bandysiu atskleisti, kaip šios literatūros institucionalizuojasi Lietuvoje bei pačios save pozicionuoja ir suvokia.

Aš taip pat planuoju palyginti trijų Baltijos valstybių rusų mažumos literatūras. Jau dabar pastebima, kad šių literatūrų raida yra skirtinga. Daug kas priklauso ir nuo valstybės politikos, ir nuo pačių bendrijų - esamų tradicijų ir tų tradicijų autoriteto.

Tyrimo rezultatai kol kas skelbiami moksliniuose straipsniuose, tačiau tikiuosi, kad visą tai aš vėliau galėsiu sudėti dar į vieną knygą.

Kalbino Viktoras Denisenko