Naujos knygos, leidiniai

Algimantas Zolubas

Likimas lėmė turėti kaimyną rašytoją. Ne šiaip rašytoją, kokių dabar su žiburiu ieškoti nereikia, o tikrą - Rašytojų sąjungos narį, prozininką, poetą, literatūros kritiką. Ir taip nutiko, kad jis parašė monografiją apie žinomą rašytoją bei jo kūrybą, Rašytojų sąjunga tik ką ją išleido, o kaimynas knygą man dovanojo. Iš pagarbos autoriui ir todėl, kad knyga įdomi, nedelsiant atidžiai perskaičiau. Žinodamas, kad bičiulis norės išgirsti mano, eilinio skaitytojo nuomonę apie naują knygą, norėdamas nuslėpti savo neišprusimą literatūros kritikos reikaluose, nusprendžiau rašyti knygai vertinimą skalsiai - recenziją - raštu. Regis, ne mano galiose imtis kritikos literatūros kritikos veikalui, tačiau girdėjau, kad ne šventieji puodus lipdo, kad įvertinti blynų skonį, nebūtina mokėti juos iškepti. Taigi - ryžausi.

Pradedu nuo man geriausiai apčiuopiamų bei suvokiamų tos monografijos parametrų. Knyga daili, kietais viršeliais, net 368 puslapiai, įdėta nemažai įdomių nuotraukų, sveria 550 gramų, kainuoja 27 litus ir 60 centų. Tuo mano kvalifikaciją atitinkanti „recenzija" gal turėtų ir baigtis, tačiau nutylėti, kokių pastebėjimų skaitant radosi, kas man joje patiko, manau, ne tik kaimynas, bet ir kiti skaitytojai, kas ją įsigis bei skaitys, turėtų žinoti.

Iki šiol nelabai man buvo suvokiamas literatūros kritikos reikalingumas, nes knygas vertindavau pagal dviejų polių sistemą: gera - bloga, įdomi - neįdomi, naudinga - nenaudinga. Dabar aptikau, kad literatūros kritikas tarpininkauja tarp rašytojo ir skaitytojo, kad pastarasis atrastų, pamatytų daugiau, pastebėtų tikrus literatūros žiburius. Gerai pažįstu savo kaimyną, jo visą šeimą laikau tikru ryškiu židiniu, tačiau rašytoją, apie kurį kaimynas parašė, pasirodo, pažinojau labai paviršutiniškai, jo tikrojo spindesio mūsų literatūroje nemačiau. Susipažindintas su iškilaus rašytojo gyvenimu, kūrybos apžvalga ir kritiniu vertinimu, dabar kitaip jį skaitysiu, kitaip priimsiu, skaitysiu ir tas knygas, kurių nesu skaitęs.

Nelabai man buvo aiški literatūros kritikos esmė. Skaitydamas minimą literatūros kritikos veikalą pastebėjau, kad kritikas prilygsta anatomui, tik kitokia prasme. Anatomas tyrinėja kūną, išorės ir vidaus organus, skaido raumenis po skaidulą, įsiskverbia iki kaulų ir į juos. Kritikas panašus į anatomą veiklos kryptimi ir skvarbumu, tačiau skirtingai nuo anatomo jis pasiekia tyrinėjamojo protą, sielą, jų sąveiką, tos sąveikos rezultatą - kūrybą. Toks panašumas man radosi skaitant kaimyno monografiją.

Dar daugiau pastebėjimų radosi, kai š.m. birželio 13 d. teko dalyvauti Rašytojų sąjungos klube, kur buvo pristatyta naujoji knyga. Iškilių rašytojų bei knygos gerbėjų gausus suėjimas liudijo, kad knyga verta dėmesio. Dalyvių pasisakymai atskleidė naujovišką literatūros kritiko priėjimą prie kritikos objekto, nagrinėjamus dvasios, sielos, būties dalykus, ko iki šiolei buvo vengiama.

Knygos sutiktuvių organizatoriai ir dalyviai buvo gerai nusiteikę, ne vien pagyrimais, bet ir kritiškais pastebėjimais, su švelniu humoru knygą pasitiko. O kai monografijos autorius gražiu balsu pianinui pritariant užtraukė žinomą Pauliaus Širvio žodžiais dainą, salė nuščiuvo: jis dar ir dainuoja!!!.. Pridursiu, kad kaimynas ne tik dainuoja, bet sekmadieniais parapijos bažnyčioje gieda chore bei solo - psalmes. Vienas renginio dalyvių knygos autoriui pasakė: „Turi tris Dievo dovanas: dorą didelę šeimą, rašytojo talentą ir gražų balsą". Nuo savęs pridurčiau ketvirtąją - visuomeniškumą; turėdamas pakankamai profesinės veiklos bei buities rūpesčių, dalyvauja su šeima piligriminėse kelionėse, vietos bendruomenės veiklus narys, telkia gyventojus kultūrinei, patriotinei, pilietinei veiklai.

Mano „recenzija" būtų neišbaigta, jei nepasakyčiau, kad kalba ėjo apie Alfredą Guščių ir jo knygą „Po aukštu dangum. Vytauto Bubnio gyvenimo kelias ir kūryba".