Naujos knygos, leidiniai

Vytautas Žeimantas

Neseniai Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras kartu su Šiaurės Amerikoje veikiančiu Mažosios Lietuvos fondu išleido Mažosios Lietuvos enciklopedinį žinyną anglų kalba - Consice Encyclopaedia of Lithuania Minor. Mums, žurnalistams, ši knyga gali būti įdomi dar ir tuo, kad ją leidžiant šalia mokslininkų nemažai padirbėjo ir mūsų plunksnos brolių. Žinyno redakcinėje kolegijoje matau net tris kolegas: du LŽS Senjorų klubo narius, žinomus enciklopedininkus Antaną Račį ir Algirdą Matulevičių bei žurnalistą Vytautą Kaltenį, su kuriuo daug metų teko kartu dirbti "Tiesos" redakcijoje. Tarp žinyno redaktorių yra kolegė iš "Vakarinių naujienų" laikų Virginija Budrikienė.

Žinynas skirtas Mažajai Lietuvai, gražiais pasiekimais ir skaudžiais netekimais paženklintam kraštui, kurį šiandien dalijasi net trys valstybės. Šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis, Nemuno dešinysis krantas - Lietuvoje, iš centrinės dalies atsirado politinis naujadaras - Rusijos Kaliningrado sritis, pietinę valdo Lenkija.

Reiktų pasidžiaugti, kad tai jau antras rimtas bendras šių dviejų leidėjų projektas, skirtas Mažajai Lietuvai. Neseniai lietuviškai skaitančioji visuomenė gavo išsamią, didelės apimties keturių tomų Mažosios Lietuvos enciklopediją, kurią 2000-2009 metais Vilniuje leido Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas ( vėliau - centras). O jos atsiradimą inicijavo, didžiąja dalimi finansavo ir konkrečiais darbais bei sukaupta medžiaga rėmė Mažosios Lietuvos Fondas, nuo 1985 metų veikiantis JAV ir Kanadoje. Ši enciklopedija tapo didžiausiu ir reikšmingiausiu Fondo remtu ir kartu su Lietuvoje dirbančiais Mažosios Lietuvos tyrėjais bei leidėjais įvykdytu bendru projektu, kurio iniciatorius ir pagrindinis tvarkytojas iki mirties buvo žinomas mažlietuvis, prof. dr. Vilius Pėteraitis, 1914 m. gimęs Vaidauguose, netoli Klaipėdos, gyvenimo kelią užbaigęs 2008 m. už Atlanto, Toronto mieste.

Prisimenu, kaip Mokslų Akademijoje per šios enciklopedijos pristatymą, daugelis kalbėjo, kad ties ją sustoti negalima, būtina kažką panašaus išleisti ir kitomis kalbomis. Ir motyvacija buvo svari: Vokietijai priklausiusią Mažąją Lietuvą dabar administruoja  trys šalys, kiekviena turėdama savų interesų, lietuviai, rusai, lenkai, vokiečiai, na, ir kiti, žvelgia į tą kraštą per savo mąstymo prizmę. Tarptautinę reikšmę turintis objektas kelia suprantamą smalsumą, kurio viena enciklopedija, nors ir išsamia, bet išleista tik lietuvių kalba, nepatenkinsi. Būtina į skaitytoją prabilti ir pasaulyje populiariomis kalbomis.   

Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras (direktorius Rimantas Kareckas, jo pavaduotojas redakciniams darbams Antanas Račis) ir ėmėsi iniciatyvos anglų kalba išleisti Mažosios Lietuvos žinyną. Šiame kelyje jie turėjo ir nuoširdžius sąjungininkus. Žodyno rengimą globojo Mažosios Lietuvos Fondo pirmininkas Vilius Algirdas Trumpjonas, jam mirus - prof. Jurgis Arvydas Anysas. Žinyno turinį formavo Redakcinė kolegija, vadovaujama jos pirmininko ir vyriausiojo redaktoriaus dr. Vaclovo Bagdonavičiaus bei Redakcinės kolegijos prezidento prof. Zigmo Zinkevičiaus. Redakcinėje kolegijoje sėkmingai darbavosi Antanas Račis, Algirdas Matulevičius, Danutė Valentukevičienė, Vytautas Kaltenis, Vytautas Gocentas, kiti.

Galima tik pasidžiaugti, kad šio žinyno leidėjai nepretendavo aprėpti visą Rytų Prūsiją, jos istoriją bei visus su ja susijusius reiškinius ir objektus. Žinyno leitmotyvas siauresnis - tik toji Rytų Prūsijos teritorijos dalis, kurioje nuo seno gyveno lietuvių ir kitų baltų - prūsų, kuršių, skalvių, nadruvių, sūduvių gentys. Nors nustatyti šios teritorijos ribas, ypač pietinę, yra nelengva. Leidėjų pateiktuose Mažosios Lietuvos žemėlapiuose yra nurodomi keli pietinės sienos variantai. Mano nuomone tiksliausiai šią ribą 1989 metais pavaizdavo dr. Algirdas Matulevičius, kruopščiai ištyręs čia gyvenusių žmonių tautinę sudėtį.

Apie mūsų kolegą daktarą Algirdą Matulevičių čia reikėtų pakalbėti plačiau. Šiame žinyne yra net 23 straipsniai, kuriuos parašė A. Matulevičius. Mažaja Lietuva jis susidomėjo dar studijuodamas Vilniaus universitete. Mokslinėse konferencijose Maskvos, Odesos, Novosibirsko, Tartu universitetuose jis skaitė pranešimus apie lietuvių tautinio sąjūdžio XIX a. II pusėje spaudą - „Aušrą", „Varpą", apie Didžiosios ir Mažosios Lietuvos intelektualų bendradarbiavimą. Šia tema pirmasis parašė diplominį darbą, o 1973 m. apgynė daktaro disertaciją iš Mažosios Lietuvos 1701-1807 metų laikotarpio istorijos, lietuvių (mažlietuvių) ir vokiečių tautinių santykių. Net nuo 1972 m.  jis rengia lietuviškas enciklopedijas. Be dviejų monografijų, į kitas knygas, tęstinius mokslinius leidinius, periodinę spaudą, įvairias enciklopedijas parašė daugiau kaip tūkstantį straipsnių.

A. Matulevičius buvo vienas iš aktyviausių "Mažosios Lietuvos enciklopedijos" sukūrimo ir leidimo pradininkų, šią įdėją kėlęs dar 1996 m. Ši solidi keturių tomų enciklopedija buvo išleista 2000-2009 m.

Jis sudarė ir originalių Mažosios Lietuvos etninių ir kitokių žemėlapių. Pirmasis plačiai ir išsamiai ištyrė kaip per amžius, iki XVI a. pradžios, susidarė lietuvininkų etnoteritorinė ir etnokultūrinė bendruomenė, kaip XIII a. autochtonus prūsus ir kitus baltus užkariavo Vokiečių (Kryžiuočių) ordinas ir jų etninėse žemėse sukūrė kolonijinę valstybę, vietos gyventojus pavertė baudžiauninkais. Rašė ir apie jų pasipriešinimą socialinei ekonominei, religinei ir tautinei priespaudai.

A. Matulevičius pirmasis detaliai ištyrė ir Prūsijos kunigaikštystės (1525-1701 m.), ypač Prūsijos karalystės (nuo 1701 m.) gyventojų socialinius ekonominius sluoksnius, kategorijas bei grupes, religinius tautinius santykius, 1989 m. sudarė (perbraižytas iš jo 1973 m. sudaryto nedidelio formato) originalų Mažosios Lietuvos pietinės ribos žemėlapį su administraciniais teritoriniais suskirstymais, 1996 m. su kartografu Petru Gauču - taip pat originalų žemėlapį apie XVII a. pradžios Mažosios Lietuvos gyventojų tautinę sudėtį, nurodydamas valsčius, kuriuose gyveno lietuvininkai, prūsai, kolonistai vokiečiai, pietinėje dalyje - ir lenkai bei mozūrai.

Žinyne svarbiausias dėmesys koncentruojamas į lietuvininkų, kaip etninės grupės, savitumo, jų kultūros išskirtinumo atskleidimą. Būtent to pasigendama Rytprūsiams skirtoje literatūroje, skelbtoje kitomis kalbomis. Ir ši lietuviško etnoso pažinimo spraga dabar iš esmės yra užpildyta. Padaryta tai angliškai skaitančiam, Rytprūsiais besidominčiam skaitytojui neįkyriai, profesionaliai, netvirtinant, kad čia tebūta tik lietuviškojo etnoso ir kad tik jis teįspaudęs savo kultūros pėdsakus. Lietuviškasis šio krašto istorijos dėmuo atskleidžiamas atsiremiant į bendrąjį istorinį kontekstą, jame regint ir kitą, pagrindinį, jame veikusį - vokiškąjį - subjektą bei lietuviškojo etnoso sąveiką su juo.

Mažosios Lietuvos enciklopedinis žinynas sudarytas iš trijų dalių: pirmoji - istorija, ekonomika, kultūra, antroji - gyvenvietės, trečioji - biografijos. Pirmoje dalyje pateikiamos istorinės žinios apie Mažąją Lietuvą- apibrėžiama jos teritorija, vardas, apibūdinami jos gyventojai. Rašoma apie prūsų, vakarinių lietuvių ir kitų baltų gentis, Vokiečių ordino užkariavimus, Prūsijos valstybės įkūrimą, jos raidą, didžiąją maro epidemiją ir jos padarinius, socialines ir politines reformas, vykusius karus ir su jais susijusius istorinius lūžius. Istoriniame fone pateikiamas lietuvininkų kaip savitos etninės grupės susiformavimas, atskleidžiami jos unikalūs bruožai. 

Daug vietos skiriama kultūriniam gyvenimui, ypač švietimui, religijai, spaudos leidybai, dailei, etninei kultūrai. Atskleidžiami lietuvininkų tapatybės ženklai ir jų kultūros išskirtinumas, parodoma Mažosios Lietuvos reikšmė visos Lietuvos kultūrai. O ji buvo tikrai nemaža. Mažojoje Lietuvoje pasaulį išvydo pirmoji lietuviškas knyga, pirmoji lietuvių gramatika, pirmasis lietuviškas laikraštis, pirmoji poema, pirmoji dainų šventė ir pan. Čia gyveno, dirbo ir kūrė Martynas Mažvydas, Liudvikas Gediminas Rėza, Kristijonas Donelaitis, Vydūnas, kiti garsūs žmonės, iš čia lietuvišką sąmonę žadino „Aušra", „Varpas". Apie tai rašo profesoriai Eduardas Gudavičius, Zigmas Zinkevičius, Domas Kaunas, Gintaras Beresnevičiaus, Darius Petkūnas, Ingė Lukšaitė, Albertas Juška, kiti.

Žinyne plačiai aprašoma Klaipėdos krašto istorija ir ekonomika. Klaipėdos (vokiškai - Memel) istorija sudėtinga, įvairiai traktuojama, yra net teigiančių, kad Klaipėdos vardas - tai lietuvių sugalvotas naujadaras. Todėl, manau, kad būtų geriau, jei į žinyną būtų įdėtas ir Casparo Hennebergerio „Prūsijos žemėlapis" ((Prussia vetus, iš „Alt und Neus Preussen"), pasirodęs 1684 metais Frankfurte ir Leipcige, kuris įdomus tuo, kad manding pirmą kartą Klaipėdos miestą įvardija ne Memeliu, bet Cleypeda. 

Antroje dalyje pateikiami lietuviškiausios krašto dalies gyvenviečių aprašymai. Tai - 165 miestų, miestelių, valsčių ir parapijų centrų, didesnių kaimų istorijos. Didžiausi šios dalies straipsniai skirti Karaliaučiui, Klaipėdai, Tilžei, Šilutei, Ragainei, daug įdomių faktų galima rasti straipsniuose, skirtuose Įsručiui, Gumbinei, Labguvai, Juodkrantei, Nidai, Pagėgiams, Priekulei, Pyliavai, Tepliuvai, kitiems Mažosios Lietuvos miestams, miesteliams ir garsesniems kaimams.

Trečioje žinyno dalyje aprašyti Mažojoje Lietuvoje iki 1945 gimę, gyvenę ir veikę svarbesni politikos, visuomenės, kultūros, švietimo ir mokslo veikėjai, lietuviškosios raštijos pradininkai, tautosakos rinkėjai ir leidėjai, iškilūs dvasininkai ir kitų sričių žymūs veikėjai. Šioje dalyje stengtasi pateikti kuo daugiau lietuvių kilmės ar lietuvių kultūrai, tautinio tapatumo palaikymui nusipelniusių veikėjų biografijų.

Žinynas išėjo solidus, 656 puslapių, jame daugiau kaip 900 iliustracijų, gausu retų ir įdomių nuotraukų, daug žemėlapių. Pateikiama bibliografija, yra asmenvardžių, vietovardžių, dalykų rodyklės. Visa tai padės skaitytojui geriau orientuotis šioje informacijos gausoje.

Šioje knygos dalyje pasigedau tik informacijos apie šiuolaikinius žinomus Mažosios Lietuvos tyrėjus. Juo labiau, kad praktiškai jie visi dalyvavo šio žinyno leidime, yra pagrindinių knygos straipsnių autoriai. Manau, kad angliškai skaitančiam šį žinyną tikrai būtų įdomu sužinoti, kas yra tie žinyno leidėjai, straipsnių autoriai. Paskelbta glausta informacija apie juos tik padidintų žinyno vertę.  

Žinynas daugiau skirtas užsienio skaitytojui. Todėl čia įprasti knygų platinimo keliai gali neduoti optimalaus rezultato. O darbas padarytas didelis, jis valstybinės reikšmės. Manau, kad čia aktyvesnę poziciją galėtų užimti Lietuvos užsienio reikalų ministerija, mūsų pasiuntinybės užsienyje. Būtų puiku, jeigu ministerija užpirktų dalį žinyno tiražo ir per pasiuntinybes išplatintų jį per stambiausius mokslo centrus, nacionalines bibliotekas.

Be to, manau, kad šį žinyną dar vertėtų išversti į vokiečių, rusų, gal būt ir į lenkų kalbas.

Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras ir Mažosios Lietuvos fondas, anglų kalba išleisdami Mažosios Lietuvos enciklopedinis žinyną atliko labai reikšmingą darbą.