Vytautas Žeimantas
Kaune, „Naujojo lanko" leidykla išleido žinomo žurnalisto, rašytojo, aktyvaus LŽS Senjorų klubo nario Jono Laurinavičiaus knygą „Su gerumo ženklu". Ji skirta kardinolui Vincentui Sladkevičiui, jo gimtinei, giminei, memorialinėms vietoms, menančioms kardinolo žingsnius.
Autorius tokią knygos temą pasirinko ne atsitiktinai. Abu juos jungia Kaišiadorys. J. Laurinavičius laikraštyje „Kaišiadorių aidai" išdirbo per keturiasdešimt metų, dvidešimt penkis metus jį redagavo. V.Sladkevičius irgi buvo labai susijęs su šiuo kraštu. Gimė 1920 metais dabar Kaišiadorių rajone esančiuose Guronyse, šalia Žaslių. Mokėsi Žaslių pradinėje mokykloje, vėliau Kaišiadorių gimnazijoje. 1956 m. Kaišiadorių vyskupas Teofilius Matulionis suteikė kunigui V. Sladkevičiui garbės kanauninko titulą. 1957 m. slaptai nuo sovietų valdžios jis buvo konsekruotas tituliniu Aboros vyskupu ir paskirtas Kaišiadorių vyskupo T. Matulionio augziliaru sedi datus. Iš pradžių sovietų valdžia neleido eiti vyskupo pareigų, jis buvo saugumo sekamas, tardomas, kaltinamas ekstremizmu. Tik 1982 m. valdžia leido grįžti į Kaišiadoris, kur tapo Kaišiadorių vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi.
„Džiaugiuos, kad Atgimimo laikais teko pažinti kardinolą Vincentą Sladkevičių. Savivaldybės rūmai, kur tuo metu buvo įsikūrusi Kaišiadorių rajono redakcija - šalia Kristaus Atsimainymo katedros. Vos už kokių šimto metrų buvo ir kuklus medinis vyskupijos kurijos pastatas. Ten ir gyveno, dirbo kardinolas V. Sladkevičius. beveik kasdien pėstute į katedrą. Kartkartėmis pasitaikydavo akis į akį susitikti, o atsiradus dalykiniam reikalui, dar ir į kuriją užeiti. Ideologiniai varžtai sutrūkinėjo, galima buvo ir Jo laikomų mišių, pamokslų pasiklausyti. Tai buvo dvasinė vertybė. Tai buvo atgaiva sielai, - rašo J. Laurinavičius. - Kaip žurnalistas, kaip kraštotyrininkas ėmiau rinkti medžiagą apie kardinolą V. Sladkevičių, apie jo aplinkos žmones - Kaišiadorių vyskupijos hierarchus, lankytis kardinolo gimtinėje - Guronių kaime, vykti į renginius, kuriuose dalyvauja kardinolas, rašyti, fotografuoti laikraščiui. Taip pat ieškoti medžiagos archyvuose, raginti žmones, kad parašytų atsiminimus apie savo susitikimus su kardinolu".
J. Laurinavičiui, matyt, labai rūpėjo gimtojo slenksčio pajauta, todėl knygą pradeda nuo Guronių, kardinolo tėviškės, nedidelio kaimelio, prigludusio prie Žaslių geležinkelio stoties. Kaimelis mažas, bet garsas apie jį, pasak autoriaus, pasklido po visą pasaulį, kai popiežius Jonas Paulius II Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininką vyskupą V. Sladkevičių pakėlė Kardinolu. „Sunku palikti savo tėviškę, su kura kaip tas medis suaugau šaknimis. Čia amžino poilsio atgulė mano tėvelis ir motinėlė. Jokios audros nepajėgs išrauti tų šaknų, kuriomis aš suaugau su jumis, brangūs kraštiečiai", - sakė V. Sladkevičius.
Gimtosios V. Sladkevičiaus sodybos neliko kai prasidėjo prievartinis tokių statinių naikinimas. Tačiau žmonių atmintyje viskas išliko. J. Laurinavičius plačiai aprašo, permainas Guronyse, kai kardinolo gimtosios sodybos vietoje buvo pastatytas tautodailininko Algirdo Šalkausko sukurtas ąžuolinis kryžius, kai kaimas pasipuošė dideliu paminkliniu akmeniu su kardinolo bareljefu ir užrašu „Kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškė", kaip Guronyse buvo pradėtas kurti Švč. Marijos rožinio slėpinių kelias ir kaimas pradėjo atsiverti piligrimystei, religiniam turizmui.
Knygos autorius vietos skiria ir Sladkevičių šeimos istorijai. „ Iš išlikusių Žaslių bažnyčios krikštų, santuokų, mirimų ir parapijos gyventojų sąrašų knygų matyti, kad Sladkevičių giminė Guronių kaime gyveno jau 1820 metais. Tais metais Guronyse gyveno penkios šeimos: keturios Sladkevičių ir viena Šumskų", - rašo J. Laurinavičius, plačiai aprašydamas, kaip jis kartu su Žaslių klebonu Stasiu Čiupalu, gilinosi į Sladkevičių giminės istoriją, pradėdamas ją nuo kardinolo proprosenelio Stanislovo Sladkevičiaus.
J. Laurinavičius aprašo ir kai kuriuos susitikimus su V. Sladkevičiumi, dalijasi tuomet patirtais įspūdžiais, pajautomis. „Kardinolas V. Sladkevičius buvo XX amžiaus Lietuvos stebuklas, jos tylioji kančia ir visur esanti šviesa, gerumo ir vilties įsikūnijimas. Jo ramus žodis, vaiskus žvilgsnis, širdies spindėjimas tirpdė mumyse pyktį, irzlumą, godumą. Pabuvę, pabendravę su Juo, mes tapdavome jautresni, mielaširdingesni, sveikesni. (...) Tenepasimiršta nė vienas renginys, susitikimas, dvasinės veiklos epizodas, susijęs su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi, Lietuvos Atgimimo Šaukliu," - rašo knygos autorius
Beje, šį knyga ne vienintelė J. Laurinavičiaus išleista apie V. Sladkevičių. 1995 metais jis kartu su mokytoju Broniumi Petkevičiumi parengė knygą „Guronys". Parengė spaudai ir kardinolo minčių knygą „ Laimėkime gerumu", kuri susilaukė net dviejų laidų (2000, 2001). Parašė apie kardinolą plačią apybraižą „Kilnus artimo meilės liudytojas", kuri buvo paskelbta 2001 metais Albino Slavicko sudarytoje knygoje „Po Nemuniją, po ežeriją...", vėliau jau J. Laurinavičiaus knygose „Atvira širdim. Kaišiadorių vyskupijos hierarchai" (2011) ir „Tėviškės vyturiai" (2015).
Nuo seno stebėdamas J. Laurinavičiaus kūrybinį kelią, pamačiau ir jo gerąją savybę - įvairių žurnalistikos ir literatūros žanrų profesionalų naudojimą. Tikra žanrų vaivorykštė atsispindi jo išleistose autorinėse knygose. Be įprastų žurnalistams - straipsnio, komentaro, interviu, apybraižos - sėkmingai naudoja ir jau rašytojams priskirtinus arimus - literatūrinius padavimus, legendas, epigramas, sentencijas, aforizmus. Jam lengvai paklūsta subtilus humoras ir taikli satyra. O su sava lyrine poezija jis sėkmingai tęsia Maironio, V. Mykolaičio Putino poetines tradicijas. Gal todėl ir šią knygą jis baigia eilėraščiu „Guronys", kurio paskutinis posmas skamba taip:
Telydi santarvė ir įkvėpimas,
Kas į Guronis nūdien beįžengtų!
Tegul kiekvienas mielas piligrimas
Pajunta širdyje gerumo ženklą.
Knygą informatyviai labai papildo ir daug įdėtų iliustracijų, retų nuotraukų. Ją inicijavo Tėvynės pažinimo draugija.
O recenziją norėčiau užbaigti autografu, kurį autorius užrašė ant man dovanotos knygos: "Kardinolas buvo viena šviesiausių asmenybių, kurias aš sutikau savo ilgame (83 m.) gyvenimo kelyje. Džiaugiuosi, kad man buvo lemta savo žurnalistine plunksna prisidėti prie Jo Eminencijos gerumo ženklų garsinimo..."
Komentarai (3)