2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Naujos knygos, leidiniai

*print*

Archyvas :: Dr. Algirdas Matulevičius: vydūniečiai apie genialųjį Vydūną. 3 dalis

2022-02-23
 
Algirdas Matulevičius

Algirdas Matulevičius

Pabaiga. Pradžia 2022 01 12, 2022 01 17

 

Dr. Algirdas Matulevičius

 

 

Dar didesnė Vydūnui ir jo tėvynainiams nelaimė - SSRS raudonosios armijos įsiveržimas į Rytų Prūsiją (pirmiausia į Mažąją Lietuvą) ir vykdomas civilių gyventojų genocidas. Visi - nuo vaikų iki senelių laikomi fašistais. Ir nuo tų fašistų- nacių nukentėję lietuvininkai. 1944 m. spalio 2 d. antifašistas Vydūnas, pasiėmęs brangiausią turtą - rankraščius, kelis neleistos platinti paskutinės knygos egzempliorius, paliko liepsnojančią Tilžę ir traukiniu išvažiavo Karaliaučiaus link. Taip prasidėjo su keliais ilgesniais apsistojimais, beveik dvejus metus truksianti kelionė į Vokietijos gilumą, kol apsistota Lipės kunigaikštystės sostinėje Detmolde. Nepaisant Vydūno, Martyno Jankaus, Erdmono Simonaičio, Jono Vanagaičio, Valterio Kristupo Banaičio ir kitų lietuvybės didžiavyrių antinacinės-antihitlerinės veiklos, sovietų enkavedistų būtų buvę sušaudyti. Juos išgelbėjo jų pačių kritikuoti ir smerkti Vokietijos pareigūnai. Ilga kelionė labai išvargino ligotą Vydūną, jam teko patirti sunkiausias savo gyvenime kančias, baisumus, mirties atvejį, badą, smurtą, nuolatinius bombardavimus.Apie tai jis rašo 1946 m. lapkritį iš Detmoldo laiško forma atsiminimuose. Naujakuršių (vok. Neukuhren, Semba) uoste prie Baltijos lipdamas i laivąįkrito į jūrą ir vos nenuskendo; išgelbėjo vokiečių jūreiviai. Iš Piliavos (Pillau) uosto-tvirtovės kitu garlaiviu plaukė Baltija tolyn. Vėliau važiavo traukiniu per Pomeraniją (Pamarys, Vakarų Prūsija). Čia pamatė rusų kareivių azijietišką žiaurumą, moterų bei mergaičių prievartavimus. Jau Piliavoje jūreiviai pasisavino Vydūno kailinius, pirštines, žieminę kepurę; žiemą liko tik su švarku. Kitur vėl apiplėšdavo. Šiltai aprengdavo pakelyje sutikti lietuviai, vokiečiai. „Tačiau blogiausia buvo tai, kad iš manęs atėmė ir paskutinį plunksnakotį" - brangiausią turtą. 1946 m. gegužės pradžioje Pomeranijoje jį užpuolė, apiplėšė, žiauriai sumušė, spardė maždaug 8 lenkai. Egzekucija vyko kapinėse, „kur aš neva buvau užkasęs to vokiečio pinigus <...>. Visas mano kūnas buvo pilnas mėlynių. Dingo klausa, kairiąją akį lyg aptraukė migla. <...> Taip šeimininkavo demonai". Kankinys tapo visišku ligoniu. „Tačiau aplink mane visada taip pat būdavo žmonių - vokiečių, lietuvių ,rusų, taip pat ir lenkų - kuriuose buvo galima pastebėti Amžinojo Gėrio atspindį. Demonai pasitraukė". 1946 m. nuo liepos 19 iki rugpjūčio 4 dienos jam teko vargti Štetino (Sttetin) stovykloje: prastas maistas, miegodavo ant šaltų cementinių grindų. Iš plaučių pylėsi kraujas. Grėsė mirtis. Iš Štetino kelionė tęsėsi perpildytame tvankiame vagone. Laimė, vokietis gydytojas ligonį pristatė į anapus Baltijos esantį uostamiestį Liubeką (Lübeck). Ligoninėje, rūpestingai slaugomas, išbuvo iki 1946 m. rugsėjo 4 dienos. Ligonį pradėjo lankyti lietuvių veikėjai emigrantai. Rugsėjo 4 d. Vydūnas atvyko į Vestfalijos miestą Detmoldą. Ir čia ramiai gyvena ir kuria iki mirties 1953 m. vasario 20 d. Name, kuriame iš pradžių apsigyveno, Vydūno draugijos, miesto savivaldybės bei vietos evangelikų vadovybės rūpesčiu 2013 m. gegužės 10 dieną buvo atidengti atminimo lenta ir paminklinis biustas.
Gyvenimas Detmolde (britų okupacinėje Vokietijos zonoje) buvo kūrybingas. Įvairiuose miestuose lietuviams tremtiniams Vydūnas sakė patriotines kalbas, lankėsi lietuvių gimnazijose, skautų susibūrimuose. Savo garbės nariu jį išrinko Lietuvių rašytojų tremtinių draugija, Mažosios Lietuvos Taryba, Lietuvių žurnalistų sąjunga, Baltijos universiteto Pinneberge lietuviai studentai ateitininkai ir kitos organizacijos. 1950 m. Berlyne mirė ligotos jo seserys. Truputį jaunesnis brolis atsidūrė Sovietų zonoje Erfurte. Vydūnas atsigavo: „Ateina į namus mane pasveikinti ir mokslininkai, kunigai ir valdininkai". Nacizmo laikotarpiu Tilžėje vokiečiai mąstytoją smerkė, o Detmolde buvę tilžiškiai „mane pasitinka labai širdingai ir su pagerbimu <...> net aukšti valdininkai". Tai jam teikė kūrybinės energijos, džiaugsmo. Žymaus Mažosios Lietuvos kovotojo Erdmono Simonaičio prašomas parašė studiją apie K. Donelaitį „Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1770 metus, kaip jį vaizdavo Kristijonas Donelaitis" ( 1947 m. vokiškai, 1948 m. lietuviškai). Skautai leido Vydūno knygas, tarp jų „Tauresnio žmoniškumo užtekėjimas: kada karų nebebus" (1948).
Gaila, kad dalis kūrybos žuvo per karą, patyrus Golgotos žiaurumus traukiantis į Vakarus. Tai - iš Tilžės kelionėn pasiimti veikalo „Žmonijos sąmoningumas..". 7 egzemplioriai, svarbus rankraštis „50 metų tautinių Prūsų lietuvių draugijų gyvenimo" ( apie 300 mašinraščio puslapių). Liko neskelbta daug Vydūno vokiškai parašytų studijų, straipsnių, kurių dauguma iš Vokietijos, JAV (ypač čikagiečio Broniaus Kviklio lituanistikos archyvo, kuriame yra ir Vydūno rankraštynas) perduota Lietuvai; autorinių rankraščių perdavė Vydūno bičiulis Humboldtų universiteto profesorius V. Falkenhanas. Pavyzdžiui, „Didysis dabartinės žmonijos patirties klausimas, svars¬tant kosminiu požiūriu", „Religija per žmonijos istorijos tūkstantmečius" ( abu rašyti 1945 m.), „Suvaržytas ir nuskaidrin¬tas sąmoningas žmoniškumas", „Žmogaus gyvenimas ir išgyvenimai jo amžiaus ir istorijos tarpsniuose" (abu rašyti Detmolde 1949 ir 1950 metais) . V. Bagdonavičius pastebi, jog „Vydūnas daro optimistinę išvadą: galutinis rezultatas net ir po didžiausio pralaimėjimo būna laimėjimas. Tiktai laimi ne kuri nors kariaujančioji pusė, o ky¬lantis žmoniškumas, kurį likimui kartais tenka skaidrinti didelė¬mis kančiomis. Šioje išvadoje - paties Vydūno dvasinė patirtis. Kaip ir Senojo Testamento Jobas, praėjęs skaudžiausius išbandy¬mus, jis ne tik nepalūžo, bet dar labiau dvasiškai sutvirtėjo ir tuo apvainikavo savo ilgą, sunkų, bet taurų gyvenimą".
Rašytoją Detmolde nuolat lankė E. Simonaitis. Persišaldęs Vydūnas susirgo gripu. Liga komplikavosi į plaučių uždegimą, temperatūra pakilo iki 41 laipsnio. Lietuvių tautos garbė ir sąžinė pas Visatos Kūrėją, kuriuo rėmėsi gyvenime ir kūryboje, nukeliavo 1953 m. vasario 20 d. pavakare.
Mane, kaip istoriką ir enciklopedistą (tas būtina ir ekonomistams, statistikams, sociologams), žavi aptariamame fundamentaliame veikale pateikti iškilių asmenybių veiklos palyginimai: Vydūno su Zauerveinu, su Martynu Jankumi, su dr. Jonu Basanavičiumi. Jurgis Zauerveinas (Georg Sauerwein) buvo vokietis poliglotas, ypač nusipelnęs lietuvybei. Lietuvių kalba jam buvusi viena iš gražiausių pasaulyje, artima sanskritui. Jis drąsiai gynė lietuvininkų teises. J. Zauerveinas buvo vienas iš lietuviškojo kultūrinio sąjūdžio pradininkų, Vydūnas -- jo tęsėjas ir baigėjas. 1885 m. „Aušros" 12-tame numeryje perskaitęs J. Zauerveino baladę „Macilenas ir Gražina", Vydūnas pajuto, koks gražus yra poetinis lietuviškas žodis. Evangelikų tikėjimas reikalauja su Dievu bendrauti žmonių gimtąja kalba. Abiejų tikslas buvo išsaugoti Mažojoje Lietuvoje lietuvybę remiantis ne politinėmis, o moralinėmis ir religinėmis nuostatomis. J. Zauerveinas Prūsijos karalystės valdžiai siūlė švietimo priemones lietuvininkų germanizacijai sustabdyti.
Maždaug prieš 35 metus gavau J. Basanavičiaus parašytos J. Zauerveino biografijos kopiją. Labai intensyviai rengdamas įvairias enciklopedijas ir monografijas (vyr. mokslinis redaktorius, recenzentas, konsultantas), neturėjau laiko parašyti išsamų straipsnį, o ilgainiui pamiršau, kad turiu tokį vertingą tekstą.
Vydūną ir M. Jankų pirmiausia sieja 1885 m. Tilžėje įkurta patriotinė lietuvininkų draugija „Birutė", kurios pastarasis buvo vienas iš steigėjų, pirmininkų (1889-1892), itin aktyvus veikėjas. Birutininkų veikla nulėmė Vydūno kūrybinę ateitį. Per Antrąjį pasaulinį karą jis baigė rašyti Mažosios Lietuvos tautinio atgimimo istoriją, kurios mašinraštis, deja, žuvo. Abu lietuvybės ąžuolus suartino ir knygų leidyba: Bitėnuose M. Jankaus spaustuvėje 1902 m. ir 1904 m. išleistos pirmosios Vydūno knygos „Bendraitė ir Senutė" (trumpa Lietuvos istorija). Bitėnuose ir ant šventojo Rambyno jiedu susitikdavo per lietuviškas šventes, ypač per Jonines. Ilgainiui M. Jankus tapo mažlietuvių ir didlietuvių susitikimų organizatoriumi, tarytum Rambyno vaidila, tituluojamas Mažosios Lietuvos patriarchu. Tokio titulo tikrai vertas ir Vydūnas (gal nuo šiol ir jį vadinsime patriarchu). Bičiuliški jų santykiai matyti iš Vydūno laiškų M. Jankui. V. Bagdonavičius atkreipia dėmesį tai, kad jų veikimo būdai, taktika skyrėsi. M. Jankus tautinėje veikloje buvo „radikalesnis, kovingesnis, ryžtingas ir drąsus politikas. Vydūnas žymiai nuosaikesnis kultūrininkas, didžiausią dėmesį skyręs tautiečių dvasinei kultūrai ugdyti, jų tautinei savimonei ir savigarbai stiprinti<...>". M.Jankaus, kaip „Mažosios Lietuvos patriarcho, fenomeną sudaro jo energingo veikimo visuma".
Galima palyginti XX a. pabaigos -- XXI a. pradžios Algirdo Brazausko ir Vytauto Landsbergio asmenybes, jų veikimo taktiką, programas Lietuvos nepriklausomybei iškovoti. Sovietinio okupacinio režimo Lietuvoje sąlygomis, suprantama, jų pasaulėžiūra, užimamos krašte pareigos buvo visiškai skirtingi. Kaip ir charakteriai, mokslo šakos, išsilavinimas, giminės kilmingumas. XX a. devintajame dešimtmetyje Lietuvoje plačiai prasidėjus tautiniam atgimimui , antisovietinę kovą pradėjus Lietuvos laisvės lygai, vėliau nepriklausomybės nuo Sovietų Sąjungos reikalaujant ir masiniam tautos Sąjūdžiui, A. Brazauskas siūlė veikti „žingsnis po žingsnio". Nepriklausoma Lietuva esą gali tapti tik ekonomiškai sustiprėjusi. Iš pradžių ekonominis savarankiškumas, tik vėliau suverenitetas. Toks nusistatymas naivus ir klaidingas. Iš pradžių taktika „žingsnis po žingsnio" galbūt buvo pagrįsta (Vydūno pasyvaus pasipriešinimo teorija, kultūringo, religingo žmogaus ugdymas). Vėliau, visai tautai sukilus (Baltijos kelias, daugiatūkstantiniai mitingai visoje šalyje, radikalių laisvės rezoliucijų, memorandumų priėmimas, slaptųjų dokumentų skelbimas), visiškai pasitvirtino Sąjūdžio pirmininko V. Landsbergio, kitų veikėjų siūloma neginkluotos taikios kovos taktika ir strategija (M. Jankaus kovos kelias). Lietuvos laisvė iškovota dėka V. Landsbergio ir jo bendražygių išmintingos ryžtingos politikos. 1990 m. kovo 11 dieną Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos paskelbta nepriklausomybė ir atsiskyrimas nuo SSRS - šis aktas buvo atliktas labai laiku: tuoj pat SSRS Aukščiausioji taryba , pažeidusi Konstituciją, priėmė įstatymą, kad jokia sąjunginė respublika neturi teisės išstoti iš SSRS. Laiku suspėjome! LKP CK pirmojo sekretoriaus A. Brazausko veiksmais Lietuva nebūtų, anot Biblijos, išėjusi iš Egipto vergijos( kaip tą padarė sumani , protinga izraelitų žydų tauta). Taigi, taktika, kovos veiksmai priklauso nuo realios politinės situacijos tam tikru laikotarpiu. Tai patvirtino XX a. pabaigos - XXI a. pradžios istorija.
Vydūno ir dr. J. Basanavičiaus ryšius išsamiausiai aprašė rašytojas, žurnalistas, žymus biografas lietuvių literatūroje Aleksandras Merkelis. J. Basanavičius pirmą kartą Mažojoje Lietuvoje lankėsi 1898 metais, atvykęs iš Varnos (Bulgarija). Tada susitiko su J. Zauerveinu (jiedu susibičiuliavo) , Dovu Zauniumi, Jurgiu Lapinu, Marta Raišukyte, Viliumi Storostu. Pastarajam, anot A. Merkelio, savo išvaizda J. Basanavičius atrodė „kaip koks kunigaikštis, kaip atgimstančios tautos [didlietuvių] A.M. žmogaus idealas". M. Raišukytę aušrininkų ideologas paskatino austi lietuviškas juostas, dalyvauti tautodailės parodose, netgi tarptautinėse. 1905 m. J. Basanavičius, grįždamas iš Vokietijos į Lietuvą , antrą kartą apsilankė Tilžėje, parsivežė iš Gronau miesto apylinkėse gyvenusio j. Zauerveino seserėno šio lietuvybės gynėjo rankraščius. Juos paliko pas M. Raišukytę. J. Basanavičiaus prašoma M. Raišukytė nurašė Mažosios Lietuvos spaudoje skelbtus ir neskelbtus J. Zauerveino poezijos kūrinius. Vėliau Vilniuje jis parašė vertingą studiją „Medega d-ro Jurgio Sauerveino biografijai" (rankraštis išspausdintas 2001 m. Vilniuje). J. Basanavičiaus skatinama M. Raišukytė dar labiau rūpinosi Vydūno raštų tvarkymu. Pasak A. Merkelio, J. Basanavičius, V. Kudirka ir Vydūnas - žymiausi tautinio lietuvių atgimimo veikėjai.. J. Basanavičius su Vydūnu kūrybingai bendravo laiškais, o 1911 m. Tilžėje vėl pasimatė. Tada iš M. Raišukytės jis paėmė 1905 m paliktus J. Zauerveino rankraščius. Vydūnas su J. Basanavičiumi bendravo ir 1908- 1912 metais Vilniuje per Lietuvių mokslo draugijos sesijas. 1920 m. jiedu susitiko Kaune Rotušės aikštėje prieš Steigiamojo seimo atidarymą . Anot A. Merkelio, J. Basanavičius pakėlęs skrybėlę, taręs: „Lietuvos patriarchas sveikina Lietuvos pranašą" ! Salėje abu genijus Seimo nariai sutiko aistringomis ovacijomis. Knygos autoriai įdėjo Lietuvių mokslo draugijos 1912 m. suvažiavimo dalyvių nuotrauką, kurioje yra J. Basanavičius, Gabrielius Landsbergis - Žemkalnis ir kiti ryškiausieji to meto veikėjai. Sveikindamas J. Basanavičių 70-mečio proga Vydūnas iškėlė didžiulius jo nuopelnus lietuvių tautos atgimimui. O jau 1930 m. lankydamasis Vilniuje, padėjo gėlių Rasose ant savo bičiulio, mirusio 1927 m. vasario 16 d., kapo.
Žymus vydūnistas V. Bagdonavičius, pabrėždamas, kad Vydūno filosofija pagrįsta senovės Rytų išmintimi, daro šiandienai ypač svarbią įspėjančią išvadą: „Likimas - tai ir yra visumos kūrybos galia, nenumaldoma evoliucijos dvasinės pažangos jėga, baudžianti tuos, kas nepaiso jos nustatytų dėsnių. Ne politinės jėgos, o visumos kūrybos vyksmas esąs pagrindinis tautų likimo teisėjas". Mąstytojas tikėjo, jog lietuvių tautai likimas klostysis palankiai, nes ji įrodžiusi savo gyvybingumą ir vertingumą.
Monografijoje Vydūnas A.Martišiūtės-Linartienės parodytas ir kaip originalus rašytojas dramaturgas, iki šiol mūsų literatūroje nepralenktas filosofinės dramos ir modernaus teatro kūrėjas, vertas užimti reikšmingą vietą europinės dramaturgijos kontekste. Šios srities jo palikimą sudaro per 40 kūrinių (žinomos 31 įvairaus žanro publikuotos pjesės: tragedijos, dramos, misterijos, komedijos, „pasakiški vaidinimai" ir 11 nepublikuotų dramų). Dramos monografijoje pristatomos žanriniu aspektu: klasikinės komedijos ir modernios dramos, kurias sieja ritualo principai, leidžiantys Vydūno dramas, misteriją, tragedijas apibrėžti ritualinės dramos sąvoka. Aptariant modernios formos kūrinius, išskiriamos dramos, kuriose Vydūnas interpretuoja istoriją („Probočių šešėliai", „Mūsų laimėjimas", „Amžina ugnis"), tautosaką („Pasiilgimas veldėtojo", „Ragana", „Likimo bangos"), savojo meto realijas. Vydūno dramos formos ir turinio eksperimentai susiejami su XX a. moderniojo meno krypties - ekspresionizmo - dramos poetika („Jūsų varpai", „Pasaulio gaisras").
Vydūnas dramaturgijoje siekė įkūnyti savąją lietuviško repertuaro ir tautinio teatro viziją. Monografijos skyriaus apie dramaturgiją autorė A. Martišiūtė-Linartienė atskleidė, kuo Vydūno teatro vizija yra savita, kas jai yra būdinga, kas kyla iš savosios aplinkos, todėl gilinamasi į kultūrinį Mažosios Lietuvos kontekstą. Literatūrologė taip pat aptarė gausią Vydūno dramaturgijos recepcijos medžiagą, išsiaiškino, kokius savitus Vydūno dramaturgijos bruožus išryškino XX a. tyrinėtojai: Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas, Jonas Lankutis, Rimvydas Šilbajoris, Audronė Barūnaitė-Willeke, Vaclovas Bagdonavičius, Regimantas Tamošaitis, Šarūnė Trinkūnaitė ir kiti. Monografijoje taip pat nustatytos Vydūno dramaturgijos sąsajos su Vokietijoje ir Europoje vykusiais dramos ir teatro meno modernėjimo pokyčiais, išryškinamos vokiečių ekspresionizmo dramos ir Vydūno kūrinių paralelės dramų turinyje ir formoje.
Monografijoje konstatuojama, kad Vydūno teatro projektas nebuvo realizuotas profesionaliame Lietuvos teatre, o lietuvių nacionalinio teatro raida nebuvo esmingiau pakreipta tokia linkme, kokią savo kūriniais ir teoriniais teiginiais nubrėžė Vydūnas. Analizuojant Vydūno tekstus apie teatrą ir teatrui, dramų scenines nuorodas, monografijoje ieškota atsakymų į klausimą - kokį teatrą įsivaizdavo ir Nepriklausomybę atgavusiai Lietuvai siūlė Vydūnas? Monografijoje atliktas Vydūno dramaturgijos ir teatro vizijos sukonkretinimas yra reikalingas siekiant pažinti istoriją - XX a. pirmosios pusės lietuvių literatūros, teatro, estetikos procesus. Kita vertus, XXI amžiaus distancija siūlo atverti Vydūno kūrybos - daugiareikšmės, mįslingos, paslaptingos - naujas reikšmes.
Baigdamas monografijos Vydūnas apžvalgą, noriu pasakyti, kad tekstuose yra nemažai pasikartojimų. Matyt, dėl to, kad čia autorių įdėtos studijos, straipsniai rašyti labai skirtingu laiku, skelbti skirtinguose leidiniuose. Kas skaitys šią didžiule meile aprašomam herojui spinduliuojančią knygą, tas pajus moraliai apsivalęs sielą, patirs didelį džiaugsmą, supras protėvių išmintį, žmoniškumo gėrį, pabuvos Visatos toliuose ir arčiau Dievo Kūrėjo. Dings demonai, kurie pastaraisiais metais žmoniją veda į pražūtį. Išminties, tiesos, gerovės keliu mus veda Vydūnas. Perskaityti tą šių laikų Bibliją, ją plačiau apžvelgti šiuo rašiniu buvo kone tas pats kas įkopti į aukščiausią pasaulyje viršukalnę - Everestą. O nuo jos, nuo vienuolių budistų šventyklų atsiveria daugybė paslapčių. Supranti, kad svarbiausia būti geru, kilniu, taikiu žmogumi. Pajunti kosmoso galių veikimą ir kad Dievas yra tavyje, tavo sieloje. Kokia palaima!
Baigdamas rašinį, pacituosiu mūsų laikų buvusio Vokietijos ambasadoriaus Lietuvoje Mattiaso Mülmenstädto mintį: „Vydūnas buvo geriausias tiltų tarp abiejų kultūrų statytojas, kurio poveikis mūsų santykiams tebėra ir šiandien ypač ryškus".
Taigi, vydūnizmas - mūsų epochos išskirtinis reiškinys, spindulys begalinėje šviesoje. Visata - begalinė! Vydūnas mums padeda ją pažinti ir džiaugtis gyvenimu.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2022-02-23 13:22
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media