2024 m. gruodžio 22 d., Sekmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Naujos knygos, leidiniai

*print*

Archyvas :: Jurgita Stankauskaitė: Rasime. Bet pirmiau meskime

2017-10-25
 
Jurgita Stankauskaitė

Jurgita Stankauskaitė

 

Jurgita Stankauskaitė,

Punskas, Lenkija

 

Paprasta mesti šalin niekam nereikalingus žodžius ir nusivalyti lietingos vasaros purvą. Nepaprasta ieškoti kito rėkiančioje tuštybėje. Jeigu ilgai ieškosime, tai gal ir rasime, bet kam ieškoti toli, jeigu galima rasti arti? Surasti atrasta iš naujo, tai tarsi du kartus atsikelti tą patį rytą, bet nugyventi dieną skirtingai arba naujai mokytis perskaityti gautą antrą laišką iš Ožkinių, tačiau ne tų, kuriuos pravažiuojame nepastebėję, o tų, kuriuos galime priglausti tarp naujai išmoktų žodžių.

Sigito Birgelio naujausia eilėraščių knyga „Ožkiniai linų mėlynų" (Punskas, „Aušros" leidykla, 2017), tai, kaip poetas sako, „savotiški laiškai, siunčiami laiko paštu, kuris negrąžina atgal blogai adresuotų laiškų. Tai laiškai, siųsti į praeitį: praeitį labai tolimą, minimą 1606 m. karaliaus Žygimanto III Vazos dokumente (Dambraunyko pavadinimu), ir artimą, matytą vaikystės akimis prieš 40 metų". Turbūt kiekvienam Punsko krašto gyventojui nekiltų abejonių dėl to, kodėl rašytojas prisimena minėtą karalių, vedžiojasi skaitytoją po tokios tolimos praeities šešėlius. Nuo jo, karaliaus, juk viskas prasideda - prasideda Punskas. Punskas, kuriame Žygimanto III Vazos leidimu buvo pastatyta pirmoji bažnyčia, kviečianti lietuvius bendrai maldai, apmąstymams, pokalbiams, tiesiog buvimui. O praeitis, kurią S. Birgelis vadina artima, pasisveikina pirmuosiuose knygos puslapiuose. Nesunku į ją patekti. Čia jaučiama užuovėja, sauganti vaikystę, kad per greitai nesuaugtų, mokanti suprasti žmogaus trapumą: „Mama verkia. Aš nemiegu. / Už šaltos tylos, / Už durų gretimų / Stebiu mirštantį dziedulį." (10 p.). Eilėraščiuose taip pat jaučiamas praeities beldimasis į šiandieną. Dabarties tarpdury pasitinka pageltusi praeitis. S. Birgelis teigia, kad „tai laiškai, siunčiami iš praeities į šiandien, kuriame nėra jau šiandien nei vakar, nei Dambraunyko".

Nekeista nei praeityje, nei dabartyje matyti Ožkinių atgarsį. Taigi čia poeto gimtasis kaimas, kuriame jo lyrinis subjektas vis dar mintimis žaidžia su vaikyste, sveikinasi su dzieduliu, pritaria tėvo tylai, o stovėdamas ant pražilusios žolės stebi šiandieną, ieško Tėvynės, o klaidžiodamas jos žeme ir kalbėdamasis su tapatybe, žvelgia į nepažįstamos ateities akis.

S. Birgelio jau vienuoliktoji eilėraščių knyga yra kitokia, skiriasi nuo tų, kurios liko praeity, bet moka įsiprašyti į dabarties knygų lentynas, atsigulti mokinio suole arba atskristi su protėvių jotvingių ilgesingu aimanavimu. Ši knyga tarsi laiškas, skirtas kelių kartų atstovams. Jau pats knygos viršelis ir atskirų skyrių grafikos, kurių autorė yra paties poeto dukra Laima Birgelytė, neleidžia abejoti, kad tai yra laiškai, adresuoti laikui. Sveikinasi ne tik rašyti, bet ir įrašyti jų žodžiai. Čia jie nuskamba kompaktinėje plokštelėje, norintiems prisiminti ankstesnių poeto išleistų knygų eilėraščius, skubantiems kas dieną suspėti gyventi, nespėjantiems ramiai atsikąsti poezijos skonio. Ne be reikalo eilėraščių balsais įamžinami jaunesni ir vyresni Punsko krašto gyventojai. Tai dovana kitiems, naujai ateinantiems balsams, kurie galbūt kitaip norės skaityti eilėraštį.

Pirmojo skyriaus „Žodžiai neturi reikšmės" laiškuose pirštais vedžiojamas žodis. Koks jis? Nenugalimas, pririštas prie žmogaus ir prie laiko. Šių laiškų žodžiai moka klaidinti, o suklaidinus išvesti. Norėtųsi pasverti žodžius, bet sudėtinga juos pamatuoti, apglėbti, apčiuopti. Visi jie neturi reikšmės pakabinti viename beprasmybės tinkle. Iš rėkiančios tylos išėjusi siela visą gyvenimą mokosi sukti begarsių žodžių kamuolį: „Nežinojau, kad žodis / Gali užaugti / Tėvo namuose / Kaip vaikas [...] Jis gali augti / Lyg neūžauga / Už prisikėlimo vilties / Toli išėjusiems negrįžti"  (9 p.). Kur jo pradžia? Anapus supratimo ar tarp ryto ir vakaro?

Lyrinis subjektas leidžia suvokti, kad žodžius, kaip ir eilėraščius, imame ir gaudome. Vieną pačiumpame, kitą paleidžiame, kaip suaugusieji paleidžia vaikystę. Anksčiau ar vėliau ji pasibeldžia į nutrintą svetimų batų slenkstį. Vaikystės ilgesys kaip bumerangas - čia jo nėra, čia jis atsitrenkia su griausmu tylinčiose ausyse: „apdaužytais keliais / basa, trumpa suknele / sugrįžo namo / mano vaikystė" (8 p.). Eilėraščiuose dažnai atsiveria tyla. Vieni tylos žodžiai nori ištrūkti, pasipuošti suknele, atsistoti scenoje arba nusipiešti knygoje, eiti iš lūpų į lūpas kaip neseniai girdėta sutartinė. Jie neturi turėti kūno ir formos („Sunkiai vaikščioja / Vakaras / Šypsosi iš nuotraukos / Mirusio tėvo" (17 p.). Šiems reikia palikimo, atminties, istorijos. Kiti mieliau užsimautų sportinius batelius ir bėgtų į rytą niekieno nepažinti, niekieno nesustabdyti, niekieno neužkabinti, akimirkoje pakabinti, sename, užžėlusiame šulinyje paskandinti: „Žiūrėdavom į šulinį / Lyg žiūrėtum  save / Pro šiaurės vėją / Už vakaro / Artėjančio vaga / Už vaga užartos dienos" (58 p.). O tame šulinyje paskandinamas veidrodis, kuris niekada nesumeluoja, nepabėga nuo žvelgiančiojo į jį. Kas iš to, kad jo dugne susigėręs raukšlėtų rankų prakaitas, jeigu laikas jau nusinešė visus rūpesčių žodžius - neįvertintas, užmirštas, kapinėse pasėtas raides: „žodžiai po ilgos išsiskyrė nakties [...] / neskubu dar išeiti iš mirusio tėvo namų" (54 p.). Eiliuotuose žodžiuose vaikystė nenori matyti skaudančių ženklų, kuriems suprasti reikės ilgai augti iki pačios senatvės. Matyt, dėl to lyrinis subjektas begarsiai užsideda ant veido vaikystę, kad nematytų artėjančio vakaro staigmenų: „Naktis nemiega / Akina net užsimerkus / Žiūrim į ją pro pirštus / Kaip žiūrima į saulę" (15 p.). Vakaras paženklina nugyventos dienos tekstus, šaukia eiti link pabaigos, kurioje nesinori užsimerkti. Eilėse gražiai nuspalvinamas į dvi dalis padalintas žmogaus gyvenimas. Vienoje pusėje sveikinasi jaunystė, o kitoje raukšlėta senatvė. Ir vienur, ir kitur žmogų lydi žodžiai, kuriems nėra pabaigos. Galima tylėti, bet vis tiek žodžiai rašysis galvoje iki paskutinio nutrinto slenksčio: „įsidėsiu į kišenę / seno švarko kišenę / kad kartu su manimi / ji pasiektų anapilį" (8 p.). Smagu kartu su lyriniu subjektu justi tai, ko nematyti, o ne tai, kas regima akimis. Juodam taške matyti daugiau, bet gal ir įdomiau? O sako, kad to, kas juoda, neverta pakelti. Matyt, reikia mokėti atsirinkti grūdus nuo pelų: „lyg niekur nieko / gyvenimas liko [...] / vis tiek smagu / nušokti kartu / nuo Stančikų viaduko / nepažiūrėjus sau į akis / nepaklausus / kuo jis vardu" (34 p.). Šioje knygos dalyje gausu bežodžių akimirkų. Joms nereikia rašyti eilių ar sekti ilgų, iš miego išmušančių pasakų: „Iš rugių / Išplaukęs iš rugių / Griebiau rytą / Griebiau kitą / Sugriebė mane / Laukai / Parvežė, iškūlė / Pavaišino duona / Valgau ją kasdien / Ilgesio žandais beveidis" (55 p.). Jų žodžiai suskamba akyse, kurioms perskaityti nereikia svetimų gylių.

Antrame skyriuje „Anapus lūpų" skaitytoją pasitinka kiti gyvenimai, kūnai, kalbos, likimai. Galima sakyti, kad čia lyrinį subjektą pavergia fenomenologiniai pojūčiai. Vaikštant po šiuos laiškus atrodo, kad labai paprasta kitame ieškoti prisilietimo: („pasaulyje, kuriame / galiu tave / paliesti / tik per elektroninį paštą / feisbuką ar skaipą - / prisilietimai visi / nereikalingi" (69 p.). Pakanka pagalvoti, nusišypsoti, įsijausti, įsivaizduoti. Kažkur girdimas artumas ir gaivumas, kurio lyriniam subjektui pritrūksta gyvenime, todėl jo ieškoma kito veide. Nuolatinis klajojimas kito padangėje atima tūkstančius žodžių, kuriems nėra vietos tikrovėje. Tikrovės paveikslas verčia ilgėtis praeities, kuri atpirktų visas metų kančias: „Kitoje laiko juostoje, / kurioje bandau atsukti laikrodį, / atsukti viską, ką galėjau padaryti kitaip / prieš valandą, dieną, prieš mėnesį, / prieš metus, / prieš tai, kai pirmą kartą atsisėdau / kitoje laiko juostoje / ir bandžiau atsukti laikrodį" (72 p.).

Atsisveikinimas su kitu atveda skaitytoją į trečią knygos dalį „Ožkiniai linų mėlynų". Eilėraščių rinkinio pavadinimo atkartojimas negali būti atsitiktinis. Prieš imant kramtyti pabertus žodžius suvokiama, kad šiuose laiškuose bus kažkas ypatinga, stipru, didinga, vertinga. Jau pirmajame kūrinyje protą užlieja gaiva, pažįstamas obelų kvapas, kadaise išbraidžiotų upių šaltis: „sudrėkusi žemė / po obels žiedu / jei būtų sėkla / užaugtų žodžiu [...] / Kirsna, Seina, Sesapė / pro kiekvieną kodėl / ne vakar, ne niekad / tau laišką rašau, vėl" (96 p.). Čia daug artimo arba artimai tolimo. Netikėtai galima pakilti su gandrais, tapti jų kapitonu ir stebėti lietuvas - iš šiapus ir anapus („nupinsiu Ožkinius / iš rugiagėlių / ir iš žiedų / iš lietaus / nupinsiu LIETUVĄ / ir pasivaikščiojimą tarp rugių" (99 p.). Nereikia važiuoti už sienos, kad galėtume gyventi Vilniuje. Gedimino kalnas apsigyvena mažos salos žodžių smėlynuose: „Pažiūrėjau į ją / iš Gedimino bokšto / katedroj į planetą" (97 p.). Žodžių raidėms nėra ribų, kurios neleistų žengti sielai artima žeme. Juose suskamba laiškų trupiniai, duoti kitam pamaitinti. Sotumas ateina per Punsko krašto sodus ir darželius, ajerų ir linų vagas patvoriuose, įtampos linijas, paukščiams duotas pasisupti: „Šalia aukštų / Elektros stulpų / Mano tėviškė / Įtampoje" (138 p.).

Žodžiai ketvirtame eilėraščių knygos skyriuje „Antanuko poringės" atsiriša su kažkur matytais antanų kiemais. Mielas ausiai dzūkavimas pakabina vakarą virš keturių ūkinių pastatų („Kap vasara liecinga / Kap atolas prašosi nupjauc / Neina, niekap neina / Neina Antanui pabernauc" (141 p.). Antanų gyvenime nelieka vietos vaidybai. Juose teatras išeina už scenos ribų, prasideda auštant ir baigiasi leidžiantis numylėtai gero oro karalienei. Kiek čia toje mažoje sodyboje pasakų nusirita į kaimyno balą, kiek juokų ir posakių lieka užverstų rudenio vaga: „Kaimynas, / ardamas pūdzymų, / inarė / Antano kraisų. / „Nedovanosiu, / nėra durnių", - / galvoja Antanas. / Bet durnių yra. / Neraikia jų / nei arc, / nei akėc. / Pacys užauga" (146 p.).

Daug žodžių lieka neištartų, tačiau jie pasiruošę būti paleisti į nesibaigiančių gyvenimų tinklą. Štai ir vėl „žodzais palijo" (169 p.). Jeigu ieškosim - rasim. Tikėkim, kad rasim dar ne vieną pageltusį laišką.

Knygos rėmėja - Lenkijos Respublikos vidaus reikalų ir administracijos ministerija.

 

Rubrika Naujos knygos, leidiniai yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-01-01 11:30
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media