Naujos knygos, leidiniai

Dainius Ručinskas

   Tą rytmetį namuose sulaukiau brangios viešnios - neseniai anapilin išėjusio žinomo žurnalisto, socialinių mokslų daktaro Jono  Vėlyvio našlės Eugenijos. Mes su Jonu nemažai laiko dirbome Šiaulių miesto laikraštyje. Po to žurnalistiniai keliai dažnai suvesdavo ir Vilniuje.

    Eugenija, vos peržengusi durų slenkstį iš krepšelio ištraukė storoką knygą:

„Štai atlikau savo pareigą - išleidau Jono parašytą  romaną apie Joną Basanavičių. Šį rankraštį radau Jono kompiuteryje jau parengtą spaudai. Tai istorinis romanas. „ O kad prašvistų Lietuvos dvasia!". Taigi imk savo draugo knygą  ir skaityk, manau nenusivilsi".

Romane aprašoma šio žymaus žmogaus gyvenimo kelio atkarpa nuo 1880 metu, kai išvyko dirbti į Bulgarija  iki 1913 metu vasaros, kai  Amerikoje rinko aukas Tautos namų statybai.

Sujaudino J. Basanavičiaus meilė Elei, kurią sutiko Prahoje.

„Aš nė manyti nemaniau, kad čia mano širdžiai teks pergyventi vieną svarbiausių momentų visame mano gyvenime...

- O kokį svarbiausią momentą?  Ir dar savo širdžiai? - žaismingai akimis spinduliuodama klausinėja Elė.

Norėjo Jonas pridėti, kad karštą meilę pergyvena, bet susilaikė. Juk tik diena kita kai jis su ja susitikinėja.

- Mes jau buvome pažįstami kai dar buvome nepažįstami...

Ai, kaip mielai ir skardžiai nusikvatojo Elė. Ir dar pakartojo: pažįstami kai nepažįstami...

O Jonas pratęsė:

- Beveik tiesiai prieš namus, kuriuose aš gyvenu, kitoje gatvės pusėje, trečiojo aukšto lange kartą pastebėjau dailią merginą, kuri su kanarėle žaidė...

- Ir kaip ta daili mergina žaidė? - žodžius iš Jono vilioja Elė. Tačiau nesako, kad šiandien ir  vakar matė jį pro langą, kai jis žaidė su kanarėle ir kad ji pavydėjo mažam kvailam paukšteliui.

Jonas Basanavičius  visą savo nelengvą gyvenimą skyrė Lietuvai, lietuvybės gaivinimui. Jis pasakoja Elei apie Lietuvą, uždraustą lietuvišką spaudą.

- O Lietuvos žmonės savo gimtąja kalba laikraščių ir knygų skaityti negali. Rusų valdžia uždraudė mūsų spaudą. Aš negaliu nurimti apie tai galvodamas.

Lietuva pamažėliu nyksta, nes nyksta jos kalba!

- Tik dėl kalbos nyksta?

-Tai labiausiai tai pastebima. Tačiau suskaičiuoti visas priežastis, dėl kurių Lietuva susimažino ir taip baisiai sunaikinta tapo, butų dabar per ilgai.

Gavęs pirmą atspausdintą AUŠROS numerį rodo jį Elei.

- Pažiūrėk, Ele, tai lietuviškai užrašytas tavo - mano Auroros - vardas!

Elė nedrąsiai paėmė į rankas nežinomą laikraštį. Raidės panašios į vokiškas ir čekiškas, tačiau rodžio AURORA ji neranda. Suprasdamas ją, Jonas paaiškina:

- Lietuviškai AURORA rašoma kitaip.

- O kaip? - klausia Elė.

- Skaityk pavadinimą...

Elė žino, kad laikraščių pavadinamai didžiausiomis raidėmis rašomi, todėl  paraidžiui garsiai skaito: AUSZRA.

- Ar taip perskaičiau? - klausia Elė.

- Teisingai perskaitei, tačiau lietuviškai šis žodis skamba kitaip.

- O kaip?

- Aušra.

- Tai kodėl vienaip rašai, o kitaip kalbi?

- Čia mūsų bėda. Mūsų šviesuoliai lietuvišką Š garsą rašo lenkiškomis raidėmis SZ. Ir ne tik  šį  vieną garsą."

Jis pasakoja apie leidžiamą laikraštį „Aušra". Elė susidomi apie Lietuvos valstybės kūrimą.

„- Taip, Ele, taip. Mes nekursime naujos valstybės, mes ją atstatysime, nes ji dabar sugriauta ir jos pastato plytas išsinešiojo kas sau kaimyninės didžiosios valstybės."

Tai didis žmogus, kuris ir sunkiomis aplinkybėmis galvoja apie Lietuvą. Tai ir jaučiama per visą knygą, kurią parašė mūsų kolega Jonas Vėlyvis.