Naujos knygos, leidiniai

Algis Kusta

Knygos, kaip ir žmonės, turi savo likimus. Šią seną tiesą patvirtina neseniai „Gairių" leidyklos neseniai išleista Artūro Poviliūno ir Aloyzo Urbono knyga „Nematoma olimpinio medalio pusė".  Tai dviejų žmonių - žinomo sporto bei visuomenės veikėjo, ilgamečio Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) vadovo, Vilniaus edukologijos universiteto docento ir žurnalisto pasikalbėjimų ir apmąstymų apie olimpinio judėjimo kasdienybę ir užkulisius knyga. Kaip pažymi jos recenzentai Vilniaus edukologijos universiteto profesoriai Algirdas Raslanas ir Audronius Vilkas, šio leidinio tikslas atskleisti ne tik pozityvias, bet ir neigiamas olimpinio sąjūdžio, olimpiečių, sporto žmonių bei kai kurių politikų moralės, doros, etikos puses. Leidinyje savo nuomonę apie Tautinio olimpinio komiteto atkūrimo ir veiklos reikšmę, apie didelį A. Poviliūno indėlį į olimpinį judėjimą Lietuvoje ir pasaulyje pareiškė Prezidentas Valdas Adamkus, Lietuvos sąjūdžio kūrėjai ir Olimpinio komiteto nariai Arvydas Juozaitis ir Kazimieras Motieka, pirmasis atkurto Latvijos olimpinio komiteto prezidentas Vilnis Baltinis, žinomi sportininkai ir treneriai.

Ši knyga  turėjo pasirodyti 2013 metų pirmoje pusėje. Deja, vieno iš knygos autorių mirtis buvo greitesnė. Tarsi būtų nujautęs likimą, A. Urbonas rengė tekstus skubėdamas, skubindamas ir leidėjus. Tų metų gegužės mėnesį jam būtų suėję 78 metai, bet buvo stiprus ir guvus vyras, darbštus ir produktyvus, kupinas naujų knygų sumanymų, nė mintis negalėjo kilti, kad Aloyzas galėtų tą sausio naktį taip staiga išeiti. Ta netektis sutrikdė knygos bendraautorių ir leidėjus, baigiančius rengti knygą spaudai. Pasak A. Poviliūno, skaudžiai netikėta bičiulio mirtis jį labai sujaudino, sukrėtė moraliai. Knygos rankraštis kuriam laikui buvo atidėtas į šalį, nedrįstant be vieno iš autorių valios dar ką koreguoti. Olimpinio sporto sūkuryje besisukantį A. Poviliūną užgriuvo nauji darbai, vėliau - liga. Kad ir kaip būtų, ta liga, kone akistata su juoda gelme, paakino jį ryžtis būtinai išleisti šią knygą. Tai buvo ir moralinis įsipareigojimas A. Urbono atminimui.

Aloyzui paklusdavo įvairios temos: kriminalistika, esperanto kalba (ja buvo net susižavėjęs), marinistika,  žemės ūkis, sportas. Jis neaplenkė ir olimpinės tematikos - parašė daug straipsnių, apybraižų, interviu, 2001 m. išleido knygą „Olimpiniai žingsniai" , apžvelgiančią LTOK veiklos dešimtmetį. Tam tikra prasme jos tęsiniu galime laikyti ir naują knygą „Nematoma olimpinio medalio pusė", kurioje žurnalistas aštriais klausimais ir svarstymais paakino A. Poviliūną atviram pokalbiui apie olimpinio judėjimo garbę ir jos juodintojus.

A.Urbonas išvarė plačią vagą žurnalistikoje. Dirbo Valstybiniame televizijos ir radijo komitete, „Sovietskaja Litva", „Komjaunimo tiesos", „Vakarinių naujienų" laikraščių, „Pasaulio" žurnalo, savaitraščio „Vilniaus tribūna" redakcijose, buvo aktyvus LŽS veikloje. Plaukiojo jūrose. Iki pat paskutinių savo dienų bendradarbiavo įvairiuose spaudos leidiniuose. Jis buvo iš tos žurnalistų genties, kuriai būdingas  principingumas, žaisminga fakto dėlionė,  pasiryžimas net dėl kelių eilučių keliauti bet kur ir bet kada. Netgi ir tada, kai jis atsidėjo knygų rašymui, tapo Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos nariu, jis liko žurnalistas stiliumi, operatyvumu, dokumentiškumu. Jo knygos gimė ilgų naktų vienatvėje, klajūno nerime, tiesos sakymo siekyje, jis rašė  daug ir išradingai, iš pirmo žvilgsnio - lengvai ir greitai, bet vyriškas prisipažinimas rodo ir to darbo kainą: „Sėslaus gyvenimo lyg ir nebūta. Vis traukė viltis pamatyti savo žydrąją svajonių paukštę. O gal tik noras pabėgti nuo savęs? Matuodamas pasaulį kojomis, laimės dar nesuradau. Bet jau tikrai žinau, kad kiekviena jūrmylė, kilometras ir net ramaus atokvėpio stotelė būtinai įrėžia po randą širdin". Skaudu ir neatšaukiama - kartą ta širdis  pavargo.

A.Poviliūnas rašo, kad jo  bendravimas su A. Urbonu siekė apie ketvertą dešimtmečių - tad galėjo drąsiai juo pasikliauti, gavęs leidyklos kiek netikėtą pasiūlymą kartu su bendraautoriumi dialogų forma parengti knygą ne apie  olimpiečių pergales ir medalių spindesį, kas yra visiems matomi, žinomi dalykai, o apie kitą aisbergo dalį: šlovės spinduliuose dažniausiai liekantį nepastebėtą olimpinio sporto organizatorių ir vadovų, trenerių, sporto medicinos specialistų, psichologų, vadybininkų ir daugelio kitų žmonių darbą, jų kantrybės šiokiadienius. „Olimpinio ciklo šiokiadieniai, - sako A. Poviliūnas, - iš tiesų nėra ramus upeliukas, srovenąs įprasta vaga. Čia taip pat būna dramatizmo, įtampos ir kovos - ne mažiau atkaklios nei žaidynių arenose. Skirtumas tik tas, kad grumtynės įsižiebia ne dėl metrų ar sekundžių, bet dėl principų, vertybių, olimpizmo tradicijų".

Beje, A. Poviliūnas prisimena gana linksmą istoriją, kai Aloyzas su kolegomis buvo užsimanę įtraukti jį į profesionalių žurnalistų gretas. „Nuo pat studijų Kūno kultūros institute laikų linkau ne tik darbuotis sporto srityje, bet ir rašyti į spaudą, kiekviena proga garsinti sportą. Atkreipę į tai dėmesį, profesionalai prikalbino naivuolį tapti Lietuvos žurnalistų sąjungos nariu. Patys parašė rekomendacijas, kuriose buvau nupieštas vos ne su angelo sparnais. Bet greit supratau, kad man nėra didelio reikalo turėti nario bilietą tik tam, kad juo galėčiau puikuotis. Jis galbūt reikalingas tam, kas dirba redakcijoje arba šalia jos, kam žurnalisto tarnyba yra kasdienė duona. Bet rašau kaip rašęs. Ir vis - apie olimpinius reikalus pačiais įvairiausiais aspektais. Rašymas - tarsi savotiškas tarnybos tęsinys - kasmet įtraukia vis giliau. Manau, kad bendravimas su iškiliais sporto žurnalistais - šviesaus atminimo Mindaugu Barysu, Aleksandru Icikavičiumi arba dabar aktyviai tebedirbančiais Algimantu Budriu, Bronislovu Čekanausku, Maryte Marcinkevičiūte, taip pat šios knygos bendraautoriumi nepraėjo be pėdsakų. Jų patarimai, dėmesys ir padrąsinantys žodžiai skatino žingsnis po žingsnio, metai po metų imtis vis didesnių darbų". A.Poviliūno plunksnai priklauso daugiau nei 100 straipsnių, 3 knygos,  mokslinė monografija „Olimpinė Lietuva 1918-2008: lūžiai, etapai, pasauliniai kontekstai".

Likimas - daugiau nei ketvirtį amžiaus - leido A. Poviliūnui būti olimpinio judėjimo įvykių dalyviu ne tik Lietuvoje, bet ir tolimuose pasaulio kampeliuose, tad jis laiko pareiga šia unikalia patirtimi dalintis su skaitytoju. „Nematomoje olimpinio medalio pusėje" rasime ir Tautinio olimpinio komiteto atkūrimo sunkiųjų aikimirkų, tarptautinių santykių diplomatijos niuansų, kasdieninio darbo „virtuvės" faktų, ir, žinoma, tamsiosios sporto pusės - skandalingų istorijų. Pavyzdžiui, kone detektyvas apie Lietuvoje išugdytą penkiakovininkę, kuri nelauktai ir netikėtai nulėkė svetimon šalin, ten, kur buvo pažadėti didesni pinigai. Istorija tapo plačiai svarstoma ne tik mūsų krašte, bet pasiekė Tarptautinį olimpinį komitetą, virto diskusijų apie olimpinio sporto principus ir vertybes objektu.

Kita istorija - apie LTOK sukurtą instituciją  olimpinę loteriją „Olifėja", kuri daugelį metų savo lėšomis teikė ir teikia paramą olimpiečiams bei padeda išgyventi pačiam Olimpiniam komitetui be valstybės dotacijų. Tvarkingai ir pelningai veikianti įstaiga daug kam kelia pavydą ir norą paimti ją savo globon, tuo pačiu paliekant olimpiečius be kelių milijonų papildomų lėšų.

Skaudus skyrius apie „inteligentiškus vagis" - teisėjus ir sporto funcionierius, kai 2012 m. Londone iš septynkovininkės Austros Skujytės, prisidengus dopingo kontrole, galima sakyti, buvo „pavogtas" olimpinis aukso medalis, kai bokso ringo teisėjas pakėlė akivaizdžiai silpnesnio už lietuvį Evaldą Petrauską priešininko iš Pietų Korėjos ranką...

Dramatizmo kupina istorija apie LTOK vadovo rinkimų kampaniją po Pekino olimpiados, kurią kai kurie mūsų politikai siūlė boikotuoti, ir iš kurios Lietuvos olimpiečiai grįžo su didžiausiu pergalių bagažu. Ir štai LTOK prezidentas išgirsta priekaištų,  kad per ilgai užsibuvęs poste, juos keičia įvairiausios paplavos siekiant pasėti nepasitikėjimą jo dora. Tuo pačiu buvo juodinamas olimpinis judėjimas, imta abejoti  jo laimėjimais. „Nebuvo kur dingti nuo purvo, lipusio per kraštus", - prisimena A. Poviliūnas tas psichologinio šantažo dienas, kurios lėmė jo apsisprendimą nebekelti save kandidatūros. „Savi" intrigantai pavojingesni ir nuodingesni už atvirą priešą" - daro išvadą A. Poviliūnas, olimpinio sąjūdžio garbę laikąs aukščiau už asmeninę karjerą.

Kilnus žaidimas prieš grubią jėgą ir apgaulę. Garbinga kova prieš „dopinginį" auksą. Ištikimybė olimpinei vėliavai ir patriotizmas prieš aklą vergovę pinigui. Tiesa prieš melą. Tokios pagrindinės šios knygos temos, kurias jos autoriai aptaria principingai ir atvirai. Kaip teigia olimpinė chartija, olimpizmas yra gyvenimo filosofija, aukštinanti ir į darnią visumą jungianti kūno, valios ir proto savybes. Jungdamas sportą su kultūra ir švietimu, olimpizmas siekia kurti gyvenimą, pagrįstą džiaugsmu dėl įdėtų pastangų, gero pavyzdžio auklėjamąja galia, atsakomybe ir visuotinių etikos principų gerbimu. Tokių principų propagavimui tarnauja ši knyga, pripažinta metodiniu leidiniu, skirtu sporto bendruomenei, kūno kultūros ir studijų studentams,  visiems, kurie domisi sporto istorija.

Rubrika Naujos knygos, leidiniai yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.